Išėjus į lauką kaip šilkinė skara užsklendžia retos miesto miglos, kurias grūdelį tikriausiai lesioja balandžiai aikštėje priešais Vyriausybę. Viskas atsispaudžia, viskas pažymi, kokias spalvas šiandien dėvi. Atmintyje įsispaudžia ir atsitiktinai nugirstos svetimų pokalbių nuotrupos:
– Yra daug anekdotų apie blondines…
– …Tik džiazas…
– Nežinau, gal kitame rajone ir yra, bet čia tikrai nėra…
– And… aaa… I know that in Riga…
– Gerai, kad lotynai išmirė – daug paprasčiau…
– Iš tikrųjų, yra visokių įdomių tų skulptūrų…
Iškvepi daug šilto švelnumo miesto erdvei kiekvieną kartą, kai vakarėjant pamatai patikimai spindintį kryžių Šv.Elenos skulptūros rankose, kai nudžiungi, jog šiandien tavo mėgstamiausioje kavinėje nepriklydę atgrasių sekso turistų, kai stengiantis prasilenkti su praeiviu ant siauro šaligatvio atvilnija šviežių bandelių kvapas ir kai skubi fiksuoti kiekvieną akimirką, kol tavo kolonų, kino teatrų, žemų langelių ir aptrupėjusių sienų dar nesuėdė beveidžiai dangoraižiai.
Svajingai besižvalgant pro troleibuso langą, atsibusti priverčia kažkieno telefono skambutis su įrašytu įkyriai zirziančiu moterišku balsu: „миииилый, твоя солнушка званит, возми трубку”. Kitoje stotelėje reikia išlipti ir nusiklijuoti šypseną, nes būtų negražu, jei kas nors šalia sunerimtų, jog ką tik padarė kažką gėdingai juokingo.