Ši diena ypatinga vien tuo, kad beržų viršūnės už lango visiškai ramios. Ramus kalnelis, rami termometro rodyklė. O dar ypatingesnė tuo, kad šiandien neinu į darbą ir vietoj to išsiruošiu susitikti su Juo.
Gi žinau, žinau, man taip nebūdinga. Turėčiau kažką paironizuoti, pasišaipyti, galiausiai pasakyti, kad Jo man visai nereikia, čia tik šiaip, iš neturėjimo ką veikti. Bet plevenu per Užupį ir pati sau patinku – reta proga įsisprausti į sijoną, palikti vėjui šukuosenos rūpesčius, ant rankų daugiau sidabro, ant lūpų daugiau blizgalų. Iš ausų kyšo laidai.
„there’s nothing I can do, I love you”
Su tais laidais, besibaigiančiais į pilvą besiplakančiame garsų aparatėlyje, viskas aplinkui atrodo kaip teatras ir dera prie muzikos. Žvaliai žygiuoju patogiais batais, o skaidrios mintys kuria romantiškus susitikimo scenarijus. Viskas yra tik patosas ir naivumas. Neįtikėtina.
„I have sold the other side of my behaviour”
Atėjau. Centras. Švytėjimas. Neskubantys žmonės. Knygynėlis netoli. Laikas išsiimti ausines. Nes jau laikas susitikimui su Juo. Scenarijai iškloti lyg kortos prieš akis, jei kartais reikėtų greitai pasirinkti, kurį pritaikyti.
Tik va, Jis kažkoks ne toks, kaip tikėjausi. Pasisveikina atsainiu žvirblio sučirškėjimu, mesteli ironišką pilką šypseną. Pasišiaušia. Kažko trūksta. Pokalbis nesimezga. Tada šokčioju aplink žmones. Tegu mato, kaip bendrauju.
Kai žmonės išsiskirsto, nebėra, kas veikti. Lėtai apsisuku ir pasiruošiu eiti. Negi nepuls sulaikyti? Ne? Laidus atgal.
„don’t you think it’s a pitty to try to look pretty just for you?”
Ai, visada taip sakiau. Nieko iš Jo nereikėjo tikėtis. Beviltiškas čia reikalas. Jau kiek kartų su draugėm šnekėta. Gi ne pirmas kartas. Kiekvienąkart taip pat. Kai jau patiki, kad čia kažkas tokio, paaiškėja, kad nieko iš to nebus. Ne tai, kad liūdna. Nuobodu, va kas.
Vis tiek negalima leisti šiai dienai praeiti šiaip sau. Argi be reikalo išsipuošiau? Pasiguodusi vis dar pati sau patinku, stebėdama savo sijonuotą šešėlį, nešantį gatve trijų bananų ir skysto muilo šešėlius permatomo maišelio šešėlyje – kitokio nepasiėmiau, o neperku iš principo, nes vokiečiai sako, kad tai negerai aplinkai.
„nothing lower and nothing above”
O svarbiausia, kad nešuosi porciją ledų. Tai patikrintas receptas – kiekvieną kartą, kai nuvilia koks nors Jis, nusipirkti ledų. Arba šokolado. Čia jau aš dabar – negaliu neironizuoti. Rankinė ant peties, maišelis rankoje, ledai kitoje – vienas judesys, ir ausinės išbyra. Iš lėto apgaubia daug tylesni neįkyrūs garsai. Neskubu. Pro šalį prašvilpia automobilis. Katė tipena link šiukšlių konteinerio. Čirškia kitas žvirblis. Jaunas vyras praveria langą ir iškiša galvą parūkyti. Kažko kieme ieško vaikas su dryžuota kepure. Tyli namai. Tik dabar suprantu, kad Jis manęs laukė prie pat namų visą tą laiką. Arčiau nei maniau. Susitikimas prasidės tik dabar. „Labas, pavasari, kaip gyvuoji?”