Anądien sumaniau pažiūrėti kurį laiką mano lentynose besivarčiusią komediją. Ir, neslėpsiu, turėjau pripažinti, kad bent jau tokiu mano gyvenimo laikotarpiu toks humoras buvo kaip tik. Įvairūs epizodai sukelia emocijų spektrą nuo isteriško kvatojimo iki aikčiojimo „kaip žiauru…”. Tvarkingas, išrankiotas, neprailgstantis ir, spėju, antrą kartą žiūrėti įmanomas kūrinys.
Memoirs of a geisha – Geišos neva tai išpažintis (filmas)
Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir „gražiai padarytą”, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai …
Aoi haru – Žalias pavasaris (filmas)
Filmas apie jaunimą. Su trumpais, kasdieniškais, bet daugiaprasmiais dialogais ir egzistencine tuštuma pabaigoje. „Žalias pavasaris” – tokį ir įsivaizduoji žiūrėdamas filmo pradžią, supažindinančią su grupe gerai sutariančių, perspektyvių jaunuolių. Bet netrukus idilė išsisklaido. Berniukų gimnazijoje, kur vyksta veiksmas, galioja savos taisyklės, ir kiekvienas, kuris turi kažką prieš, netenka dantų ar bent jau pridaužomas. Kaip kasdienybėje vertinamas šaltakraujiškumas, taip esminiais momentais …
Kill Bill (filmas)
Filmukas is serijos „Kiek-šovė-nenušovė-kiek-pjovė-nepapjovė”, su pagrindine heroje, kuri, susikovusi su visa armija gerai treniruotų japonų ir visus ištaškiusi, su kardo rėžiu nugaroje strykčioja visiškai šviežutėlė. Ką, gi, tąsyk paplokime gležnutei merginai! Šviesus plaukučiai, nekaltas veidelis, 0% muskulatūros, o lavonų skaičiuoklis sukasi greičiau nei Van Damme’o, Seagullo ar Stalonės herojų. Ir tie dar dažniausiai kokį automatą į rankas nusitveria, o čia …