Šeštadienio rytas, kai reikėtų miegoti. Kažkokie pareigūnai, vedantys būrį tai šen, tai ten. Minia ant saulės skrundančių žurnalistų. Taip, buvo verta! Grįžau pavargusiom kojom ir įdegusia nosimi, dešine ranka ir iškirpte, bet pilna niekuo neypatingų mielų įspūdžių. „Juk čia istorija,” – kalbėjo į aikštę su vaikais susirinkę vilniečiai, tyrai džiūgaudami, kad už kelių metrų pasirodys seniausios monarchijos atstovas.
Tiesą sakant, dėl to vizito nutiko visokių įdomybių. Praėjus porai savaičių po to, kai „užsisakiau” akreditaciją, į redakciją paskambinę biurokratai įsivaizdavo, kad demaskavo šnipę: gi pasirodo, aš neregistruota Sodroje, ergo, nedirbu, o į vizitą norėjau prasmukti. Nors jiems būtų užtekę atsiversti bet kurį laikraščio numerį, kad įsitikintų, jog yra priešingai… Na, bet kur jau ten – biurokratiniai sąrašai patikimesni, argi ne?
Sukiojuosi tarp žinomų ir nežinomų fotografų, operatorių bei kelių žurnalistų, kurie po kelių minučių puls prie laptopų ir skambins redakcijai, diktuodami, ką įdėti, kad būtų „atnaujinta 12.42”. O aš vaikštau ant pakylos – mano mažas fotoaparačiukas ramiai ilsisi žinodamas, kad jam neteks mėgėjiškai spragsėti. O aš net nerašysiu, kaip imperatorius mojavo ir kaip buvo apsirengusi jo žmona. Man užtenka žinoti, kad jis buvo. Tai ką aš tada ten veikiu tarp tų skubančių žmonių, besitaikančių, iš kokios pozicijos geriau gaudyti vaizdus? Toks klausimas net nekilo. Visi pasiruošę paskui lėkti dar kažkur. Aš vienintelė dalykiškai apsirengusi.
Raudonu kilimu mes nusileidome ant žurnalistų kepyklos. Pakylos. Mama užkelia mažą mergytę ant jos kraštelio, kad ši geriau matytų, ir klausia, ar galima. Ta proga pakalbinu ją ir kartu atėjusį senelį. Visi džiaugiasi istorine galimybe. Mergytė vaikiškai mojuoja Japonijos vėliavėle. Minioje sukiojasi paauglė su savadarbe yukata. Žurnalistų klausinėjama, ji kalba kažką apie japonų kultūros „mistiškumą”. Iš Maskvos atvežti japoniukai fotografuojasi su vėliavėlėmis ir klauso energingo mokytojo pasakojimo.
Aikštėje žmonių nedaug. Jų daugiau po kelių valandų: kai kurie tuo pačiu pasiklausys liaudiškos muzikos. Reikia prastumti kelias valandas. Kaip? Katedros aikštėje amatininkai kaip visada ir kelios audėjos. Kažkodėl užsimanau masyvių žalvarinių auskarų. Keista. Man labai patinka stebėti audėjų pėdas, minančias judančias staklių dalis. Gimsta tautinės juostos.
Ant pakylos spaudai įvyksta konfliktas. Dvi smulkutės japonės bando įrodyti dviems galingiems lietuviams fotografams, kad didžioji dalis pakylos rezervuota japonų žiniasklaidai, lietuviai nė už ką nenori nusileisti. Vieni stovi nepajudinami ir nesileidžia į kalbas, viena žurnalistė aiškina, kad reikia erdvę dalytis lygiai. Taip ir padaroma. Japonai atsipalaidavę, plepa. Norėčiau pakalbinti, bet nedrįstu. Vienas kažko klausia rusiškai – taip sutrinku, kad nieko nebemoku, nesugebu net išlementi, kad geriau japoniškai… Tuo metu treniruotas vilkšunis uostinėja kėdes, kur sėdės garbieji asmenys. Štai ir jie. Imperatorienė su kimono – vėliau žurnalistai klausinės per briefingą, ar jai nebuvo karšta. Ir užduos kitų klausimų, kurie klausiami, kai nėra apie ką klausti. Nes imperatorius nesako viešų kalbų, nešneka apie politiką, neturi nuomonės jokiais prieštaringais klausimais, jis toks teigiamas ir neutralus, kad galima parašyti tik tai, ką šiandien apsirengė.
Ši diena daugeliui žmonių buvo svarbi tuo, kad turėjo progą pamatyti: galingos valstybės monarchas, kildinamas iš saulės deivės, yra neaukštas žmogelis, negalintis su miniomis bendrauti niekaip kitaip nei per tvorą, todėl bent jau paprašęs, kad limuzino langas atsidarytų. Mielas, paprastas ir nežinančiam sunkiai pastebimas diplomatų ir apsauginių minioje seneliukas. Bet tame ir visa jo didybė. Ir nesistebėčiau, jei būtų galima ištirti ir paaiškėtų, kad japonams monarchija dabar dar brangesnė nei tada, kai išgirsti imperatoriaus balsą atrodė neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis už kelių metrų, žiūri į tautines juostas, mojuoja per tvorą persisvėrusiems tolimos šalies gyventojams. Ir jiems kaip tik tokio ir reikia. Banzai!