Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir „gražiai padarytą”, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai vertinamų geišų pasaulį. Deja, rezultatas nuviliantis…
Kad būtų egzotiškiau, filmo kūrėjai į veikėjų kalbą prikaišiojo japoniškų žodžių ir nepasivargino jų išversti ir paaiškinti. Todėl japonų kalbos nesuprantančiam žiūrovui tikriausiai teliko tik spėlioti: kas yra „one-san” (jap. „vyresnioji sesuo”)? Koks nors antras vardas? Titulas? Juo labiau gali likti visiškai neaišku, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Žinoma, paaiškinimus knygoje pateikti daug lengviau nei filme, bet atrodo, kad filmo kūrėjai net nesistengė, kad po seanso žiūrovas išeitų daugiau supratęs apie japonų kultūrą. Vietoj to žiūrovas pagal sumanymą turėtų išplėstomis akimis ir nusistebėti „štai kaip ten Japonijoj būdavo…”, išoriškai žavėdamasis Rytų egzotika, o giliai širdyje vis dar laikydamas tuos rytiečius mielais ir žaviais, bet keistais ir nesuprantamais.
Jums patiks, jei svarbiausia – vizualinis efektas, ir dzin tie netikslumai.
Jums nepatiks, jei skaitėte knygą, iš kurios pasiskolintas siužeto gabalas.