Gal iš taip išgirto filmo tikėjausi kažko daugiau, bet įspūdis liko pakankamai stiprus. Tai visiškai socialinis filmas, atskleidžiantis šokiruojančią herojų gyvenimo atkarpą. Dvi mokinukės, racionalioji Yeo-jin ir svajotoja Jae-yeong, taip nori į Europą, kad sumano užsidirbti bilietams itin kraupiu, ypač žiūrint pro vakarietiškus „akinius”, būdu.
Jae-yeong parsidavinėja per internetą surastiems seniems gašlūnams, naiviai įsivaizduodama ir bandydama save įtikinti, jog tuo daro kažką gero, ir stengiasi įžvelgti juose ką nors gražaus. Jos draugė, tarsi kokia vadybininkė, kontaktuoja su klientais ir skaičiuoja pinigus. Mamos netekusi mergaitė žvelgia į pasaulį gerokai pesimistiškiau ir suvokia, kad tie klientai paprasčiausiai naudojasi jos drauge. Ji nenori, kad Jae-yeong su jais bendrautų ir ieškotų už jų veiksmų kažkokio žmoniškumo, nes žino, kad jo nėra. Toks gyvenimo būdas iš pradžių priverčia moralistiškai aiktelėti – nieko sau sugalvojo mergužėlės, ką jau ten ekonomikos vadovėlių pavyzdžiai apie vaikus, pardavinėjančius laikraščius, kad sugautų savo svajonę. Bet nesunkiai pripranti prie šio fakto.
Tikrasis šlykštumas prasideda tada, kai režisierius pradeda sumaniai kontrastuoti tų klientų bjaurumą su mergaičių naivumu, Yeo-jin tėvo pasiaukojančiu ryžtu ir netgi pačių senų gašlūnų socialiniais vaidmenimis. Paskutinis klientas, kurį Jae-yeong buvo spėjusi įsimylėti, nesivargins važiuoti į ligoninę pas sužeistą mergaitę, teisindamasis, kad kuria muziką, kai iš jo sintezatoriaus tuo tarpu sklinda sausi, elektroniški, beprasmiai garsai. Išsisukinės jis tik tol, kol mirtimi besivaduojančios jaunosios prostitutės draugė pati leisis užlaužiama, kad pakeliui, sėdėdamas prie vairo, galėtų mėgautis jos dvasine kančia, su apsimestiniu susirūpinimu klausdamas, ar neskaudėjo.
Filmas žiaurus kaip pasaulis. Meilės ir naivių paaugliškų svajonių išsipildymo nebūna. Tikra yra tik dviejų jaunučių merginų draugystė. Tikras yra Yeo-jin tėvas, policijos inspektorius, dėl savo vaiko nedvejodamas peršokantis į kitą barikadų pusę bausti klientų. Bent jau vienam iš jų užtenka parodyti tą šokiruojantį kontrastą tarp jo įprasto gyvenimo, kuriame jis gali būti mylintis tėvas, ir tamsiosios pusės, atsiskleidžiančios nusprendus užsisakyti internetu nepilnametę prostitutę. Supratęs, kad mergina, į kurią jis buvo įpratęs žiūrėti kaip į pasitenkinimui skirtą žaislą, yra kažkieno dukra, galų gale yra dar vaikas, jis pats nubaus save, ir filmo scenų sukelti tamsūs jausmai privers linkčioti galva, stebint jo poelgį.
Pabaiga ištęsta, liūdna ir truputį trikdanti. Tiesiog esame pripratę prie galingų akcenų, sudedančių galutinius taškus ant i, ir kad lūkesčiai neišsipildo, nuo to filmui, aišku, tik geriau. Scenaristas nei išsprendžia herojų problemas, nei juos sunaikina, nes sprendimo tiesiog nėra. Lieka nežinia, užklimpusi vidury laukų.
Jums patiks, jei manote, kad Kim Ki-dukas jėga pagal apibrėžimą arba patinka filmai, provokuojantys pyktį.
Jums nepatiks, jei mėgstate atsakymus, sprendimus ir stipriai sukaltas mintis, arba jei žiūrėdami į tylinčius ir ratais vienas aplink kitą (psichologine prasme) vaikštančius herojus galvojate: „negi negalėjo paprasčiau? negi negalėjo pasikalbėti?”