Vakar su draugais sugalvojom pasikultūrinti. Su Mirjam ir Joshu išsintetinom idėją nueiti į ryškiomis spalvomis pas save kviečiantį muziejų, kuriame net dvi garsios parodos – viena Picasso, Klee ir Kandinsky’o, kita – Hundertwasser. Pirmoji buvo truputį kažkokia neišbaigta, na, kabo ant sienų vienas kitas paveiksliukas, kai kurie matyti, kai kurie ne, kabo jie kažkaip susigūžę ant sterilių sienų ir burba: nu, tipo, čia norėjau kažką pasakyti, gal patiks… Ilgiausiai užsibuvome prie Picasso paveikslo „Monument: young girl”, bent jau taip buvo išverstas pavadinimas, bet aš neradau internete niekur šio paveikslo, kad galėčiau parodyti. Žodžiu, ten buvo galvą užvertusi į driežą panaši būtybė su dviem apvaliom akim šalia viena kitos kaip plekšnės ir turbūt šnervėmis tos užverstos galvos viršuje, o šone šypsojosi pražiotas plekšniškas plyšys (nežinau, kodėl pirmiausia visgi pagalvojau apie driežą). Dar man įsiminė Klee paveikslas „Medis pagal taisykles”, kurio irgi neradau internete, bet nenuostabu, nes tai buvo paveikslai iš kolekcijos, kurios savininkas rinko paveikslus tiesiai iš dailininkų dirbtuvių, gal jie nėra tokie žinomi dėl to.
Užtat Hundertwasser paroda buvo ūūūūū… Negausiai apšviestoje patalpoje gausybė žiūrovų (ši paroda, atrodo, yra mėgstamas vengrų būdas praleisti sekmadienį) klaidžioja po tamsių mobilių sienų labirintą, laiptais ir niekur nevedančiomis uždangomis padalytą erdvę, kartais žmonių tiek, o praėjimas toks siauras, kad tenka apžiūrinėti paveikslus tokiu greičiu, kokiu neša srovė, o tas, aišku, truputį nervina. Vienoje salėje pastatytas menininko ekologiškas tūlikas su ranka rašyta naudojimo instrukcija ir pieštu planu, kuriame prajuokina surašyti komponentai: „Scheisse, Scheisse, Humus”… Kalbamės, kad jei kada aš, Mirjam ir Joshas visi susituoksime tarpusavyje (mes darome prielaidą, kad kada nors vis tiek leis trise), tai įvyks būtinai Hundertwasser perdarytoje bažnyčioje. Pasvajojame, kad galėtų kas duoti taip perdirbti sovietinius bloknamius:
Paskui mes su Joshu užeinam į izraelietišką kavinukę, ir aš ten pamatau skelbimą: menininkas ieško modelių. Skelbimas dar buvo pilnas tokių bla bla kaip „menininkui reikalingas modelis savo mintims išreikšti, kas žino, gal kaip tik tavo saviraiškos būdas yra būti menininko saviraiškos…” kažkuo, žodžiu. „Na va, sakau, kai pritrūksim pinigų, štai ką dirbsim”. – „Tave, žiūriu, suintrigavo, imk ir pabandyk,” – sako mano kompanionas. Aiškinu, kad suintrigavo dėl to, kad man tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip transformuojuosi į tris žalius kubus arba tašką, arba bent jau:
Važiuodama namo dar galvojau, kas būtų, jeigu piešimo technikos ‘pažanga’ nebūtų išstūmusi mano ankstyvos vaikystės vaizdinių apie žmones. Kai piešdavau žmones, nemokėjau padaryti trimačių rankų ir surasti, iš kur jos turėtų dygti, kad būtų trimatės. Todėl mano žmogeliukų rankos visada dygdavo iš pilvo, maždaug jo vidurio, ir galėjo skeryčiotis įvairiais kampais pilvo bei viena kitos atžvilgiu. Žmogeliukų laikomi daiktai prilipdavo prie bepirštės plaštakos krašto. Kojos sudarydavo kampą, nepaisant to, ar dygdavo iš pilvo apačios, ar sijono apačios. Veide iš profilio būdavo tiktai viena ežerą primenanti akis, be sudedamųjų dalių, dažniausiai mėlyna. Kiek atsimenu, dažniausiai paišydavau žmones iš šono. Iš priekio jie tikriausiai turėtų ir nosį ar bent jau burną. Gyvūnai nuo žmonių skirdavosi tuo, kad turėjo ausis, kartais vaikščiojo keturiomis kojomis. Jeigu dabar mokėčiau be mėgdžiojimo, o tiesiog spontaniškai taip paišyti, galėčiau apsimesti, kad čia menas.