Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu? Kokią vizą turi?

Kadaise mokykloje ir pirmuose kursuose buvom šeriami idėja, kad pasaulis žengia besiplečiančios laisvės keliu. Jau tuoj tuoj ir atsikratysime viduramžiškų prietarų, tik luktelėkite, ir tuoj visas pasaulis bus už rankų susikabinusi šeima. Oi, šeima, tiesa, skamba kiek senamadiškai, geriau, tarkime, viena už rankų susikabinusi NVO. Va taip. (šaržuoju, taip niekas nesakė)

Labai intensyviai su šia idėja susidūriau praeitą vasarą savo kelionėje į Balkanus. Chebra surinko porą dešimčių jaunų žurnalistų ir nuvežė patūsinti į vieną dar nesueuropintą valstybę, vieną sėkmingą kandidatę ir vieną ką tik netgi ES pirmininkavusią valstybę. Suprask, visų pradžia buvo Jugoslavijoj, taigi jų starto pozicija turėjo būti panaši, betgi žiū, kokie skirtumai. Kelionė buvo puiki, ačiū Europos Komisijai, bet buvo akivaizdu, kad interviu, kuriuos dalijome, susitikimai ir diskusijos, ir netgi workshopų pavadinimai mus švelniai stūmė sugiedoti garbės himną: „Ak, kaip nuostabu, kad galiu dalytis savo žiniomis ir patirtimi su bendraamžiais žurnalistais iš visos Europos, ir surasti, kad tarp mūsų tiek daug bendra, ir sienos tirpsta lyg ledai vasaros karštyje…” Vienai prancūzų žurnalistei kartą taip ir atsakiau į klausimą apie kelionę: man joks atradimas, kad grupelė viduriniosios klasės universitetinį išsilavinimą turinčio jaunimėlio, kurio didžioji dalis turi studijavimo užsienyje patirties, gali kartu tūsintis. Išties, galbūt praėjęs amžius prikūrė tokiems daugiau kliūčių, bet nepasakyčiau, kad jų išnykimas yra didžiausias šio amžiaus Europos stebuklas. Nemanau, kad pacitavo.

Nė velnio globaliu mastu kokybiškai nepadaugėjo laisvės ir pagarbos individui. Ir nė velnio jis nelaisvas rinktis ir kurti savo gyvenimo. Tai, kad trisdešimt, šimtas ar net keliasdešimt tūkstančių, žiūrint erasmus mastus, viduriniosios klasės jaunimėlio atstovų kartu tūsinasi, nėra Europa be sienų. Kaip ir galimybė užsikalti pinigo statybose Airijoj dar nereiškia, kad žmogaus galimybės nebepriklauso nuo padėties ir luomo.

Luomai dabar užsimaskavo. Įsiėdė į odą, ir tuo tapo dar pavojingesni. Ten įsigėrę, jie kelia odą paviršiun ir verčia išpampti, užgožti visa kita. Bet kartu turi labai gražiai ir korektiškai tai paslėpti. Todėl oficialiai luomai šiais laikais skirstomi pagal pilietybę. Įsivaizduokit, aš visiem zirziau, kad per ilgai keliavau vien tik ES ir asocijuotų valstybių ribose, nes baisiai sunervino, kai reikėjo palikti pirštų antspaudus atvykstant į Japoniją. Betgi per mano japonų kalbos pamoką, kai mokėmės sukonstruoti „man nepatinka, kai esu verčiama/s daryti…”, turėjom pratimą apie muitinę, ir dėstytoja pasakė: „Japonijoje muitinė ne tokia griežta, ar ne? Europoje muitinės griežtos. Visada ištaršo lagaminą” (na, gerai jau, pagražinau, nesuprasčiau japoniško žodžio „taršyti”). Tuntas kinų, malaiziečių ir korėjiečių pritariamai linksi! Kad įžengtų į mano rožinį šiltnamį, kurio patogumas man savaime suprantamas, jie praeina daugiau įtarumo vartų nei aš, atvykdama čia.

„Tai didelė privilegija,” – kalba filipinietė draugė apie mano ES pasą, leidžiantį laisvai apsigyventi bet kurioje ES narėje, dirbti daugelyje šalių be problemų, tris mėnesius be vizos keliauti daugelyje toli nuo ES esančių šalių, naudotis gausiomis studentų mainų programomis. Ir aš manau, kad ji pasirinko labai taiklų žodį. Privilegija. Indulgencija. Suteikiama gimstant ir paveldint titulą. Suteikiama kai kada labai prašantiems, kad būtų atleista jų nuodėmė gimti kitur. Nors taip ir imk kiekvieną europosąjungietį dabar vadinti „lorde”, „ledi”… „Rusai atrodo kaip europiečiai, todėl imigracijos policija jų netikrina,” – pasakoja ta pati draugė. Filipiniečius tikrina. Jie neatrodo kaip europiečiai, kaip žinia, bet neatrodo ir kaip japonai. Daug rusų čia gyvena be popierių, bet tai nesvarbu. Jie neturi raštiškos privilegijos, tokios kaip ES pasas. Užtat turi titulą „baltas kūnas”. „Grafe”, „riteri”, ar nemalonėtumėte?.. Imigracijos policija rengiasi civiliais rūbais ir gaudo žmones ten, kur jų daug.

Iraniečiai irgi neatrodo nei kaip europiečiai, nei kaip japonai. Todėl jiems geriau pasisaugoti ir pernelyg nesirodyti – visi mano, kad jie prekiauja narkotikais. Statistika rodo, kad amerikiečiai dažniau sulaikomi už prekybą narkotikais nei iraniečiai, bet tai nesvarbu. Jie turi ir titulą, ir privilegiją. Visi japonai žino, kad yra ir gerų, ir blogų amerikiečių, ir pirmieji moko anglų kalbos arba dirba bankuose, yra truputį begėdžiai, nes deginasi pusnuogiai parkuose, bet šiaip labai reikalingi. O blogieji, na, sako, kartais įsivelia į narkotikų sandorius arba vienas kitas per metus prievartauja paaugles Okinavoje, kur yra karinė bazė (bet apie tai – šššš). Iraniečiai irgi bando ištransliuoti tokią žinią, todėl karštai pasakoja jais besidomintiems sociologams, kad nedraugauja su „blogais iraniečiais”.

Filipinietė bažnyčios darbuotoja kartais vadovauja didelėms japonų grupėms ir nuolatos prie pasienio kontrolės tipena į eilės galą. Ji žino, kad japonai tik pamojuos pasais priešais langelį, o jos lauks ilgas kvotimas: kokiu tikslu važiuojate į šalį X, kuriam laikui, ką veiksite?

Ir taip nuolatos – lankant po globalų kaimą pasklidusius gimines, keliaujant verslo reikalais… Arba net dainuoti, kaip ukrainiečių choras į Prancūziją. Esi kaltas, kad gimei į vieną ar kitą nelaimingą luomą, ir amžiams pririštas prie nieko bendra su tavim neturinčių žmonių, su kuriais tave sieja tik gimtoji kalba. Koks skirtumas, kokias dar kalbas moki. Dar pyksi? Džiaukis, kad važiuoji – taigi globalizacija, laisvė, ak, susitraukusi erdvė ir laikas, ir visa kita.