Tai buvo naujausias mano radinys VU Centrinių rūmų bibliotekoj. Ten dabar tradiciškai pasiimu po vieną anglišką ir vieną vokišką knygą, o kartais ir lietuvišką. Šio rašytojo buvau jau vieną knygą skaičiusi ir žinau, kad jį mėgsta G. Taigi nusprendžiau paskaityti vieną lietuvišką vertimą.
Anądien kolegė Dalia klausė, ar nežinau gerų moteriškų monologų, kurių ieško jos draugė, studijuojanti aktorystę. Abi gerokai pasukome galvą, ieškodamos gerų monologų, ar šiaip monologų. Sutarėme, kad, kaip jau kartą esu rašiusi, jei vyras rašytojas nemoka įsijausti į moterišką personažą, tai geriau jau tegul ir nerašo nekokybiškų moters monologų, tokių kaip madingojo Milano Kunderos. Dėl to pokalbio mano vaizduotė sukūrė lentynėlę „moteriški monologai” ir į Ozo knygą žiūrėjo tikslingai, kad galėtų kažką ten padėti.
Ozo moters monologai pakankamai švarūs. Tiksliai fiksuoja detales, nesidrabsto per kraštus besiliejančia lyrika, kurios vis tiek turbūt nemokėtų įtikinamai suvaidinti. Autorius kuria personažą principu „tokia kaip vyras, tik moteris”. Jo veikėja išgryninta iki rūšinio (Marxo prasme) žmogiškumo, kurio individualiam turiniui skleistis trukdo toks atsitiktinis faktas, kaip gimimas moterimi. Ji ramiai ir pati nežinodama, ar to nori, ar nenori, vykdo viską, ko iš jos tikisi visuomenė. Elgiasi „kaip reikia”, bet ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad tarsi nei nori to, nei nenori. Nori kitų dalykų, kurie gaunami supakuoti su tais, kurie jai nepatinka. Tragizmas slypi tose pakuotėse, o ne visuomenės spaudime. Rutina supakuota su pasirinkimu gyventi su mylimu žmogumi, o vos trūktelėjus jos kaspinėlį pradeda iš paketo byrėti kiti dalykai: sunkūs nėštumai, paaukotos ambicijos, privalomas bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Gyvenimas kukliai supakuotas su troškimo išlaidauti perkant drabužius tenkinimu.
A.Ozo moters santykis su savo kūnu tarsi per polietileną. Nesinori sakyti, kad dėl to, jog apie jį rašo vyras. Bet skaitant atrodo, kad taip tarsi turi būti. Tik gal tada vertėjo tą išgrynintą žmogiškumą taip ir palikti, nė nebandyti įsijausti į tą kūniškumą, kuriame niekada nebus lyčių lygybės.
Knyga baigiasi be pabaigos, bet ne visai taip, kaip man patinka. Galima daug ką įsivaizduoti. Primena Ibseno „Norą”, tik nėra dramatizmo. Labai savotiškai įsiterpia dviejų arabų paveikslas. O gražiausia, ką radau tame kūrinyje, tai miesto proza, vaizdingi aprašymai, lakoniška miesto charakterio tapyba, gilus ir asmeniškas miesto erdvių, neatsiejamų nuo metų laikų, atvaizdavimas. Verta perskaityti, tik gal geriau angliškai. Man visada atrodo, kad vertimas iš gramatiškai lankstesnės kalbos į anglų nukerpa literatūrai sparnus, o antrasluoksnis vertimas iš anglų į lietuvių – dar ir uodegą. Užduotis mano draugams hebraistams – išversti iš originalo 🙂 Kai krizė baigsis ir leidyba Lietuvoje vėl ims egzistuoti.