Politkorektiškumas

Tęsiant anksčiau kiek užgriebtą temą, liūdna ir niūru pastebėti, kad priešiškumas vadinamajam politiniam korektiškumui leidžia apsigaubti disidento aura. Nesvarbu, kad ši pozicija madinga jau ne pirmą dešimtmetį. Ir dar nesvarbiau, kad Lietuvoje vadinamasis politkorektiškumas yra kol kas tik siekiamybė, o ne kasdienybė. Na, tai kas gi iš tiesų kritikuojama?

Kaip pastebima ir Wikipedijoje, šis terminas beveik visada vartojamas paniekinamai. Kasdienėje vartosenoje jis reiškia perdėtą rūpinimąsi, kad tik „normaliu“, įprastos vartosenos žodžiu ko neįžeistum, ir Europos Sąjungos (rečiau – JAV) įsivaizduojamos hipertolerancijos vertybes. Vienas naujausių politinio nekorektiškumo pavyzdžių buvo Italijos šešėlinio monarcho Silvio Berlusconi pareiškimas, kad naujasis JAV prezidentas „gerai įdegęs“ ar panašiai. Taigi kasdienėje vartosenoje politkorektiškumas suprantamas kaip iš viršaus nuleidžiamos (elito primetamos) pastangos vengti bet kokių nuorodų į asmens odos spalvą (rasę), religiją, lytį, kūno sudėjimą, seksualinę orientaciją, amžių, taip pat šių minėtų pagrindų vienijamas grupes (imigrantus, homoseksualus, vyresnio amžiaus asmenis, etc.) vien dėl to, kad kažkas (Lietuvos atveju – ES) tai uždraudė. Taip pat jis reiškia visuomenės daugumos „kompleksą“ ir iš viršaus primestą baimę būti savimi (pavyzdžiui, atvirai švęsti Kalėdas) vien dėl to, kad tai gali įžeisti mažumas. Radikalesnėje vartosenoje politkorektiškumas reiškia „mažumų diktatą“.

Šio termino apibrėžimas tačiau skelbia, kad politkorektiškumas yra taikomas „kalbai, idėjoms, politikoms ar elgesiui, siekiant kiek įmanoma mažiau įžeisti grupes, [susiformavusias] lyties, rasės, kultūros, negalios, amžiaus ar kitokios tapatybės pagrindu“. Mano naudojamoje Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje termino „politinis korektiškumas“ nėra, todėl paskaidykime jį:

polìtinis, -ė adj. (1) susijęs su politika

polìtika sf. (1) TrpŽ nj. valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymo teorija ir praktika

korektiškùmas sm. (2); rš → korektiškas

korèktiškas, -a adj. (1) mandagus, taktiškas: Korèktiškas elgesys DŽ.

Taigi lietuviškai politkorektiškumas reiškia mandagumą ir taktą. Jis prasideda nuo to, kad mokome mažus vaikus nebaksnoti pirštu į neįgalų ar matomų fizinių trūkumų turintį žmogų, o paaugusius – diskusijose dalyvauti su argumentais, o ne pasisakymais ad hominem (į žmogų, t.y. „kolega X klysta, nes remiasi netikslia informacija, vartoja netinkamą analogiją“, o ne „X yra storas mulkis – ką jis gali suprasti apie sportą?“). Korektiškumo antonimas – netaktas, chamiškumas.

Palauk, sakysite, o kur dingo „politinis“? Štai čia ir visa problema, bent jau kaip aš ją matau. Intelektualiai pagrįsta, nuosaiki, baubų nekurianti politkorektiškumo kritika turi ne vieną tiesos grūdą. Bet kuri idėja išsikreipia ir tampa absurdu, jei yra perspaudžiama. Lygiai taip pat idėjos išsikreipia, kai tampa privalomu elgesio kodu, vengiant paaiškinti, kodėl reikia taip elgtis. Paaiškinimą sugalvoja priešininkai.

Politkorektiškumo bėda yra ta, kad jis yra politinis klasikine, kasdienės vartosenos prasme. Jis nuleidžiamas iš viršaus ir pateikiamas kaip diplomatijos, politiško elgesio atributas. Elgtis reikia taip, nes tokios taisyklės, nes tik taip niekam neužkliūsi ir gausi, ko nori. Politkorektiškumas teoriškai reikalingas, kad galėtum dalyvauti politikoje. Lietuvoje (ir ne tik) politikoje galima labai sėkmingai dalyvauti su politiniu antikorektiškumu.

Kaip tik todėl apie save ir bendraminčius mieliau vartoju sąvoką „socialinis jautrumas“, o ne „politinis korektiškumas“. Pirmoji man reiškia siekį neįžeisti ne dėl to, kad nepadarytum diplomatinės klaidos, o dėl to, kad rūpiniesi, kaip jaučiasi šalia esantis. Jautrumas yra socialinis (lietuviškai – visuomeninis), nes juo siekiama, kad visi kuo darniau gyventų visuomenėje. Socialinis jautrumas man atrodo prasmingesnis ir už tolerancijos (pakantos) sąvoką (apie tai rašiau šiame komentare).