Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas.
Tačiau buvo ir asmeniškesnis momentas, man žiūrint šitą darbą. Salėje tarp izraeliečių, studijuojančių Rytų Azijos studijas, sėdėjo vienas japonas. Atsisėdau netoli, planuodama žvejoti progą pašnekinti. Nors per filmą, kai rodė užrašus „pirma diena”, „antra diena”, mano smegenys kažkodėl juos ištardavo hebrajiškai, po filmo „grįžti” į Izraelį ir kalbėti, jei prireiks, hebrajiškai atrodė keista. Suėmė nostalgijos Japonijai konvulsija. Kaip ten buvo patogu, paprasta ir malonu… Koks puikus buvo maistas, dėl jo ir judėjimo gera mano sveikata, koks patogus miestų išplanavimas, kokie geri estetiniai pojūčiai, kokie šaunūs nauji ir seni draugai, koks malonus pripažinimas…
Po filmo paklausiau studentų, kur išėjimas, ir netrukus prie jų prisijungė ir japonas. Šiek tiek pakalbėjom angliškai (nemėgstu preziumuoti žmonių tautybės, leidžiu jiems patiems ją atskleisti), kai pasakė, kad iš Japonijos, pasakiau, kad ten praleidau du mėnesius. Vienas izraelietis kažkuriuo metu persijungė į japonų kalbą ir, žinoma, kalbėjo geriau (ar bent jau greičiau) už mane. Man būtų reikėję keliolikos minučių, kad galėčiau kažką sudėtingesnio pasakyti. Šiaip ar taip, kasdien kalbu trimis užsienio kalbomis ir skaitau dar viena. Paskui jie staiga kažką prisiminė ir nuėjo, o aš nedrįsau prašyti leisti prie jų prisiklijuoti. Taip ir liko.
Įsigrūdusi per netvarkingą minią į visu greičiu lekiantį ir keleivius kaip malkas kratantį autobusą, toliau mazochistinausi mintimis apie Japoniją. Liūdniausia buvo tai, kad puikiai žinojau, jog ten gyventi negalėčiau. Banali metafora, bet Japonija – kaip sakurų žiedlapiai, kuriais nuostabu gėrėtis trumpai, su saldžiu liūdesiu ir giliai slypinčiu racionaliu džiaugsmu, kad neamžinai. Nes po to, kaip puikiai mačiau universiteto kiemelyje, juos reikia šluoti, gramdyti nuo šaligatvio ir kompostuoti – grožis virsta kasdienybe. Būti rasiškai skirtinga nuo beveik visų – ne toks ir didelis džiaugsmas, jei tą šalį vadini savo namais. Komplimentai dėl japonų kalbos ir akių formos, mieli lankantis šalyje trumpai, apkarstų, norėtųsi šaukti „ėėė, chebra, aš čia, po šimts kalakutų, gyvenu”… Visada užsienietis, visada truputį vaikas: „Žiūrėkit, kaip ji rašo”, „O argi ne miela, kai ji valgo lazdelėmis?”..
Izraelis, žinoma, irgi ne mano šalis. Gyvenimo čia patirtis praturtina, bet neįsivaizduočiau, kad čia galėtų būti mano namai. Tikėjausi, kaip jau rašiau, kad žmonės bus smalsūs, atsipalaidavę ir malonūs, bet kol kas daugiau matau susirūpinimą vien savimi, chronišką užimtumą (nuo „aitišnikų” iki „bohemščikų”) ir paviršinį mandagumą. Žinoma, jau sutikau puikių žmonių, bet tokių yra bet kurioje visuomenėje. Nervina retkarčiais pasitaikantis paviršutiniškas vyrų flirtavimas, kuris niekur neveda, tik tarnauja jiems patiems kaip jų patrauklumo matuoklis, liūdina nesugebėjimas rasti bendros kalbos su vietinėmis merginomis. Draugė, apsigyvenusi čia pagal „prigimtinę teisę”, sako, kad į jų tarpusavio santykius įsismelkęs kapitalizmas: daugeliui atrodo normalu, kad žmonės vieni kitais naudojasi, ir sunku įsivaizduoti kitaip. Mieliausi sutikti izraeliečiai gyvena Haifoje. Kartais galvoju tiesiog netinkamai pasirinkusi miestą. Haifoje ir kažkiek pigiau, ir universitete dirbantys mokslininkai labiau man į temą, ir kažkaip su žmonėmis labiau sekasi.
Nė vienoje kitoje šalyje nejaučiau tokio abejingumo kultūrai ir kontekstui, iš kurio atvykau. Vieninteliai žmonės, kurie domėjosi, kaip skamba lietuvių kalba ir lietuviška muzika, kokias šventes švenčia mano šeima ir pan., yra mano sugyventiniai latinos ir draugė naujazelandietė iš hebrajų kalbos kursų. Na, išimtis dar yra litvakų kilmės izraeliečiai ir vienas vaikinukas, kuris Lietuvoje dalyvavo kažkokiuose tarpkultūrinio dialogo kursuose. Jei ilgiau su kuo kalbuosi, veikiau domisi, ką jau mačiau, kaip jaučiuosi Izraelyje ir pan. „Tel Avivas yra burbulas,” – kritiškai sako naujas pažįstamas iš Netanijos. Kitas, jau palikęs šalį, čia pridurtų, kad miestas kenčia nuo pasauliobambizmo komplekso.
Nesakau, žinoma, kad viskas blogai. Nuostabu, kad arti jūra, kad parke įrengtų treniruoklių nesulaužo chuliganai, kad galima tamsoje vienai pareiti, kad, kaip sakė vienas rusas, čia jei vagia, tai tik milijoną, kad miestas mažas ir patogus, kad galima įdomiai pasivaikščioti, kad puikūs turgūs, aukščiausios klasės vaisiai ir daržovės, žavinga kultūrų marmalynė… Vilniuje, pavyzdžiui, viskas išsklidę ir nelengvai pasiekiama, bet atmosfera provinciali. Tel Avivas mažas ir koncentruotas, bet jaučiasi, kad čia vyksta gyvenimas. Čia būtų puiku gyventi su kokia nors hipių komuna, kurioje visi vieni kitus palaikytų ir sudarytų atsvarą neigiamiems visuomenės bruožams.
Metams bėgant, vis aštrėja klausimas: kur, po šimts kalakutų, mano namai? Įgriso būti užsieniete, kasmet mokytis iš naujo, kaip dorotis su biurokratija, ir priimti nuolankią besimokančiojo poziciją. Bet gyvenimą Lietuvoje nusako šios Jenso Lekmano dainos eilutės:
What will you do when you graduate?
If you stay here you will suffocate.
And all your friends are moving to London
While the cherry-trees are still in blossom
Mėgstu mylėti Lietuvą iš toli. Mielai leisčiau joje vasaras, atvykčiau atostogoms, pasakočiau apie ją ten, kur būčiau. Bet būti ten, kur pagal apibrėžimą turėtų būti namai, tačiau nėra namų pojūčio, yra sunku.
Turėjau galimybę pasilikti Budapešte savo laiku, bet atsisakiau, nes pagalvojau, kad užteko. Gražus, gyvybingas ir patogus miestas, bet kariavimas su vengrų kalba ir keistenybėmis tampa žlugdantis, nusitrynus egzotikos luobui. Juokinga, kad gyventi pasirenku visuomenes, kurioms sunku visavertiškai priklausyti (Švedijoje – dėl mentaliteto, Vengrijoje – dėl kalbos, Japonijoje – dėl plika akimi matomo skirtumo, čia – dėl bambizmo). Bet gal jos ir yra pačios įdomiausios. Iššūkiai ne tik grūdina, bet ir išgrynina pozicijas bei vertybes.
Comments 2
Author
Na, nesitikiu, kad domėtųsi Lietuva, tiesiog esu pripratusi, kad domėtųsi manimi 🙂 Na, ne tik kokia mano tautybė, kaip aš čia jaučiuosi, ir kokie šansai, kad man čia patiks, bet ir iš kokio konteksto aš atvykau, kuo galiu pasidalyti. Žinios apie Lietuvą geresnės nei daugelio jaunų europiečių erasmuse – žino, kad sostinė Vilnius, kad Jasikevičius iš ten… Bet, skirtingai nei amerikonai, kurie, kai ką nors valgau ar veikiu, klausia „Is that typical?”, arba japonai, kurie nuoširdžiai prisipažįsta nieko nežinantys ir viskuo stebisi, arba labiau išsilavinę europiečiai, kurie paprastai mėgsta pokalbius a la „girdėjau, kad pas jus… papasakok, kaip ten…”, izraeliečiai neuždavinėja klausimų. Na, kartais nebent – ar šalta, ar dar yra žydų, kiek populiarus krepšinis… 🙂
Labai gera poema 🙂 Dėl domėjimosi Lietuva, kiek pastebėjau, apskritai nelabai ja kur domisi, ir kai pagalvoju, kodėl turėtų domėtis, hm.. Ne taip lengva atsakyti. Šiaip yra toks stereotipas, kad Tel Avive būtent tokie žmonės, kaip minėjai, ir daug smagiau bendrauti su „kibucnikais” ar „mošavnikais”. Liūdna Izraelyje ir per žydų šventes, tada tikrai tas visas svetimumas iškyla. Ypač kai girdi iš gatvės indų tarškėjimą ir šeimyninį/draugų šurmulį, o pats sėdi kambary ir valgai taip tuomet gailiai atrodantį maistą.
Na o dėl vietos radimo – gal čia kai kurių žmonių toks kelias tiesiog – keliauti, matyti ir niekaip nenusėsti vienoje vietoje.