Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.
Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina.
Išmokau naujų dalykų iš šitos dainos. Poetinę kalbą dar tobulinti ir tobulinti. Tik aš
必ず今夜なら
言えそうな気がした
versčiau kaip „o šįvakar nujaučiau, kad būtinai turėčiau [tai] pasakyti” (ar net, gal kiek improvizuotai, „toks jausmas, kad šį vakarą būtinai reikėtų pasakyti”), o ne „šįvakar tikrai jaučiausi lyg galėčiau kalbėtis”. 言う nurodo vienakryptį kalbos aktą, o ne abipusį. Mane „veža”, kad japonų kalboje gali mesti sąvokas (haiku stiliumi) vieną ant kitos, kapoti. Bet nuo to versti į lietuvių kalbą tik sunkiau, taigi bet kokiu atveju pagarba tinklaraštininkui.
Graži elegija, priminė kai ką iš lietuvių klasikos („Šiandien taip elegantiškai sninga…”). Bet labai įdomu ir tai, kaip ši daina atskleidžia tam tikrus kultūrinius skirtumus. Daroma nuoroda į populiarią, net supopsintą „Tylią naktį”. Net jeigu ją girdėdami įsivaizduojate gvazdikėlius su cinamonu, sniegą už lango ir muzikinę dėžutę, „Tyli naktis” yra ir išlieka religine daina. Joje minimas „šventas kūdikėlis”, pavyzdžiui. Tuo tarpu Japonijoje Kalėdos – ne šeimos, o įsimylėjėlių šventė, nieko bendra neturinti su „Tylios nakties” pasakojimu.
Japoniškas turinys plėtojamas tarsi nepastebint, kad imituojant „vakarietišką” kultūrinį atributą, su juo kaip ir nebelieka nieko bendra (pripažinkime, šios dainos kuriama nuotaika yra visai ne tai, su kuo mums asocijuojasi Kalėdos). „Tyli naktis, šventa naktis” įmetama vėlgi kaip beveik haiku gabalas be pabaigos, sukapotas vaizdinys, lygiavertis su kitais. Tik dabar pagalvojau, kad lietuviško vertimo kažkurios variacijos posmelis „Tyli naktis/ šventa naktis/ Vyksta meilės paslaptis”, kažkelintoje klasėje kėlęs mano bukiems klasiokams erotinių asociacijų, yra beveik standartinis haiku.