Afrikos kolonizacija ir vokiečių istorikai

Perskaičiau va tokį poklaikį straipsnį apie vokiečių istoriką, įrodinėjantį, jog Europa altruistiškai vadavo pasaulį nuo vergovės, o kraugeriai musulmonai ją visur skatino. Būčiau praleidusi pro ausis, jei pabaigoje nebūtų parašyta, kad esą niekas jo argumentų taip ir neatrėmė. Na, tai pasiraitojame rankoves ir…

Visų pirma, šis tekstas man įdomus kaip pavyzdys, kaip rašoma, o ne kas. Pasaulyje ir istorinėje atmintyje plaukia daugybė visokiausių vienas kitam prieštaraujančių arba vieni kitus patvirtinančių faktų. Kuriant propagandą, nebūtina apie juos meluoti, svarbu tik sudėlioti taip, kad jie pagrįstų iš anksto (iki susipažinimo su faktais) sudėliotą loginį rėmą. Sakoma, kad kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį, bet teksto autorius visada stengiasi tą sugedimą kažkaip pakreipti. Iš nepretenzingo teiginio „X yra tiesa” arba „X įvyko” galima išvesti daugybę teiginių:

• „Tik X yra tiesa”
• „Viskas, kas prieštarauja X, yra netiesa”
• „Jei X tiesa, tai Y netiesa”
• „X kūrėjas/vykdytojas yra (ne)teisus, geras/blogas, vertas pagarbos/pasmerkimo”
• „X, būdamas tiesa, keičia mūsų žinojimą/mąstymą”
• „X, būdamas tiesa, turi keisti mūsų elgesį”

Jeigu pabandysite kurį nors iš jų paneigti („Y taip pat tiesa”, „Tai, kad X tiesa, niekaip nekeičia to, ką manau apie A”), propagandistas bandys jumis ar viešąja nuomone manipuliuoti, teigdamas, jog jūs neigiate tai, kad „X yra tiesa”, kas juk buvo jums ką tik įrodyta. Užspęstas į kampą, propagandistas atsakys, jog viso labo konstatavo, kad „X yra tiesa”, o išvadas visiems paliko pasidaryti patiems.

Kodėl manau, kad šitas istorikas yra propagandistas? Pirma, jis teigia, kad Viduramžių Europos negalima įsivaizduoti kaip vienmatės, žiūrėtinos per vieno mito, kuriuo tikime, prizmę. Tačiau čia pat sukuria kitų kultūrų vienmatiškumo mitą: musulmonai kariavo tik dėl vergų (pabuvojęs romėnų ir musulmonų galvose, istorikas puikiai žino, ko norėjo vieni ar kiti), visa valstybė buvo pastatyta ant vergovės, vergų prekyba visada egzistavo… Jo piešiamos (nesiverstų liežuvis sakyti „analizuojamos”) visuomenės užrakinamos laike ir erdvėje.

Teiginys, kad į Afriką buvo skverbtasi tik dėl to, jog įvairios grupės visuomenėse prašė sustabdyti vergų prekybą, yra toks absurdiškas, kad nė nenusipelno daugiau dėmesio.

Dėl vergovės ir vergų prekybos paplitimo, drįstu pagrįstai abejoti. Europiečiai kolonizatoriai atsivežė daugybę mokslininkų, tarp jų ir antropologų bei istorikų, kad išstudijuotų vietines bendruomenes, aprašytų jų papročius ir pakapstytų, kaip jos gyveno iki kolonizacijos. Netgi Wikipedia pateikia tam tikrą istorijos versiją, kaip gyveno įvairios gentys, kada jos buvo sukūrusios politinius darinius, kada kieno užgrobtos, su kuo kariavo. Jei visais laikais arabai ir jų atversti subsacharos afrikiečiai būtų masiškai medžioję vergus, tai tokia patirtis būtų įsirašiusi į genčių kolektyvinę sąmonę, apipinta legendomis ir mitais, atsispindėtų dainose ir, galiausiai, šitoje istoriografijoje, kurią žinome apie genčių gyvenimą iki kolonizacijos – iš pačių genčių ar tų pačių arabų šaltinių.

Na, galima daryti prielaidą, kad tos gentys, kurios turėjo kontaktą su baisūnais prekeiviais, buvo visos išmedžiotos. Tokių galėjo būti, tačiau tai, kad liko genčių Šiaurės Afrikoje, kurių visas gyvenimas iki kolonizacijos nebuvo pagrįstas slapstymusi nuo vergų medžiotojų, verčia klausti: kodėl tos, o ne kitos? Galima daryti ir tokią prielaidą, kad šiuolaikinės gentys taip pat turėtų „atsiminti”, kaip europiečiai gaudė jų protėvius, bet nebūtinai, paprašytos parodyti savo folklorą, jums pirmiausia apie tai papasakos. Galėjo būti, kad nuo to laiko, kai buvo masiškai vežami vergai, gentys persistruktūravo, o kai kurių neliko.  Tačiau jei iš tiesų visais laikais egzistavo tokia stipriai sukalta vergų gaudymo ir pardavimo struktūra, kodėl ji taip menkai „įsipiešė” į kultūrinius papročius? Kolonizacija tuo tarpu „įsipiešė” – kai kurių genčių (konkrečiai – Songhajų) ritualuose atsirado apsiputojusios išverstakės baltaodės dvasios, turinčios galią lemti derlių.

Propagandistas atsakys: taigi va, faktai, vergų prekyba vyko. Taip, vyko, niekas to nė nebando paneigti. Tačiau teigti, kad vergovė visada reiškė tą patį, naivu, o kad ji visada vienodai ir nuosekliai vyko – įtartina. Karo belaisvių ėmimą reikėtų skirti nuo ištisos teritorijos gyventojų pavergimo rasiniu pagrindu. Beje, gana abejotinai skamba visų vergų suniveliavimas Osmanų imperijoje. Kas turima galvoje? Kad jie kaip asmenys kažkam formaliai priklausė? Neformaliai priklausė? Kad prievarta dirbo kažkokius darbus? O kas nedirbo? Akivaizdu, kad kareiviai turėjo visiškai kitokią galią nei žemės ūkio darbininkai. Ar tai, kad Europos feodalas turėjo teisę išprievartauti baudžiauninkę, prieš jai sugulant su savo jaunikiu, kažkaip telpa į humanistinės Europos įvaizdį?

Istorikas-propagandistas gali savo skaitytojams pasiūlyti visokiausių išvadų, tyčia aiškiai neapibrėždamas vergo sąvokos anei laikotarpio bei situacijos, apie kuriuos kalba. Čia leidžiu sau irgi pabūti propagandiste ir kibti istorikui-propagandistui į atlapus: na, tai ką tuo nori pasakyti? Kas iš to seka? Kad metropolijų kaltė mažesnė nei jos šiuo metu pripažįsta? Kad jos tik racionaliai pasinaudojo egzistuojančia infrastruktūra? Kad afrikiečiams taip įprasta vergauti, jog jie nė nepastebėjo, kad pasikeitė savininkai? O gal dargi lengviau atsikvėpė, nes jiems pasiūlė kažkokių humanizmo nuograužų?

Propagandistas atsakys: „Oi oi, nieko to neteigiu, tik kviečiu į laisvus debatus ir idėjų rinką”. Ką gi. Tebūnie. Tačiau kažkaip pastebiu tokią įdomią tendenciją: panašu, kad Vokietijoje, beprecedentiškai prisiėmusioje kolektyvinę kaltę už istorijos klaidas, vis daugiau randasi istorikų, kurie tiesiogiai neteigia, jog už fakto identifikavimo slypi kažkia etinė pasekmė, bet kurių darbuose kyšo paslėpto džiugesio, aptikus vietinių kolaborantų, „ausys”. Žiūrėkite, kaip Rytų europiečiai patys barbariškai kolaboravo su naciais… Žiūrėkite, kaip musulmonai, ne europiečiai, pavergė kraštus, kuriems, sako, niekada neišmokėsime moralinės skolos. Žiūrėkite, kaip jie patys save pasivergė…

Atliekant šuolį nuo istorinio fakto prie etinės pasekmės, labai svarbu stabtelėti ir pagalvoti. Ar tikrai faktas X kažką pasako apie kitus faktus, kuriuos žinojome iki sužinodami X? Aš asmeniškai esu tikra, kad jei kas išsikelia sau tam tikrus etinius standartus ir dar netgi konstruoja savo tapatybę pagal juos, tai tų standartų laikymuisi neturi jokios įtakos, ar kiti asmenys laikosi tų standartų. Konkrečiai, kaip sakydavo kažkas iš mūsų dėstytojų, vagis, pasakęs policijai, jog kaimynas irgi vagia, neišvengs kalėjimo bausmės. Tyrinėti kolaboravimo fenomeną labai įdomu, duoti apie jį informacijos vietovėms, kur jis vyko, svarbu, ir niekas nesako, kad nukentėjusios visuomenės turi universaliai būti laikomos aukomis. Tačiau aplipinti istorinius faktus tokiu žodynu ir tokiais supaprastinimais, tarsi toms nukentėjusioms visuomenėms natūralu buvo, kad su jomis taip elgiamasi, kompromituoja etinį vertinimą, nukreiptą į savo visuomenę ir jos sistemas. Individualūs vokiečiai ar prancūzai neturi graužtis dėl to, ko pridirbo jų bendrapiliečiai galios pozicijose. Tačiau šios valstybės, pirma, anksčiau sau išsikėlė ir dabar kelia aukštus etinius standartus (laiko save humanistinėmis ir liberaliomis); antra, jų valdžios yra tęstinės, darydamos nusikaltimus prieš žmoniją jos nebuvo pajungtos jokiai išorės okupacijai – jos galėjo pasielgti kitaip, pagal savo humanistinius standartus, bet to nepadarė; ir trečia, kolaborantų veiksmai ir etiniai standartai nieko nepasako apie žalą, kurią kolonistų/okupantų sistemos ir institucijos padarė individualiems nukentėjusių visuomenių nariams. Taip, reikalinga nuteisti ir pasmerkti galios pozicijose buvusius ir kolonizaciją/genocidus/prekybą žmonėmis organizavusius individus, tarp jų ir vietinius kolaborantus. Tačiau be šito manau, kad buvusių metropolijų/okupantų institucijos turėtų prisiimti ir kolektyvinę, ar dar geriau – sisteminę, institucinę (įskaitant ir finansinę) atsakomybę, nes tarp jų ir jų pirmtakų nebuvo reikšmingų pertrūkių (tokių kaip ilgalaikis valstybingumo praradimas), o dar labiau – todėl, kad iš savo brutalių pirmtakių jos paveldėjo biudžetus ir infrastruktūrą.

Vokietija, kaip žinia, nebuvo itin stipri kolonistė, bet, sako, Afrikoje įvykdė pirmąjį savo genocidą.