Romantiška meilė ir kiti pasirinkimai

Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą „Candy Candy”. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę.

Taigi prieš kelias savaites kažkaip prisiminiau šitą serialą ir „užsikabliavau” kasdien pažiūrėti po seriją. Tai gerai padeda prisiminti japonų kalbą, o kai ko nors nesuprantu, pasiskaitau titrus.

„Candy Candy” tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma „nepakabinti” viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.

Šiandien žiūrėjau 99-tąją seriją, kurioje Candy ir jos antras mylimasis nusprendžia išsiskirti.

Prisimenu, vaikystėje mane itin supykdė šitas pasirinkimas. Buvau įsitikinusi, kad Terry ir Susannos gyvenimas, grįstas melu vienas kitam, nenusiseks, kad ir kiek jame būtų gailesčio. Dabar, žiūrėdama šią seriją po daugelio metų, pradžioje taip pat galvojau apie tai, tik suaugėliškomis kategorijomis. Įdomu, kaip tokioje situacijoje vyras turėtų kasdien organizuoti savo intymų gyvenimą su jo netraukiančia moterimi? Įdomu, kas bus, kai jos amžius paryškins paranoją ir ją pradės dėl kiekvieno konflikto kankinti pavydo priepuoliai? Įdomu, ar bohemišką gyvenimą pasirinkęs vyriškis nė karto prisigėręs nesušuks: „Tu man gyvenimą sugriovei?” Neieškos nusiraminimo meilužių glėbyje? Įdomu, kaip šią dirbtinę porą paveiks neišvengiamos apkalbos ir skandalai apie būsimą garsenybę?

Vis dėlto idėja, kuri riša šią seriją, yra atsakomybė. Veikėjai su atsakomybe improvizuoja: jie nežino, kaip, tiesą sakant, jos geriausia būtų imtis šioje situacijoje. Atsakomybė tiesiogiai susijusi su abiejų įsimylėjėlių pasiryžimu ieškoti savo kelio ir laukti, kol visa kita prilips savaime. Nors atsakomybė šįkart prisiimama už trečiosios laisva valia savarankiškai atliktą veiksmą, jos prisiėmimas būtinas veikėjų savivaizdžiui ir savigarbai. Todėl klausimas, ar veikėjai sąžiningi sau, kai elgiasi pagal jausmus, ar tada, kai nusprendžia juos ignoruoti ir pasirinkti atsakomybę bei savidiscipliną, išsprendžiamas netikėtai.

Galiausiai visi tie pasvarstymai apie veikėjo bohemišką gyvenimą, pridėjus prie jos veikėjos ambicijas ir tvirtumą, leidžia galvoti, kad romantiškos meilės pagrindu sukurta, tarkim, šeima taip pat galėjo nenusisekti. Romantiška meilė išsaugoma tik griežtai ir skaudžiai atplėšiant ją nuo savo objekto, ir tuo ši serija primena filmą „Lėlės”. Tačiau nebūtina čia ieškoti kažkokio japoniško-kultūrinio paaiškinimo: juk ir patys žinome, kad šioje serijoje gražiai įpinta Romeo ir Džuljetos istorija nustotų būti pasaulinės romantikos klasika nuo to momento, kai Džuljeta pradėtų virti Romeo spagečius.

Mažos mergaitės, žiūrėdamos šitą seriją mano laikais, vis tiek atkakliai toliau piešdavo Candy ir Terry, nekreipdamos dėmesio į tarp jų įsiterpusią pašalinę veikėją. Tačiau schema į smegenis „įsėda”. Pirmiausia – savas gyvenimo kelias, nesudrumstas savivaizdis, o visa kita kaip nors išsispręs. Man įdomiausia tai, kad populiariojoje japonų literatūroje ir t.t. konfliktui tarp romantiškos meilės ir visuomeninių pareigų skiriama daug dėmesio, ir čia veikėjai pasielgia taip, kaip juos spaudžia visuomenė. Taip pat pagal visuomenės reikalaujamą šabloną jie pasielgė ir tais kartais, kai iš kažkur išvyko, kažką paliko ir kažką nutylėjo.  Tačiau, priimdami tokį sprendimą, jie randa su savo savivaizdžiu (pvz., „aš esu kilnus ir atsakingas žmogus”) ir vertybėmis suderintą vidinį atsakymą, kodėl taip daro. Tai yra panašiame lygmenyje maištingas veiksmas, kaip ir, pvz., musulmonių feminisčių sprendimas dėvėti galvos apdangalą. Nepasiduodama visuomenės spaudimui aklai sekti jos nurodymais, bet nepasiduodama ir savo „maišto bendruomenės” spaudimui atsisakyti tam tikrų žmonėms kartu tam tikrose situacijose gyventi padedančių elementų. Tam tikra prasme vaikams šia serija perduodama žinia ir yra tokia – rinktis vidinį maištą.