Darbas: fizinis, protinis, susvetimėjęs, įkvepiantis…

Skaitau labai gražų Levo Tolstojaus laišką prancūzų rašytojui. Itin patiko citatos:

„Nie­kados aš nepatikėsiu krikščioniškų, humanitarinių ir filosofinių įsitikinimų nuoširdumu tokio žmogaus, kuris verčia tarnaitę išnešti jo naktinį puodą.” (primena mano draugės iš Delio pastebėjimą: „Absoliučiai neįtikėtina, kad su visa pasaulyje esančia pažanga vis dar turi būti žmogus, kuris iš tualeto susemtų tavo š…, užsidėtų kibirą ant galvos [nes sunku] ir neštų išpilti”).

„Pati paprasčiausia ir pati trumpiausia dorovės taisyklė yra ta, kad kuo mažiausiai verstum kitus tarnauti sau ir kuo daugiausia tarnautum kitiems pats, – reikalautum iš kitų kuo mažiausiai ir duotum kitiems kuo daugiausiai.”

„didžiulis daugu­mas [keistokas vertimas – D.R.], save laikančių mokslininkais ir menininkais, labai gerai žino, kad jų dirbamas darbas niekam nevertas, kad jis neatstoja to, kas jam pada­ryti sunaudojama.”

„O iš visų mokslų, kuriuos žmogus gali ir turi mokėti, svarbiausias mokslas yra – kaip gyventi, darant kuo mažiausiai piktą ir kuo daugiausia gera; ir iš viso to visokeriopo meno — svarbiausias menas – mokėti iš­vengti pikta ir daryti gera, kuo mažiausiai eikvojant tam jėgų.”

Ne su viskuo galima sutikti, kai kas labai supaprastinta, ir fizinio darbo kaip tokio priešinimas protiniam irgi gana dirbtinis. Ką tik perskaičiau George’o Orwell’o knygą „Dienos Paryžiuje ir Londone”, kur veikėjas samprotauja apie sunkaus fizinio darbo beprasmiškumą, kai to darbo prisikaupia (ir kažkam tenka jį atlikti) vien tam, kad kitiems būtų suteikta etiketo reikalaujama prabanga. Orwell’as aprašo, koks prastas iš tiesų buvo ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus restoranų maistas, kokiomis antihigieninėmis sąlygomis jis buvo gaminamas, tačiau už dailiai sulankstytą servetėlę ir padavėjo paslaugumą klientas privalo sumokėti nepadoriai daug. Palyginus, kiek vargo į tai įdėta, servetėlė ir tokio lygio paslaugumas niekam nereikalingas. Tačiau lengva pasakyti: chebryte, nustokite norėti to, ko norite. Norim, kad padavėjas mums pasišypsotų, net jei vos pastovi ant kojų, norim, kad dalykai būtų pateikti gražiai. Tačiau yra didelis skirtumas tarp, pavyzdžiui, gražaus patiekalo šeimyniniame restorane, kuriame nuolat su meile dirbama, siekiant maloniai nustebinti nuolatinius ir naujus klientus, ir gražaus patiekalo, kuriam pagaminti panaudotas vergiškas darbas.

Specializacija išties didina efektyvumą, tačiau sutinku su teiginiu, kad ji turi turėti ribas. Specializacija pagal paveldėjimą (pvz., amatininkų) arba/ir nuo mažens (pvz., cirko artistų) leidžia pasiekti neįtikėtinų profesionalumo aukštumų, bet apriboja individo pasirinkimo galimybes savarankiškai pasirinkti savo kelią. Be to, specializacija bukina ir skaldo žmones. Viena iš jos pasekmių yra ir struktūrinis nedarbas, nes specialistui paruošti reikia kelerių metų, jei ne daugiau, o pramonės poreikiai gali kisti daug greičiau. Be to, kapitalas mobilesnis nei darbas. Savo akcijų paketą galima prižiūrėti ir iš kito žemyno, o štai persikelti į kitą žemyną dirbti daug sunkiau – kaip su kalba, draudimu, sąlygomis, šeima, vaikų išsilavinimu..?

Tačiau nesutinku su Tolstojum, kad galima taip suplakti mokslą ir meną. Negaliu įsivaizduoti, kaip kas nors po darbo fabrike laisvalaikiu užsiimtų vėžio tyrimais. Kol šeši savanoriai vėžio tyrėjai išmoktų dirbti su įrengimais, pasentų, o nuveiktų mažiau nei vienas specializuotas tyrėjas. Kita vertus, sutinku su tuo, kad yra profesijų, kuriose galima suktis, nekuriant jokios kitiems naudingos pridėtinės vertės.

Žodžiu, pritariu pagrindinei šio teksto minčiai, kad reikėtų mokėti save apsitarnauti ir kuo mažiau pirkti paslaugų, jei kažką gali padaryti pats. Kiek man pasakojo vienas pažįstamas amerikietis, jo aplinkoje daugeliui neateitų į galvą, kad smėliu galima iššveisti puodus. „Jei studijavai santechniką, ją ir išmanai. Jei studijavai buhalteriją, išmanai tik ją”.

Krizės proga visiems būtų sveika pamąstyti, kurias paslaugas (ir prekes) galima nustoti pirkti (pirmiausia tai taikau sau). Išties, didžiąją savo atlyginimo dalį juk skiriame tam, kad (a) nereikėtų dalytis erdve su kitais žmonėmis, (b) nereikėtų dirbti fizinio darbo, (c) pailsėtume nuo pagrindinio darbo vargų.