Izraelis su stipendija: kas, kaip ir kodėl?

Ne vienas manęs klausė: kaip gi aš patekau į tą Izraelį, ką ten veikiau ir kodėl grįžau. Jokia paslaptis: pragyvenimą ten man teikė Švietimo mainų paramos fondo administruojama Izraelio stipendija, taigi atlikau akademinę stažuotę. Susisukti reikėjo anksti ir greitai, planuoti iš anksto, o būtina sąlyga – tyrimo vadovas vienoje iš šalies institucijų (jei važiuojama pagal tyrimų programą). Tel Avivo universitete užsiregistruoti studentu pagal tyrimų programą nesunku, reikia tik susirasti vadovą ir sužavėti savo projektu. Kiti universitetai taip pat mielai priima stažuotojus – jaunus mokslininkus ar nesenus absolventus.

Galvojantiems apie tokią stipendiją patarčiau pirmiausiai užmegzti ryšius su akademine institucija, kad nereikėtų paskui skubėti, ir būti viskam pasirengusiems. Išties sunku nuspėti, kaip tame Izraelyje bus. Rašant projektą, nesunku prisiplanuoti visokių žavingų veiklų, bet sąlygos jas įgyvendinti nebūtinai atsiras. Aš turėjau net dvi puikias vadoves, konsultavo tyrėjai iš kitų universitetų, bet pats universitetas padėjo tik tuo, kad davė priėjimą prie visai šaunios bibliotekos. Vadovė dar leido naudotis doktorantams skirtu kambarėliu, o šiaip neturėjau galimybės sutikti kitų studentų, nebuvau kviečiama į universiteto renginius, tik iš pažįstamų išgirsdavau apie viešus seminarus ir diskusijas. Išskyrus vieną atvejį, neturėjau galimybės išgirsti apie kitų studentų tyrimus ir pristatyti savojo (priešingai nei Japonijoje, kur jaučiau, kad manęs tikrai laukė: paskyrė studentą-asistentą, surengė viešą pristatymą, nuolat domėjosi, kaip sekasi). Akademine prasme nieko tokio, bet bendravimo su studentais itin trūko. Esami izraeliečiai draugai dažnai buvo užsiėmę, o būtų buvę taip gerai iš širdies pasikalbėti su kuo nors, kieno gyvenimo būdas panašus, bet padėtis šalyje skirtinga. Tačiau per vieną draugą sutiktas psichologijos studentas pasakė, kad ir jam Tel Avivo universitete sunku susidraugauti. TAU garsėja kaip snobų universitetas  – tai ne visai tiesa, geri žmonės tiesiog kažkur slypi. Nėra jokių studentų savipagalbos būrelių, o vienintelis tarptautinis anglakalbis klubas – su mokama naryste.

Taigi Tel Avivo universitetas ar bent jau mano fakultetas mažai internacionalizuotas. Angliškos diskusijos vyksta, kai atvažiuoja koks svečias. Doktorantai iš užsienio pasakoja, kad jiems nedaroma jokių nuolaidų, išskyrus leidimą angliškai rašyti rašto darbus. Hebrajų kalbos pamokos (skirtingai nei Švedijoje ir Japonijoje) – mokamos ir labai brangios. Neverta rinktis hebrajų kalbos kursų, kuriuos siūlo universitetas, nebent vėlesniame lygyje. Verčiau susiraskite ulpaną Gordon.

Tiesa, TAU yra angliškų programų, rodos, konfliktų studijos, kur atvyksta ir sėkmingai integruojasi daug užsieniečių. Taip pat, kiek susidarė įspūdis, kad puiki anglakalbė infrastruktūra prieinama muzikams. Tiksliųjų mokslų programos, ypač jei darbas daugiausiai su vadovu, neturėtų kelti problemų. Tačiau vienaip ar kitaip, vadovą reikia rinktis labai kruopščiai. Viskas priklausys nuo vadovo geranoriškumo ir užimtumo.

Stipendijos tikrai neužtenka normaliai pragyventi. TAU bendrabučiai ne tik labai brangūs, bet ir itin turtingame rajone, todėl nusprendžiau juose negyventi. Kambarių nuoma neįtikėtinai brangi, o maisto ir kitų būtinų dalykų kainos taipogi aukštos. Tačiau, apribojant savo poreikius iki minimumo (vengiant vakarėlių, apsiperkant turguje ir gaminant maistą, važinėjant dviračiu, neperkant jokių daiktų), galima pravegetuoti. Tam reikės kūrybiškumo, bet Tel Avive nesunku leisti jam pasireikšti: užsiregistravę į CouchSurfing atitinkamo miesto grupę, sužinosite, kur nemokami vakarėliai ir renginiai, nemokamai apsistosite keliaudami ir gausite kokybiškas gido paslaugas 🙂

Šiaip stipendininkams rekomenduočiau visgi nesusigundyti neabejotinu Tel Avivo žavesiu ir rinktis Haifą. Tai – trečias pagal dydį Izraelio miestas, kuriame mažesnės etninės įtampos, gyvena daug rusakalbių (iškart lengviau), o universitetas – geros reputacijos ir, kiek galiu spręsti, aktyvesnis. Veikli ir CS bendruomenė, rengianti žygius į gamtą ir pan. Haifiečiai šiltesni ir atviresni, jiems mažiau rūpi, kaip jie atrodo aplinkai (ar įdomūs, patrauklūs, etc.). Su jais lengviau susidraugauti, jie mažiau linkę zyzti, kaip niekam neturi laiko. Paprastai po to, kai telavivietis pasako esąs labai užsiėmęs, Facebook pasirodo nuotraukos iš vakarėlių serijos. Haifoje buvau tris kartus ir tikrai neužteko. Viskas kažkaip laisviau, žmonės, kaip man pasirodė, netgi kiek daugiau domisi asmenybėmis nei socialinėmis kategorijomis. Didžiausias Haifos minusas – tai bene labiausiai užterštas miestas Izraelyje, prie kurio neapdairiai buvo pastatyta didelė gamykla. Tačiau gyventi bus lengviau ir socialine, ir finansine prasme (kambarių kainos – dvigubai mažesnės), o į Tel Avivą prireikus galima nuvažiuoti traukiniu per 40 min.

Stipendija iš tiesų itin pagelbsti tuo, kad suteikia sveikatos draudimą. Be sveikatos draudimo Izraelyje negalima praleisti nė dienos. Sveikatos apsaugos sistema – sudėtinga ir labai biurokratiška. Geros naujienos: daug rusakalbių gydytojų, kurie, išgirdę savą kalbą, įjungia geranoriškumo režimą.  Beje, kad gautumėte tą draudimą, teikiant paraišką gali tekti paprakaituoti: ne visi gydytojai angliškai pildo reikalaujamas sveikatos pažymas. Reikėtų tuo pasirūpinti iš anksto, nes pažyma pildoma jau teikiant paraišką.

Ar verta važiuoti, priklausys nuo to, ką norite ten nuveikti ir kokios galimybės nuveikti tai, ko norite, net jei susiklostytų ne visai palankios aplinkybės. Izraelio akademinės sistemos pliusai – veikiau kolegiški nei konkurenciniai santykiai tarp universitetų (taigi jums padės, kas galės), geri kai kurių dalykų archyvai, galų gale – neišsemiamas socialinių mokslų tyrimo objektas, Izraelio visuomenė. Bet, kai nuspręsite, ką ten nuveikti, reikėtų viską gerai apgalvoti ir… pataupyti.

— Atnaujinimas – šiaip patarimai —

Labai padeda mokėti rusų kalbą. Pradedant nuo nuolaidų turguje, baigiant pasiklydus. Šiltai prisimenu, kaip savo gal antrąją savaitę nuėjau į turgų, kuris visiškai pritrenkė, ir prie baklavos stalelio paklausiau pardavėjo, ar kalba angliškai arba rusiškai. Pasakė, kad rusiškai (spėju, kaukazietis) ir pridėjo trigubai daugiau skanumyno nei aš sumokėjau.

Jaunoms moterims ir merginoms, vykstančioms į Izraelį, reikia žinoti, kad ten daug įžūlių, nieko negerbiančių vyrų (tokie gali būti tiek žydai, tiek arabai, ir net pabėgėliai – MCP* gyvenimo būdas neturi tautybės). Turite būti labai atsargios. Štai čia mano pažįstamas žurnalistas aprašo, kaip liūdnai baigėsi čekei medicinos studentei – pritaikęs flirtavimo mokykloje (!) išmoktas manipuliacijas, vietinis vaikinas ją išprievartavo taip, kad nesimatytų smurto žymių. Labai tikėtina, kad prie jūsų prieis paplūdimyje, gatvėje ar prekybos centre ir jums, ir taip patiriančioms kultūrinį šoką, norėsis galvoti, kad gal tai tiesiog rytietiškas šiltumas ir temperamentas. Neapsigaukite. Turbūt nė vienam >18 metų asmeniui nereikia priminti bazinių tiesų: niekada nelipkite į nepažįstamo automobilį, neikite į butą, jokiu būdu nesutikite namuose „pažiūrėti filmo”. Jums greičiausiai sakys, kad „pas mus taip bendraujama”, bet tai – manipuliacija užsieniečių santykiniu silpnumu. Izraelietės moka įkrėsti į kailį, taigi niekada nuo „lipnių” įkyruolių nesiginkite jokiais „prašau, nereikia”. Reikia siųsti juos kuo toliau (dauguma supranta rusiškus keiksmažodžius). Viena pirmų frazių, kurias hebrajiškai išmokau ten nuvykus – „bli yadaim” – be rankų. Veiksminga – labai išmuša iš vėžių, kai vaikinas supranta, jog tai vienas pirmųjų dalykų, kuriuos užsienietė mergina išmoko hebrajiškai. Rašykite man, jei norite prieš vykdamos išmokti šiurkštesnių žodžių. Jei visgi gatvėje ar paplūdimyje užkalbinęs žmogus jums įdomus ir norėtumėte pabendrauti, paaiškinkite, kad jums reikia apsiprasti, kad jūsų kultūroje taip neįprasta ir reikia laiko. Normalus žmogus supras, su nenormaliu geriau iš karto nutraukti bendravimą.

*MCP (angl. male chauvinist pig) – „šovinistas kuilys” (feministinis žargonas).