Atrodo, nieko daugiau neveikiu, tik baksnoju pirštais į netikusius komentarus spaudoje. Tačiau tai smagu – rytą pradėti nuo kelių minučių spaudos apžvalgos, atsidaryti naršyklėje sudominusius tekstus, tada per likusias pietų pertraukos minutes paskaityti, o baigus darbus – parašyti sugromuliuotą savo nuomonę. Šiandien man užkliuvo niekuo neypatingas ir gana tipiškas komentarėkas – paburbėjimai apie gender mainstreaming. Pradedama taip: „Gender Mainstreaming – tai ne kas kita, kaip pavojinga, gerai užslėpta ideologija, kuri turi sugriauti žmogų iš vidaus.”
Jaučiuosi kompetentinga visiškai sudirbti šito teksto prielaidas, logiką ir išvadas, nes su „gender mainstreaming” dirbu savo tiesioginiame darbe. Visų pirma, tai ne ideologija, o Jungtinių Tautų konferencijoje Pekine patvirtintas politinis įsipareigojimas-strategija. Lietuviškai „gender mainstreaming” siūlo versti kaip „lyčių dėmens integravimas”. Tiesa, integravimas yra kiek silpnesnis žodis nei originalus angliškas, reiškiantis daugialypį, sistemišką lyties dėmens įtraukimą. Ir ne į bet ką, o į politiką.
Teksto autorė mano: „Pagal šią ideologiją lygybė reiškia, kad vyras ir moteris yra absoliučiai pamainomi, pakeičiami” ir „Svarbiausios priemonės tam yra vaikų auklėjimas ir poveikis žiniasklaidai, kad šioji, tą „ tiesą“ tikslingai ir psichologiškai apdorojusi, dažniausiai nepastebimai ir nejuntamai įdiegtų į žmonių sąmonę.” Tai yra melas ir matyti, kad autorė visiškai nepasigilino, kas vadinama tuo vardu, arba tyčia nori išplauti sąvokas, kad atrodytų baisiau. Taigi kas iš tikrųjų yra gender mainstreaming?
Na, kaip žinia, angliškas žodis „gender” reiškia socialinę lytį. Kitaip tariant, tokią požymių visumą, pagal kurią žmogus save atpažįsta ir yra atpažįstamas kaip tam tikros lyties. Į tai įeina tam tikra elgesio (vyrai gali daugelyje vietų vaikščioti nuoga krūtine, moterys – negali), bendravimo (Saudo Arabijoje moterys negali vaikščioti nelydimos, o vyrai – gali), galios (šauktiniai kareiviai vengia klausyti moters karininkės), aprangos, gyvenimo planavimo ir pasirinkimų modeliai. Kai kurie jų yra primesti, kiti yra individui visiškai priimtini ir jais nė nesuabejojama. Labai dažnai individas nuo mažens įsisąmonina jam/jai nustatytas ribas, bet žino tose ribose galimas alternatyvas ir jaučiasi laisva/s tarp jų rinktis. Tačiau priežastiniu ryšiu tarp šių dalykų ir biologinės lyties galima suabejoti. Dažniausiai šie dalykai yra dinamiškai ir cikliškai susiję su savęs suvokimu kaip priklausančio/s vienai ar kitai lyčiai. Pavyzdžiui, aš esu moteris, tad apie save vartoju moteriškos giminės gramatines formas, taip pat žinau, kad aplinkiniai į mane reaguos tam tikru būdu, ir tam ruošiuosi (pvz., gatvėje koks gezas gali netašytai užkalbinti, nes pagal įvairius požymius atpažįsta mane kaip subjektą-moterį, todėl tikėsis ne muštynių, o, pvz., paerzinti, išgąsdinti ir pan.). Kita vertus, tai, kad šiandien dėviu sijoną, neturi tiesioginio priežastinio ryšio su tuo, kad esu moteris. Dėviu sijoną, nes mano kultūroje tokio tipo individams kaip aš tai leistina, kai karšta, ir aš, turėdama pasirinkimą tarp įvairių drabužių, nusprendžiau pasirinkti šį. Savo kultūros nustatytose ribose galiu rinktis kelnes arba sijoną, todėl jaučiuosi pakankamai laisva, nes tarsi turiu pasirinkimo laisvę, bet tik nuvykusi į, tarkim Papua, suprasiu, kad yra ir kitokia laisvė – nesirinkti nei kelnių, nei sijono. Su lytimi siejamų atributų kitimas, einant nuo vienos kultūros prie kitos, taip pat laike, yra geriausias įrodymas, kad socialinė lytis kuriama visuomenės. Ji yra ir socialinių vaidmenų sistema, kurią sukūrė mūsų protėviai, nes jiems taip išėjo arba atrodė prasminga. Jei šiandien ji atrodo neprasminga arba taip nebeišeina, būtina perkurti. Juolab, kad mokslas įrodė, kad gebėjimų skirtumai tarp lyčių neviršija individualių skirtumų ir didėja su amžiumi, dėl auklėjimo.
Biologinė lytis (ang. sex) yra fizinių požymių visuma, kuri yra parametras, pagal kurį būtent ir sprendžiama, kaip skirstyti anksčiau išvardytus atributus. Ją sudaro pirminiai ir antriniai lyties požymiai: lytinių organų sandara ir su ja susiję procesai (pvz., mėnesinės), kūno plaukuotumas, balso tembras, raumenų struktūra. Jie nėra nekintami. Kaip žinia, kūno plaukus galima nurauti, tembrą modifikuoti, o ir lytį šiais laikais galima pasikeisti. Sako, kuriamos tabletės, kurias vartojant mėnesines bus galima turėti tik kartą per metus. Be to, šie dalykai taip pat skiriasi tarp rasių ir kitų genetinių potipių: jei biologinę lytį skirstytume pagal europietiško tipo kūno plaukuotumą, tai nežinotume, kur dėti azijiečius. Jei biologinei lyčiai esminis kriterijus būtų balsas, pasimestume, ką daryti su falcetu traukiančiais vyrais. Na, o kūdikiai apskritai nesiskiria pagal jokius kitus parametrus, išskyrus lytinius organus. Todėl visuomenėje, kurioje skirstymas pagal lytį svarbus ir laikoma, kad jis turi būti diegiamas nuo pirmųjų dienų, tuos organus skuba patikrinti ir tada jau įstatyti žmogą į vienas ar kitas vėžes. Priešingai, būdami suaugę ir dalyvaudami visuomeniniame gyvenime, vieni kitų lytinių organų paprastai nematome. Tačiau, deja, jie dėl to nepraranda aktualumo. Pvz., darbdavys, į pokalbį dėl darbo pakvietęs jauną individą, identifikuoja, kad ji apsirengusi tam tikru būdu, pasirinkusi tam tikrą šukuoseną, kalba tam tikru balso tembru ir t.t., iš ko galima spręsti, kad ji (a) turi gimdą, (b) gimda puikiai veikia, ir (c) individas ketina panaudoti savo gimdą pagal gamtos numatytą paskirtį. Išvertus į buitinę kalbą, darbdavys spėja, jog jauna moteris būtinai susilauks vaikų ir tai bus nenaudinga firmai, ir nesvarbu, kad moteris galbūt negali, nenori ar artimiausiu metu neplanuoja turėti jokių vaikų, ar galbūt turi partnerį, kuris pasirūpins jų globa.
Vieną žodį išsiaiškinome. Pereikime prie mainstreaming. Kaip jau rašiau, tai kiek stipriau nei „integravimas”. Mainstream reiškia dominuojantis (nevartoju žodžio „vyrauti”, ir jei tokį randate mano tekstuose, tai reiškia, kad padirbėjo kalbos redaktoriai), tipiškas, paplitęs, populiarus (pvz., pop muzika, madingi drabužiai). Kodėl pasirinktas būtent šis žodis?
Lygių galimybių konferencija Pekine atkreipė dėmesį, kad lygybės politikai dažnai paliekamas podukros vaidmuo. Tai yra kokių atskirų agentūrų ir NVO reikalas. Tuo tarpu nelygybę kasdien lyg vorai audžia ne tik sunkiai kintančios visuomenės struktūros, bet ir dominuojantys, tipiški – taip, „meinstryminiai” – švietimo, viešosios politikos ir pan. modeliai. Vien „gydomosiomis” programomis jiems lengvai nepasipriešinsi. Moterys, pasaulyje sudarančios daugumą, tampa tarsi mažuma, kurią reikia nuo kažko ginti. Nepaneigiant konkrečiai nutaikytų, specifinių politikų svarbos (pvz., pagalbos smurto aukoms), buvo nutarta skatinti sprendimų priėmėjus lygybės matmenį įtraukti į visas viešąsias politikas, užuot laikius vakuume. Kitaip tariant, užuot samsčius vandenį puodeliu iš brokuotos valties, iš anksto pasirūpinti, kad tarp jos lentų nebūtų skylių. Ankstesnioji lygių galimybių politika rėmėsi vadinamuoju lyties neutralumo principu: „tarkime, kad lyčių skirtumų nėra”. Kitaip tariant, formaliai visi individai, nepaisant lyties, turi būti lygūs, konkuruodami dėl galios ir resursų (draudžiama diskriminuoti). Bet netrukus buvo pastebėta, jog formali lygybė padeda tik kai kuriems/ioms, nes resursai, reikalingi konkuruoti, nuo pat vaikystės skirstomi nevienodai. Daug feminizmo kritikų skundžiasi, kad moterys politikės, karininkės ar verslininkės „nemoteriškos” – joms trūksta švelnumo, empatijos ir t.t. Tačiau jei taip, tai rodo, kad tik tam tikro tipo moteris gali pralaužti tuos filtrus, kurie skiria ją nuo galios pozicijų, kurioms užimti ji yra kompetentinga. Kitos, švelnesnės ir empatiškesnės, gal irgi kompetentingos, bet buvo anksti „nusodintos” ir ilgainiui nustojo bandyti. Todėl buvo aukščiausiu politiniu lygmeniu nuspręsta – formalios lygybės neužtenka, reikia visada atsižvelgti, kur galia ir ištekliai nelygūs, ir bandyti juos aplyginti.
Europos Sąjunga greitai priėmė šitą pasiūlymą ir dabar to reikalauja visur, kur leidžia savo pinigus. Apie lyčių aspektą negalima pamiršti planuojant struktūrinių fondų skirstymą, kuriant naujas švietimo ir pan. metodikas. Konkrečiai tai reiškia, kad apimami įvairūs viešosios politikos įgyvendinimo lygmenys:
- Politikos planavimas – reikia iš karto pagalvoti, kaip politika paveiks vyrus, o kaip – moteris tuose vaidmenyse, kokiuose dauguma jų yra. Pvz., Šiaurės Skandinavijoje daug vyrų dirba statybose ir pan. kitoje šalyje, taigi gali važinėti didelius atstumus. Tuo tarpu moterys daugiau linkusios dirbti ligoninėse, mokyklose ir t.t., kur jos yra „pririštos”. Dar daugiau, paprastai jos rečiau turi automobilį. Taigi neužtenka atverti sienas darbo jėgos judėjimui – šiuo atveju iš jo naudos turės tik vyrai. Reikia planuoti valstybės pagalbą: kurti kokybišką viešąjį transportą, kad ir moterys galėtų važinėti, skatinti moteris įgyti paklausesnes ir geriau mokamas profesijas ir pan.,
- Politikos įgyvendinimas – kaip, kur, su kuo pasirašomos sutartys, ar vykdytojai gerbia lyčių lygybę,
- Partnerystė, įgyvendinant politiką – pvz., konsultavimąsi su lygybės NVO,
- Politikos vertinimas – statistikos kaupimas, kaip pasikeitė lyčių balansas (pvz., vyrų ir moterų nedarbo lygis) įgyvendinus politikos priemones.
Na, pasakykite man, kur jūs čia pastebite biologinių skirtumų neigimą? Gender mainstreaming yra feminisčių kritikuojamas kaip „išplauta”, nepakankama prieiga, kuri retai kada (išskyrus švietimo, žiniasklaidos projektuose) siekia iš esmės perkeisti lyčių vaidmenis ar pačią lyties sąvoką. Paprastai gender mainstreaming strategijose siekiama, kad moterys, tokios, kokios jos šiuo metu yra/tampa, turėtų galios ir išteklių dalyvauti politikos formavime ir jos padarinių pasiskirstyme. Tuo pat metu institucijos įpareigotos kiekviename etape tikrinti, kad viešosios politikos padariniai būtų kuo lygiau paskirstyti tarp lyčių. Tai apima ne tik pagalbą moterims pasiekti prestižiškesnes ar daugiau galios suteikiančias pozicijas, bet ir pagalbą vyrams pasiekti tas sritis, iš kurių jie iki šiol stumiami (slauga, globa, vaikų priežiūra ir pan.). Gender mainstreaming remia, kad moterims būtų sudarytos sąlygos, pagimdžius vaiką, gauti motinystės atostogas, o vėliau – turėti darbe žindymo kambarį ar pan. Tačiau prideda, kad rūpintis vaiku turi turėti teisę ir vyrai.
Dar kartą užtvirtinkime ir apibendrinkime: ideologinis politinės strategijos pavadinimu gender mainstreaming pagrindas – pozicija, kad galimybės (rinktis, kaip planuoti savo gyvenimą), galia (sprendimų priėmimas, vadovavimas, verslumas, paaukštinimai darbe…) ir ištekliai (užmokestis už darbą, laisvas laikas, socialinis saugumas…) neturi turėti jokio loginio ryšio su biologine lytimi, o socialinės lyties atributai gali nėra fiksuoti kartą ir visiems laikams, todėl turėtų būti suvokiami kaip dinamiški, kintami ir taip pat nesusiję su galimybėmis, galia ir ištekliais.
Na, tai ar labai baisu?
—
Atnaujinimas: štai labai chrestomatinis gender mainstreaming pavyzdys – iš tų pačių Bernardinų.lt.
Comments 29
Taigi. Griztant prie mokslo ir ideologijos.
Daiva, gerai turetum zinoti „Okamo skustuvo” principa, kalbanti apie argumentacijos „ekonomiskuma”: nera prasmes isradineti naujos ir sudetingesnes teorijos, jei turima visiskai atitinka poreikius. Jei biologas tiria lasteliu dalijimasi ir turi teorija, kuri trimis principais paaiskina visu dalijimosi procesus, jam nera prasmes kurti naujos su penkiais principais. Prasme kurti sudetingesne (daugiau pajegu ir sanaudu reikalaujancia) teorine konstrukcija atsiranda tik tada, jei paprastesne nesugeba paaiskinti.
Dabar grizkime prie JTO, vyru ir moteru lygybes. Tu man taip ir neatsakei i klausima, kodel prireike „Gender studies” ir terminologijos, kai Pekino deklaracijoje siekiamam moteru ir vyro sulyginimui is esmes visiskai pakaktu senos, geros patriarchalizmo teorijos ir tos teorijos pagrindu nukaltos socialines kritikos/ideologijos/politines ir juridines programos: panaikinti neteisinga vyru dominavima, atimti is ju reiksmingu vaidmenu, privilegiju, isimciu, galimybiu monopoli.
Sios teorijos pakako, kad Skandinavijos salyse, Belgijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Turkijoje ir t.t. moterims balsavimo teise butu pripazinta dar iki 1925 metu. Jos visiskai pakanka, kaip rasiau, Tavo 10 komentare isvardintiems dalykams: lygiai dalintis galias, itakas, isteklius ir t.t. Tam absoliuciai nereikia jokiu „gender studies” ar „queer studies” teoriniu konstrukciju. Ir Pekino deklaracijoje nera ne vieno lygybes punkto, kuriam pagristi butinai reiketu „gender studies” atliekamo „socialines lyties” dekonstrukcijos. Jei butu, keliasdesimt islamo saliu to dokumento nebutu pasirasiusios.
Kad ciuptum kokiam jordanieciui musulmonui uz barzdos (cecenui geriau neciupti, nes jie nesiojasi sautuvelius) ir pareikalautum jo zmonai suteikt galimybe eit i mokslus ir uzdirbt lygiai tiek, kiek jis (einant analogiskas pareigas), nereikejo praeityje ir siandien nebutina „gender studies” isvedziojimu, pakanka patriarchalizmo kritikos, kuri reikalauja atimt is vyru didesniu privilegiju ir galimybiu monopolija.
Tai kodel vis delto „gender studies”? Patriarchalizmo kritikos pagrindu parengta politine programa viska puikiai sulygina. Net ir seimos institucijos santykius: atimam is diedo visas privilegijas, lygiai paskirstom galias: abu su moterim turi vienoda teise ir laisve tuoktis, skirtis, turet vaiku ir t.t.
Remiantis „Okamo skustuvo” principu, visai nereikejo sudetingesnio lygio teorijos, kad pagristum Pekino deklaracija ir „gender mainstream” tokia, kokia ji yra Tavo nurodytame JTO dokumente.
Jei ji atsirado, tai arba ji beprasmiska ir neefektyvi, arba yra naujas elementas, kuris ja iprasmina. Tas elementas yra tai, ka ivardijau „treciu zaideju” – homoseksualiu asmenu poreikiai ir tuos poreikius ipilietinancios gerai organizuotos, koordinuotos ir finansuojamos akademines/juridines/politines strukturos. Kokias galimybes suteikia „gender teorija”?
Visas tas pacias, kaip patriarchalizmo kritika PLIUS seimos institucijos turiniu perdirbima ir ispletima. Cia yra svarbiausia „gender studies” teorine, tad ir politines programos galimybe.
Visas homoseksualiu asmenu teises ir poreikius buvo galima apginti su patriarchalizmo kritika. Jokiu prblemu: homoseksualu asmeni pagal biologine lyti priskiri vienam is dvieju variantu (vyras/moteris), o paskui jau kali iki atbukimo kokiame teisme: mano klientas, kaip ir kieviena moteris/ar vyras, nepaisant jo seksualiniu skoniu, turi vienoda teise su kitais vyrais ir moterimis gauti tas pacias galimybes, lygia alga, buti priimtas i darba, buti gerbiamas, stot i universiteta, tarnaut policijoje ir t.t.
Yra tik viena didele sritis, kurioje nebuvo galima apginti homoseksualaus asmens troskimu, poreikiu, pretenziju, teisiu su patriarchalizmo kritika ir jos politine prgrama – seimos institutas. Patriarchalizmo kritikos teorines konstrukcijos „trukumas” tas, kad jis puikiai lygina vaidmenis tarp lyciu, bet lytini dvigubuma priima kaip duotybe. Tiksliau sakant, lytine dvinaryste yra patriarchalizmo kaip teorijos isgyvenimo prielaida. Butent todel ji apribojo homoseksualaus asmens pasirinkimus.
Patriarchalizmo kritika lygina vaidmeni ir galimybes TARP lyciu, tuo tarpu asmens pretenzija iteisint su kitu tos pacios lyties asmeniu savo santykius lieka VIENOS lyties VIDUJE. Ir kadangi viduje, patriarchalizmo kritika nieko negali pasakyti, lieka nebyli, jos savoku retis tiesiog nepajegus uzkabinti tokio turinio.
Tuo tarpu „gender studies” pretenzija yra lyginti vaidmenis ir TARP lyciu IR lyties VIDUJE. Ir sitas „viduje” neliecia darbo, istekliu, karjeros, svietimo ir sveikatos sistemu, kuno integralumo ir kitu panasiu sferu, liecia isimtinai seimos instituta. Negana to, „gender studies” leidzia ivardinti NAUJAS lytis, o tai padaruis – lyginti jas su „seniau isteigtomis”.
Todel man, remiantis „Okamo skustuvo” principu, nera sunku remti Fuerst teigini bendraja prasme: „gender studies” yra ne tiek teorine ar praktine butinybe, kiek vienos interesu grupes autolegitimacine ir politine/juridine strategija, su specialiais pajegumais seimyniniu santykiu sektoriuje.
———————————————————————————————————-
Dabar pridursiu kodel ignoravau Tavo replika 12 komentare. Ja saziningai perskaiciau, bet manau, kad kalbant apie „gender studies” ideologiskuma ir moksliskuma tos pastabos apie „kulturine ivairove” ir „vaidmenu spektra” uzima antraeili vaidmeni del siu motyvu:
1. „Gender studies” dar ir siandien gyvi klasikai nera etnologai, kaip kad koks Durheim, Levi-Strauss ar Margaret Mead, uoliai skaite misionieriu ir keliautoju uzrasus ar net patys gyvene kokioj genty. Nesu dares statistiniu apybraizu, bet jei neklystu, dauguma (bent jau mano mineti) is ju yra dideliu miestu gyventojai, is ju neiskele koju, daznai boheminio gyvenimo su gan ekstravagantiskom seksualinem biografijom, ne vienas pats homoseksualus. Ju darbuose, daug daugiau nei etnologiniai duomenys, bendras vardiklis yra visokiu Foucault ir Deleuze idejos. Tai, beje, buvo viena is kritiku „gender studies” – kad jos daugiau filosofine kuryba, o ne empirines studijos.
Tai, ka galima pavadinti „queer etnologija”, kurios pavyzdzius Tu pavardijai, atsirado gerokai veliau uz pacia „gender” kaip socialines lyties teorija. Uzmeciau aki i bibliografijas, rodos, kad sia kryptimi idomesni veikalai parasyti tik paciu devyniasdesimtuju pabaigoj ir stai si, musu desimtmeti.
Kitaip tariant, modernioji „gender” teorija ta etnologija nesireme saves steigimo procese. Ir todel galima itarti, kad daugeliu atveju tie etnologiniai duomenys surinkti kaip retorines”gender” iliustracijos, ko nereikia painiot su faktais, is kuriu specifiskai teorija gimsta. Ta patvirtintu ir tai, kad Tavo pateiti pavyzdziai visi susije su seksualumo praktikomis, kai tuo tarpu tai tik vienas is daugelio etnologiniu ziniu sektoriu.
2. Ir tie pavyzdziai, kai bendruomenes ar asmenys tam tikroje situacijoje integravo „nedvinari lytiskuma”, tam tikra prasme nieko neprideda prie „gender studies”. Priesingai, jie tik iliustruoja, kad yra kitu teoriniu ir praktiniu galimybiu tai padaryti.
3. Kai griztame prie JTO ir „gender”, etnologiniai duomenys praranda prasme: kokiam politikui berupi kas buvo arabu charemuose ar kaip Martinikos saloje prancuzu kareiviu seksualines fantazijos adaptavosi prie vietiniu moteru krutu formos?
Tai, kas jam rupi, yra ne praeitis, o ateitis ir jos galimybes ir jo ar jo atstovaujamos grupes interesu vieta toje ateityje. Ir stai, pavyzdziui, uz moteru lygu atlyginima ar lygias galimybes su vyrais kovoja ir afrikieciai, ir musulmones, ir azijieciai. Taciau tik gender-istu tokia ypatinga specialybe ir misija ginti ivairias LGTB bendruomenes pretenzijas. Ir tos pretenzijos gana aiskiai juridiskai ir politiskai suformuluotos be jokios uzuominos i etnologinius duomenis. Tipiskas pavyzdys – „Yogyakarta Principles”.
Reziumuojant – etnologiniai duomenys be abejo idomus, taciau „gender studies” ne jie remia teorines konstrukcijos stubura ir juo labiau savaime neirodo sios teorijos teisingumo.
Bonjour, siandien visa pusdieni skaiciau visokius niekus, pavz, kuo skiriasi konjakui laikyti skirtos statines, kurios pagamintos is Troncais girios bekociu azuolu, nuo statiniu, kurios pagamintos is Limousin paprastuju azuolu. Teko uzduotis nupirkt to geralo, skubus reikalai, zmones atvyksta, isvyksta ir negalima ziopsot, nes kitaip nieko nebus ka jiems i kelia idet. Taigi, prie repliku ir gender studies grisiu ryt.
Author
Minėjote tradicines kultūras – štai aš Jums ir papasakojau apie tradicines kultūras. Niekas nesako, kad reikia kopijuoti, bet įvairovė tarp žmonių rodo, kad visi „klasikinio” lytiškumo atributai (švelnumas, gebėjimas nešti sunkius daiktus, gracija, gebėjimas vadovauti ir priimti sprendimus…) nėra susiję su biologine lytimi.
Na, kažkas gal pasakytų, kad fizikos pamokose vadinti vaivorykštę optine iliuzija taip pat reiškia atimti iš vaikų svajones. Intymumui didesnės žalos daro sienų ramstymas „odos ir venerinių ligų dispanceryje”. Ir čia kalbu ne tik apie ŽIV ar sifilį, bet ir apie visokią smulkmę, kurią galima pasigauti nesisaugant, – papilomos virusą, inkstų geldelių uždegimą ir pan. – bakterijas, kurios gali skaudžiai atsiliepti moterims dėl jų biologinės struktūros, o vyras gali nė nepajusti, kad nešioja. Pirmosios pagalbos kursai taip pat gali būti šokiruojantys, ir tikėtina, kad įgūdžių gali niekada neprireikti, bet tai nereiškia, kad nereikia būti pasiruošus. Tuo tarpu nėra jokių būdų pamatuoti, koks užaugus bus paauglio seksualinis elgesys, kad būtų galima nuspėti, pravers tos žinios ar ne.
Turbūt turite galvoje skandalingai pagarsėjusią „gender loops” metodiką. Mano žiniomis, ten buvo pasaka apie vienas kitą pamilusius princus – pristatoma tokia įmanomybė. Ji analinę sueitį propaguoja tiek pat, kiek klasikinės pasakos, pvz., apie Pelenę, propaguoja vaginalinę.
„Beje, labai iškalbingas Jūsų pasirinkimas nurašyti šeimos nekuriančiuosius į kenčiančius nuo “psichinių-lytinių disfunkcijų”…”
To aš nesakiau. Nebent pavartotumėte ne Į, o PRIE.
Kalbėti ir diskutuoti mokyklose, tarkim, apie tautiškumą, – nieko nešvankaus čia nematau. Skirtingai nei kalbėti apie kokį santykiavimą per išangę, kas jau pritaikoma „pažangiųjų” seksualinių reliatyvistų kai kur pasaulyje. Arba versti paauglį visų akyse mauti prezervatyvą, t.y., pasmerkti viešumai neišvengiamai suvulgarinant dalykus, kurie yra pakankamai intymūs, versti jį žiūrėti į santykiavimą per siaurą biologinę prizmę.
Kad kažkuriose kultūrose egzistuoja aplinkos, toleruojančios tarpines tarp vyriškų ir moteriškų tapatybes, tai visiškai neįrodo, kad mes turėtume tai perkėlinėti pas save. Tose pačiose paminėtose ir daugybėje kitų kultūrų yra daugybė draudžiamų dalykų, kurių dalis galbūt yra leidžiami pas mus. Tai taip pat nereiškia, kad mes turime liberalizuoti savo kultūrą visomis kryptimis, paliekant ją be savito turinio.
Author
Pirma, mokslas suprato, kad nuo ideologijos jis nėra laisvas: ideologija lemia, kas matoma, kokios sąvokos vartojamos. Plg. vorė „suvartoja” vorą ar vorė „nužudo” vorą, bet čia smulkmė. Kalbėdami apie tai, kaip „elgiasi” beasmenės rinkos, kaip „evoliucionuoja” visuomenės istorijos eigoje, kaip tęsiasi ar išnyksta „tautos”, mokslininkai yra ideologiški. Jaunuose moksluose (žiniasklaidos studijose, lyčių studijose) tai vyksta atviriau.
Antra, mokslai reaguoja į besikeičiančią socialinę realybę (pvz. sociologijos ištakose – į industrializaciją). Šiuo atveju besikeičianti realybė yra kitokios materialinės, kultūrinės ir bendruomeninės sąlygos, kurios neišvengiamai transformuoja soc.vaidmenis („tradiciniame” lietuvių kaime moterų-namų šeimininkių nebuvo, visi dirbo ūkyje, vaikus dažnai padėjo auginti seneliai ar paaugliai giminaičiai. Branduolinė šeima, moteris-namų šeimininkė, viešumo ir privatumo atskirtis – industrializacijos naujovės. Kol kas niekas man neįrodė, kad slinktis nuo branduolinės prie „netradicinės” šeimos vaikams žalingesnė nei slinktis nuo išplėstinės prie branduolinės).
Šiuo atveju „smegenis sprogdinanti” patirtis yra, viena, kultūrinė įvairovė, kita, ne išsiskaičiavimas pirmais-trečiais, o vaidmenų spektro pojūtis. Kultūrinė įvairovė mokslininkus pritrenkė kolonizacijos eigoje. Buvo bandyta ją kažkaip kategorizuoti, klasifikuoti, ideologiškai vertinti arba… naikinti. Vietname prancūzų antropologai nustebo, kad moterys dantis dažo juodai ir yra pripratusios nešioti sunkiasvorius krovinius, o aplink laksto liauni, figūringi, švelnūs vaikinai. Ilgainiui kolonizatoriai sukūrė tam tikrą struktūrą, kaip šituo „neklasikiniu” lyčių vaidmenų suskirstymu pasinaudoti savo dvaruose, o prancūzų seksualinės fantazijos taip pat prisitaikė prie stebimų „objektų” (jei objektas neatitinka klasikinio vyro/ klasikinės moters, tai esą ir nebūtina į jį ar ją reaguoti kaip į klasikinį vyrą / klasikinę moterį Prancūzijoje).
Dar daugiau. Įvairiose kultūrose buvo visokių būdų, kaip į visuomenės struktūrą įtraukti nedvinares lytines tapatybes. Japonijoje homoseksualūs santykiai tarp karių buvo vyriškos draugystės tęsinys. Viduramžiais arabų haremuose lesbietiškos praktikos padėdavo moterims laukti šeimininko dėmesio (haremas: arab. haram – „draudžiama”, t.y., kas paslėpta nuo pašalinių akių). Tam tikrose teritorijose ypatingas vaidmuo buvo skiriamas rūmų kastratams. Vienoje gentyje antropologai nustebo radę visuomenėje itin integruotų hermafroditų, kurie tiesiog palikti ramybėje tokie, kokie yra. Grįžtant į Japoniją, vyrai kabuki aktoriai-moteriškų vaidmenų atlikėjai būdavo tikri klasikinio moteriškumo etalonai. Visa tai buvo socialinės tekstūros dalis. Bendra tačiau yra toks bruožas: visur šitie neatitikimai dominuojančiam įsivaizdavimui apie lyčių dvipoliškumą buvo suvokiami kaip kažkas kita nei lytiški vyro ir moters santykiai, kuriais dauginamasi. Kasnors galbūt išvestų, ir tame būtų logikos, kad būtent tas vadinamųjų Vakarų visuomenių spaudimas į dvinarę tapatybę kaip vienintelę ir neabejotiną verčia LGBT siekti šeimos statuso ir santykių sulyginimo su hetero.
Pažiūrėkime. Tas Jūsų trečias veikėjas labai neapčiuopiamas. Ką matote prieš akis, kai kalbate apie „trečią veikėją”? Ar harmoningą, kelerius metus kartu gyvenančią gėjų ar lesbiečių porą, norinčią turėti vaikų? Ar hedonistišką gėjų dizainerį/ patrakusią aštraus charakterio lesbietę? Ar transseksualą, neabejojantį lyčių dvinariškumu ir tik svajojantį peršokti į kitą pusę? Ar transvestitą, tiesiog mėgstantį persirengti? Akivaizdu, kad jų poreikiai tiek pat skirtingi, kiek skirtingų moterų ar vyrų.
Na, „women’s studies” perejimas i „gender studies ” ir man kelia abejoniu. Mano komentaras bus ilgas, bet ir Tavo buvo netrumpesnis (i Fuerst straipsni), o viska saziningai perskaiciau.
Bet primiausia pora patikslinimu del terminu. Kiek atsimenu, siandien mes vis dar gyvename pozityvistinio mokslo eroje. Kitaip tariant, mokslas apraso, tiria, aiskina, pateikia priezastinius rysius, taciau nevertina reiskiniu kaip „geru” ar „blogu”.
Biologas apraso kaip voriene po apsiporavimo sueda savo partneri vora, ir nesprendzia ar tai „humaniska”, ar ne. Socialinis mokslininkas daro ta pati – apraso zmoniu visuomene, jos horizontalius ir vertikalius elgesio modelius, rysius, kompetenciju ir itaku pasiskirstymus, viska graziai surikiuoja, apibendrina, taciau nepareiskia ar tai „gerai” ar „blogai”.
Tarkime, jis apraso XXV amziaus vyru/moteru santykius Auskatitijos nacionalinio parko regione ir padaro didziai nuostabu apibendrinima: kas ryta diedai kaip vienas keliauja 8 valandos uzsiimti gamybine/agrokulturine/biurokratine veikla, o moterys lieka namie ir daugiausia laiko leidzia laika malonumams (ziuri televizoriuje 5 serialus is eiles). Jo apibendrinimas yra sociologinis, o ne vertybinis.
Zingeidi „Rokiskio naujienu” redaktore Daiva Repeckaite kaip mat savo skaitytojams perduoda naujausius mokslinius atradimus ir patvirtinimus.
Naujiena perskaito du skaitytojai. Vienas ju sako. Sitoje situacijoje yra engiamas vyras – kas diena jis devi savo kuna, kad pamaitintu ta kita besoti pilva namuose, suryjanti visus jo kasdienio triuso sunkius darbo vaisius. Taip neteisinga ir negali testis.
Antras skaitytojas sako preisingai. Sitoje situacijoje isnaudojama moteris. Ji isstumta is gamybiniu, biurokratiniu ir agrokulturiniu sprendimu priemimo proceso, jai paliekamas antraeilis vaidmuo, atimamos galimybes realizuoti savo tauriausias svajones (idiegti, pavyzdziui, modernu buroku uki).
Nuo tos akimirkos abu skaitytojai tampa zmogaus teisiu aktyvistais ir pasvencia savo gyvenima nuostabiai ir pavojingai misijai. Vienas siekia islaisvinti is darbo ir moters vergijos vyra, kad sis galetu alu gerti prie televizoriaus ne tik sekmadienio vakare, bet ir antradienio ryte. Antras sieks islaisvinti moteri is vyru sukurtos dominavimo sistemos, kad visa zmonija butu atnaujinta moters genijaus.
Ir cia noreciau pabrezti esmini perejima: nors abu skaitytojai remiasi sociologo apibendrinimais, ta akimirka, kai jie is tu apibendrinimu sukure savo pasauleziura, ideologija ir politine/juridine veiksmu programa, nors su su skirtingais zenklais, tai nebera mokslas, taciau, butent, ideologija su vertinimu kas yra „blogai” ir kaip „reikia padaryt geriau”.
———————————————————————————————————
Dabar, griztant prie womens studies ir gender studies noreciau uzsiimti „sociologijos sociologija”.
Kai sociologija dar buvo mano karsciausia aistra, skaitant sociologijos istorija, socialines kritikos straipsnius, feminizmo istorija ir t.t., vienu metu akis buvo atbukusi nuo zodzio „patriarchalizmas”. Tiesiog sventas burtazodis, universalus desifratorius, kas antrame zodyje kartojama mantra. Pradedant nuo XIX amziaus pabaigos ir XX pradzios, kai prasidejo pirmieji rimti moteru judejimai, nors dar nebuvo nei JTO, nei Pekino konferencijos, pati sociologija dar tik zenge pirmuosius zingsnius. Tie minties ir organizaciniai judejimai si ta pasieke – pavyzdziui, XX amziaus pradzioje keliolikoje saliu moterims buvo pripazinta politinio balso teise.
Taciau, kiek megejiskai maciau, nuo 1970-80 metu patriarchalizmas kaip moksline teorija ir ideologinis socialines kritikos irankis pradeda nykti, degraduoti. Siandien – nestebiu specialiai, tik megejiskai – patriarchalizma mini vyresnes kartos atstovai (Lietuvoje tipiskas Povilionienes pavyzdys), kartais kokie istorikai/etnologai, aprasydami senasias visuomenes, kartais ka tik feminizmo kursa baige studenciokai, pilni nesuvirskintu zodziu. Taciau aktyvus, brandus socialiniai kritikai siandien patriarchalizmo terminologijos beveik nebevartoja arba tik salia pagrindines temos. Uztai pagrindineje temoje rasime visa nudienos „gender” „socialines LYTIES” (kai patriarchalizmas daugiau akcentavo soc. VAIDMENIS) terminologija. Ir, kaip nenuostabu ir kaip rasiau anksciau, siandienine „gender studies” teorija ir jos „klasiku veikalai” prasideda kaip tik nuo 1970-80.
Kodel, Daiva, „gender” nukonkuravo „patriarchalizma”, dominavusi „women’s studies”? Juk buvo simtai „moksliniu” knygu patriarchalizmo tema. Kur tas mokslas dingo? Paimkim ta veiksmu programa kuria Tu cia taip graziai isdestei 10 komentare (apie GM uz seima). Visiems siems dalykams nereikia dabartinio „gender” konceptualinio aparato. Visus juos galima pagristi ir su „patriarchalizmo” konceptualiniu aparatu: atimti is diedu reiksmingu vaidmenu monopolija, ir padalinti juos, po lygiai, moterims ir vyrams. Minciai, kad firma irengtu lopseli ir motinos nebutu priverstos atsisakyt seimos del darbo, tikrai nereikejo Judith Butler ilgamecio prakaito ir teoriniu paiesku.
Mano teze, visiems uzdaviniams, kurie isvardinti Pekino deklaracijoje ir Tavo nurodytame JTO dokumente, pagristi butu pakake seno ir mielo „patriarchalizmo” – tiek kaip teorines schemos, tiek kaip socialines kritikos, tiek kaip ideologijos. Kodel nepakako?
Mano atsakymas, neoriginalus, bet man itikinimas yra toks: be „vyru” ir „moteru” atsirado trecias zaidejas, kuriam „patriarchalizmo” teorines konstrukcijos remai buvo per siauri, kaip ir is tos teorines konstrukcijos nukaltos ideologines politines/juridines programos galimybes. Kitaip tariant, homoseksualus asmenys, LGTB, ju interesu grupes ir t.t.
Patriarchalizmo socialine kritika leidzia itikinti, kad tiek vyras, tiek moterys virtuveje kepti, tualeta plauti, algos gauti, sprendimuose dalyvauti, paaukstinimu siekti, istekliais dalintis ir t.t. turi po lygiai. Viskas, ka vardinai savo straipsnyje ir ka vardija Pekino deklaracija. „Gender studies” nieko daugiau neitikina ir didesnes lygybes tarp vyru ir moteru nepagrindzia.
Taciau beda ta, kad „patriarchalizmo” teoriniai remai vyrus palieka vyrais, o moteris – moterimis. „Anti-patriarchalistine” ideologija efektingai sulygina vyru ir moteru vaidmenis, bet stai, specifiniams homoseksualiu asmenu poreikiams pagristi nera teoriniu ir ideologiniu galimybiu.
O si teorini trukuma (ir veliau naujas galimybes politinei programai suteikia) atsveria „gender studies” teorine konstrukcija,kuri efektingai leidzia lyginti tiek vyru/moteru, tiek naudinga homoseksualiu asmenu interesams.
Tokia mano „sociologijos sociologija” – tam tikra interesu grupe savo naudai ir isiteisinimui manipuliuoja socialines kritikos irankiais. Ir „gender studies”, bent dalinai, nera pletojama kaip vertybiskai neutralus mokslas, uzsiimantis analize (kuri tik PO TO gali tapti ideologijos pagrindu), bet is karto kaip ideologija, kaip irankis padaryt pasauli „geresniu”, nes dabar „blogas”. Ideologija skirta ne „vyru” ir „moteru” sulyginimui, nes siam tikslui visiskai pakako jau anksciau turetos patriarchalizmo teorijos ir kritikos. Todel manau, kad moderniuju „gender studies” galutinis tikslas nera vyru/moteru lyginimas, tai treciojo zaidejo samoninga pastanga isiterpti ir sukurti sau palankia erdve tarp „moteru” ir „vyru” vaidmenu. Todel tai daugiau ideologija nei mokslas, jei mokslo standartu laikysime „pozityvuji moksla”.
Zinoma, tai nereiskia, kad negali toliau naudot „gender studies” teorijos ir ideologijos vyru/moteru lyginimui pasaulyje. Zinoma, kad gali, ka nuosirdziai ir daro daugybe zmoniu. Taciau si teorine konstrukcija islaikoma ir populiarinama ne tik delto.
Ir ka gi, tegu taip buna:) Senoveje interesu grupes legitimuodavosi mitais, o siandien socialines analizes ir kritikos instrumentais:) Pazanga:) Nepriestarauju. Noriu tik vieno – kad man tai nebutu per (juridine) prievarta kisama kaip cementine plytine monolitine vienintele tiesa, kad tureciau intelektualine laisve rinktis „patriarchalizmo kritikos”, o ne „gender studies” modeli ir kad tureciau politine laisve demokratiniame zaidime balsuot uz tokias socialines institucijas, uz kurias noriu:) Jei tokiu, kaip as bus daugiau nei 50 ar 70 procentu, bus musu valia. O jei tik 30, tai sukasim dantis ir lauksim savo laimes valandos:)
Author
Betgi GM yra visom keturiom už šeimą! Vienas iš jos tikslų – kad visi galėtų turėti tiek vaikų, kiek nori (statistika rodo, kad dauguma lietuvių, kad ir kiek vaikų norėtų, turi jų vienu mažiau, nei nori), ir juos harmoningai, nepersitempiant auginti. Itin daug kalbama apie šeimai palankią aplinką ir darbo bei šeimos pareigų derinimo galimybes. Standartinės GM priemonės – lankstaus darbo grafiko bei nuotolinio darbo populiarinimas, nuostatos prieš šeimos įsipareigojimų turinčių žmogų diskriminaciją (įdarbinant, paaukštinant ir pan.), geros ikimokyklinio ugdymo institucijos. Skatinama, kad firmos, gaunančios paramą iš ES struktūrinių fondų, kuriems GM kaip ir privalomas (nevienoda apimtimi, priklausomai nuo fondo), įrengtų žindymo kambarius ar lopšelius darbuotojams. Siekiama, kad moteris, norinti dirbti ir siekti karjeros, neprivalėtų atsisakyti šeimos (kaip daug kur yra. Tokios tendencijos pastebimos JAV, Japonijoje, Vokietijoje), ir to siekiama per valstybės pagalbą (pinigais ir paslaugomis), pareigų pasidalijimą su partneriu (tai reikia skatinti) ir darbdavio kuriamas palankias sąlygas derinti darbą ir šeimos įsipareigojimus (ne tik kūdikių auginimą, į tai įeina ir neįgalių vaikų ar vyresnio amžiaus šeimos narių priežiūra).
Teko girdėti, kad Jungtinėje Karalystėje kažkoks judėjimas šioje politikoje įžvelgė diskriminaciją, nes laisvu noru šeimą kurti pasirinkę individai gauna papildomų paslaugų, tokių kaip papildomi laisvadieniai, o prie vaikų neturinčių darbuotojų specialiųjų poreikių niekas nesiderina. Tai būtų kritika GM iš kitos pusės, anaiptol ne GM dalis.
Nemo: Fuerst teigia, kad žodžio „gender” (esančio strategijoje) vartojimas jau savaime ideologinis ir anti-biologinis, o aš tik bandau paaiškinti, kaip ši sąvoka ten atsirado (kokių idėjų veikiama ir kodėl ne kokia kitokia). Kaip žinia, gender, gender studies ir pan. pakeitė ankstesnės kartos lygybės politikos akcentą ant moterų teisių, women’s studies.
Salvis: o argi mokyklos nėra savaime privaloma tvarka: apie tai, kas yra tauta, patriotizmas, pilietiškumas…? Tol, kol Jūsų kritikuojama lytiškumo samprata nėra dominuojanti, galite nesijaudinti – ji tik įneša šviežius debatus.
Beje, labai iškalbingas Jūsų pasirinkimas nurašyti šeimos nekuriančiuosius į kenčiančius nuo „psichinių-lytinių disfunkcijų”…
Daiva, man rodos Tu (atleisk uz tujinima, bet jis sakomas su visa derama pagarba ir distancija) specialiai stengiesi izvelgti savoku maisyma. Ta pati galima atmesti ir paciai – kaip minejau, keliasdesimt Afrikos ir keliasdesimt islamo valstybiu, keliasdesimt Azijos, Europos ir lotynu Amerikos saliu (taigi, visas sudejus kartu gaunasi daugiau nei puse, o gal ir du trecdaliai), pasirasiusiu Pekino deklaracija, termino „gender” tikrai neinterpretavo ir neinterpretuoja kaip „socialines” lyties (socialiai suformuoto lytinio identiteto, atkabinto nuo biologines lyties), o „gender mainstream” politikos kaip, pavyzdziui, „heteronormatyvizmo” salinimo. Dievazi, tingiu ieskot nuorodu, bet pakanka paskaityt siais klausimais „Council of Human Rights” svetaineje uzprotokoluotas diskusijas. Taigi, gal greiciau Tu maisai nuosava savokos interpretacija su juridine savokos reiksme, kuria jai teike Pekino deklaracija pasirasiusiu valstybiu dauguma.
Tulas afrikietis, musulmonas ar nepalietis koks is Azijos sutiks, tarkime, kad moteris uz nuveikta darba turi gauti tiek pat algos, kiek uz ji gauna vyras, ir skaitydami Kairo ir Pekino deklaracijas, sakys, kad tai yra tas politinis isipareigojimas, kuri jie pasirase. Taip jie supranta lyciu lygybe ir sulyginima, su tokiu supratimu pasirase ir per diskusijas tokia prasme teike deklaracijos formuluotems. Tik mazuma JTO valstybiu, o tiksliau sakant, kai kurios minties, interesu, spaudimo grupes tose valstybese, isaiskina, pavyzdziui, kad „Gender mainstream” yra isipareigojimas salinti ar kazkaip modifikuoti heteronormatyvizma.
Butent pries sita pastaraja interpretacija, kuriai taip pat dedama „gender mainstrem” etikete, ir buvo nukreiptas Fuerst straipsnis. Tad ji nesumaise savoku, o paeme tik viena is savokos reiksmiu, viena aspekta. O Tu pasistengei nesuprast, kad ji paeme tik viena is reiksmiu, ir pareiskei, kad ji kritikuoja visas sios savokos reiksmes, tarp kuriu esa tiek akivaizdziai geru ir neabejotinai kilniu dalyku.
Kalbant apie „ilganosius”, man jie labiau asocijuojasi su tais „lygybės” šalininkais, kurie siekia perkurti visuomenę pagal savo marksistinius ar feministinius modelius, ir įsivaizduoja, kad turi teisę aiškinti, kokia „mokslinė” lytiškumo samprata turi būti privaloma tvarka pristatoma moksleiviams ar net darželinukams, kokių grupių asmenis privataus verslo sektoriuje turi stengtis įdarbinti ir neatleisti darbdaviai (grynai komunistinė darbo įrankių nuosavybės apribojimo forma), ir ko turėtų klausinėti ar neklausinėti prezidentės žurnalistai. Kovoti prieš heteronormatyvumą reiškia kovoti prieš vaisingumą kaip vertybę ir prieš šeimą kaip vertybę. Socialinė inžinerija metama prieš tradicinę kultūrą, prieš daugybę tradicinių kultūrų. Iš kur šita nepakanta? Vadinamasis kultūrinis „heteronormatyvumas” nesiekia eliminuoti nenorinčių kurti šeimas ar kokių psichinėmis-lytinėmis disfunkcijomis pasižyminčių asmenų. Jis tik sustato vertybinę piramidę, įvertinančią sveiko lytiškumo ir šeimos sukūrimo svarbą pilnaverčiam asmeniui kaip visumai. Atjauta harmoningo išsivystymo stokojantiems nereiškia, kad mes galime dėti lygybės ženklą tarp jų pasirinkto kelio ir idealaus. O ką gali pasiūlyti reliatyvistinės lytiškumo sampratos aktyvistai vietoje šios struktūros – anarchistinį griovimą, trumpalaikę seksualinių mažumų gyvenimo stiliaus įteisinimo euforiją, bet kokių orientyrų praradimą, materialistinį sekso įvairovės ir pornografijos kultą?..
Author
1. > „Tai akivaizdu, kad kiekviena dominuoti siekianti ideologija verciama “politiniu isipareigojimu ir strategija”, o veliau, galima pridurti, nacionaline ir tarptautine juridine norma.”
Niekas neneigia, kad politines strategijas ir pan. veikia politinės vertybės ir/arba ideologijos. Tačiau tapatinti strategijų pavadinimus su tomis ideologijimis (strategijose ideologinės nuostatos visada yra nepilnos, kompromisinės) reikštų maišyti sąvokas, kad niekas nebežinotų, apie ką kalbame. Pavyzdžiui, socialinės aprėpties politines programas veikia socializmo ideologija, bet tų programų (įskaitant ir vykdomas Lietuvos konservatorių vyriausybės) nevadiname socializmu, o socializmo – socialinės aprėpties ideologija.
2. > „eikit ir skaitykit pacios Repeckaites nurodyta JTO dokumenta, tai ten nera tokio termino, kaip “socialine lytis”. […] tai jau yra ideologine interpretacija, kuriai turbut daugiau nei puse JTO valstybiu-nariu nepritartu.”
Na matote. O juk dokumentas – apie gender mainstreaming. O ką kritikuoja Fuerst? Gender mainstreaming. Vadinasi, kritikuoja šitą dokumentą, nes čia GM ištakos. Vadinasi, tai ji išskaito tai, ko dokumente nėra. Jei ji kritikuotų feminizmą, mano diskusija su jos tekstu būtų visiškai kitokia (arba išvis nesivarginčiau diskutuoti).
3. > „kartu su lygybe (pavyzdziui, algose ar politikoj ar versle), kuria remia visi padorus zmones […]”
Ačiū už įdomią ir intriguojančią padorumo sampratą. Lygybės algose, politikoje ar versle nebus tol, kol moterims teks neproporcingas neatlyginamo darbo namuose krūvis ir kol neišnyks diskriminacija dėl gal kada nors planuojamo nėštumo.
Uzmeciau aki, gal po laiko, ir ka, as is tu, kuriems sis Daivos Repeckaites komentarai nepasirode „sudirbantys”. Tiesiog savo pozicijos ir perspektyvos gynimas, ir tiek. Ir paskui nesuvokiu, cia Daiva vaidina nesuprantanti ar nuosirdziai nesupranta, rasydama tokias naivias eilutes, kaip „Visų pirma, tai ne ideologija, o Jungtinių Tautų konferencijoje Pekine patvirtintas politinis įsipareigojimas-strategija”.
Tai akivaizdu, kad kiekviena dominuoti siekianti ideologija verciama „politiniu isipareigojimu ir strategija”, o veliau, galima pridurti, nacionaline ir tarptautine juridine norma. Kaip ir zmogaus teisiu ideologija – per pora simtu metu isitvirtino, apaugo universalistinem argumentacijom ir, keliolikai valstybiu spaudziant, Jungtiniu Tautu organizacijos remuose palengva tapo tarptautines teises normomis. Gender yra ideologija, kuria keliolika valstybiu siekia paversti tarptautine norma ir tiek. Ir ta ideologija yra istoriskai rekonstruojama (1960-70 metai ir veliau, nuo De Beauvoir iki JAV feminizmo, Adrienne Rich, Judith Butler ir t.t.). Gan paradoksalu, kad pareiskusi, jog gender ne ideologija, veliau Daiva priduria: „ideologinis politinės strategijos pavadinimu gender mainstreaming pagrindas – pozicija, kad…”.
Paskui, man rodos Repeckaite turetu tureti daugiau saziningumo ir paaiskinti, kad taip, kaip jinai pristato Pekino konferencijos deklaracija, yra JOS (tiksliau sakant, tam tikros zmoniu/politiku/akademiku grupes) interpretacija, o ne vienintele deklaracijos prasme. Pekino deklaracija pasirase 189 valstybes, taciau tikrai keliasdesimt Afrikos valstybiu, keliasdesimt islamisku valstybiu deklaracijos tekstui neteikia tos prasmes, kuria jai teikia Repeckaite ir kai kuriu vakaru valstybiu grupe.
Pavyzdziui, Repeckaite reziumuodama vartoja zodzius: „o socialinės lyties atributai nėra fiksuoti kartą ir visiems laikams, todėl turėtų būti suvokiami kaip dinamiški, kintami ir taip pat nesusiję su galimybėmis, galia ir ištekliais”. Atsiprasau, eikit ir skaitykit pacios Repeckaites nurodyta JTO dokumenta, tai ten nera tokio termino, kaip „socialine lytis”. Skandinavai, homoseksualu lobizmo grupes, kai kurios nevyriausybines organizacijos, Repeckaites paziuru asmenys Pekino deklaracijos teksta sieja butent su tokiu terminu, taciau tai jau yra ideologine interpretacija, kuriai turbut daugiau nei puse JTO valstybiu-nariu nepritartu. Tikrai ne visi sutiktu, jog „angliškas žodis “gender” reiškia SOCIALINE lytį”. Daug kam reiskia tiesiog lyti.
Cituoto bernardinu straipsnio autore kalba/kritikuoja butent sia ideologine interpretacija, kuri prisistato kaip vientele ir tikra (na, kaip ir kiekviena ideologija), kai yra viena is daugelio galimu. Repeckaite isvardijo cia dalyvavima politikoje, vienodas algas, gabumus ir t.t. Bernardinu straipsnio autore, aisku, nekritikuoja lygybes siuose dalykuose, kuriuos cia taip pamaldziai ir teisuoliskai Repeckaite surasem, tarsi straipsnio autore su jais nesutiktu. Dalykas yra kitas – kartu su lygybe (pavyzdziui, algose ar politikoj ar versle), kuria remia visi padorus zmones, tam tikros grupes kisa pries keliasdesimt metu suformuluota ir vis dar vystoma zmogaus antropologija/samprata. Na, tai ju teise ir Repeckaites teise. Tiktais nereikia apsimesti, kad cia vienintelis tiesos ir gerio kelias, o visus juo neinancius galima kvailint ir menkint.
Author
Ką gi, apsibrėžkime daugiau sąvokų. Heteronormatyvumą suprantu kaip ideologiją (arba ja paremtą politiką, arba socialinę struktūrą), kuri daugelio žmogaus gyvenimo sričių pagrindu laiko heteroseksualius santykius ir jų pagrindu kuriamą šeimą pagal tam tikrą apibrėžtą modelį. Konkrečiai, tikimasi, kad vyras „turės” šeimą, o moteris – „bus” šeima. Feminizmo ideologija (dauguma man žinomų jos krypčių) teigia, kad heteroseksualūs santykiai ir šeimos kūrimas yra pasirinkimas laisva valia, kuris įpareigoja tik su šiuo pasirinkimu konkrečiai susijusioms pareigoms. T.y.: Jei A užmezga heteroseksualius santykius, kurie vėliau išauga į vadinamąją tradicinę šeimą, ir augina vaikus, tai neturėtų nieko pasakyti apie A galėjimą verslauti ar teikti savo kandidatūrą rinkimuose į politinius postus. Jei B pasirenka megzti, pavyzdžiui, poliamory typo santykius, tai irgi nieko neturėtų pasakyti B kaip kandidatą/ę, B kaip darbuotoją ir t.t. Lygiai taip pat C galbūt gyvena išvis be jokių santykių, su nė vienos lyties individais, bet jo/s priėjimas prie galios ir išteklių politikoje, darbo rinkoje, visuomenės gyvenime ir kt. turi būti toks pats kaip A ir B.
Taip šiuo metu nėra, ir tai gerai išryškėjo paskutiniuose prezidento rinkimuose. Žurnalistai ir kiti „ilganosiai” jautėsi turį teisę klausinėti D.Grybauskaitės, ar ji yra užmezgusi heteroseksualius santykius, ir pagal tai siūlyti ją vertinti kaip kandidatę į prezidento postą (žr. K.Prunskienės pasisakymą). Tai ir yra heteronormatyvumas, kurį, mano nuomone, reikia rauti su šaknimis.
Priėmimas į darbą pagal tam tikrus parametrus skiriasi nuo skatinamųjų priemonių įgyti tam tikrų įgūdžių ir pasiekti neįprastas karjeros galimybes.
Apie tai, kad šauktiniai vangiai klauso profesionalių karininkių, girdėjau iš Karo akademijos studento. Šauktiniams, atrodo, būdingas jėgos kultas, todėl karininkė privalo pademonstruoti, kad yra puikiai jį įvaldžiusi.
Tai, kad visokioms specialybėms prisireikia tam tikrų charakterio bruožų, taip pat yra istoriškai susiklosčiusi situacija. Palyginkite sovietiniais laikais vertinamus charakterio bruožus – gebėjimą „suktis”, išpešti sau naudos ir tt. – su įprasta darbo etika. Gebėjimas apsukriai pavogti iš fabriko galėjo būti itin vertinamas sovietmečiu, bet tai nereiškia, kad turėtume diegti jį kaip vertybę ir nesistengti keisti to, kad šitokio tipo apsukrumas visuomenėje tapo vertybe.
Šiais laikais vis daugiau darbų automatizuojama, ieškoma „protingesnių” sprendimų, todėl nebereikia fizinės jėgos, kurios pranašumu vyrai istoriškai galėjo pasigirti (ir esmė čia tame, kad ne tiek tam tikroms užduotims vyrų raumenų struktūra/ištvermė geriau tinka, bet tame, kad tos užduotys buvo sumodeliuotos pagal tipiško vyro raumenų struktūrą/ištvermę). Armija ne išimtis. Stuburui žalingų atsilenkimų darymas ir ridenimasis grioviais – atgyvena, kuria tikrai neverta didžiuotis.
Neatrodo, kad būtumėt labai sudirbusi M. Fuerst tekstą, atvirkščiai, jos tekstą skaitant po jūsų, matosi, kad ji sėkmingai išryškina pozicijas, kuriomis remiasi tokios dženderių mainstrymintojos kaip jūs (jei norite, galime sakyti, kad jūsų tekstai tiesiog papildo vienas kitą). Antai Fuerst: „Gender ideologija laiko duotą, įgimtą biologinę lytį, „sex“, kuriai būdingos tam tikros kūno žymės, kaip nereikšmingą, antraeilę ir tik tokios svarbos, kaip, pvz., akių spalva.” Pas jus, pvz.: „…o ir lytį šiais laikais galima pasikeisti.” Fuerst: „Iš čia išplaukia ir nauja Gender ideologijos peršama santuokos bei šeimos definicija bei būtinybė prilyginti homoseksualių partnerių ryšį šeimai, vis dažniau suteikiant ir teisę įsivaikinti.” Palyginimui jūsų vartojamą „heteronormatyvumo” ideologinį terminą (žr. adreso pavadinime: http://www.daivarepeckaite.com/2010/08/gender-mainstreaming-lytys-heteronormatyvumas-baim/#more-801).
Taip pat turiu pastebėti, kad jūsų tekste pasitaiko nusišnekėjimų („kūdikiai apskritai nesiskiria pagal jokius kitus parametrus, išskyrus lytinius organus”) ir prieštaravimų pačiai sau (smerkiate priėmimą į darbą atsižvelgiant į gimdą, o pati skirstote pagal gimdas ir varpas – štai norėtumėte, kad kuo daugiau „biologinės lyties” vyrų būtų priimta dirbti slaugos, globos, vaikų priežiūros srityse). Kas daugiau slepiasi po jūsų gražiais išvedžiojimais, jei ne „pozityviosios” diskriminacijos ir kvotų sistemos? Kad moterys politikės, karininkės ar verslininkės “nemoteriškos”, tai visiškai nerodo, kaip jūs teigiate, kad švelnesnės ir empatiškesnės „buvo anksti “nusodintos” ir ilgainiui nustojo bandyti.” Gal kaip tik, jos atrado save kitur, o minimoms specialybėms neturėjo reikalingų charakterio bruožų? Tad kodėl čia reiktų bandyti „lyginti galią ir išteklius” moterų naudai? Juk greičiausiai šiose srityse retesni ir švelnūs bei empatiški vyrai. Ar jūs vis dėlto nesutinkate su pačios cituojamu anglišku straipsniu apie „mokslo įrodytą” asmenybės bruožų išmokstamumą ir jau siekiate įvesti ne tik lyčių, bet ir charakterių lygybę?..
Ačiū! Bet kokiam dunduliukui aiškiau pasidaro.
Turiu pastabą: „Lygių galimybių konferencija Pekine atkreipė dėmesį” – koks gražus konferencijos įasmeninimas 😉
Na, manes, tiesa sakant, visai nestebina tokie ‘perliukai’ Bernardinuose. Gi ten dorybiu dorybe, vertybiu vertybe – ‘tradicine’ seima, moteriai paliekant tris F, o visa kita yra bbbuuuuuu-aubas!
Geras straipsnis.