Nesitikėjote? + pseudosociologiškai apie moteris

Visoje ES moterys sudaro pusę matematikos ir statistikos absolventų/čių, o Estijoje – net 86 proc. Bulgarijoje ir Graikijoje pusė diplomuotų informatik(i)ų – moterys. Tiesa, inžineriniuose moksluose lygybės teks palaukti. Šaltinis – čia.

Tuo tarpu mano kolegė E. atkreipė mano dėmesį į šitą straipsniapalaikį, kuriame apklaustas tik vienas, bet, matyt, susidvejinęs sociologas (žr. antraštę). Nagi, ELTA, ir kaip tau negėda? Juk tai paistalai (ir kadangi tai mano tinklaraštis, o ne straipsnis, leidžiu sau taip pasakyti). Pavyzdžiui:

• „Sociologų teigimu, […] moteris tampa vis mažiau priklausoma nuo vyro, bet iškyla didelė kraštutinio individualizmo grėsmė – materialinis išskaičiavimas lyčių ir šeimos santykiuose užgožia žmogiškąsias vertybes” – ar tai mokslinė išvada? Nelabai suprantu, kuo pamatuoti žmogiškųjų vertybių užgožimą, galų gale, kas galėtų pateikti jų sąrašą? Be to, aktuali ir sociologiją purtanti priežastingumo problema: ar tikrai dėl to? Aš, pavyzdžiui, irgi sociologė, bet manau kitaip. Dėl šios problemos (jei tikrai taip yra) kaltas kapitalizmui būdingas žmogaus godumo normalizavimas ir pavertimas žmogaus psichikos pamatu. Jei nuo pat mažens sąmoningai ar nesąmoningai ugdysime tam tikrą mąstymą, taip ir bus. „Sociologo” (hipo)teze leidžia abejoti ir mūsų žinios apie praeitį. Lietuvių liaudies dainose bernelis klausia mergelės, ar moka verpti, austi, kalne rugius pjauti, o ne apie žmogiškąsias vertybes.
• „Beje, didžiulė feminizmo banga turi įtakos moterų psichikai – pagal statistiką, daugiau psichikos ligomis serga moterys” – vėlgi jokio priežastinio ryšio pagrindimo, netgi loginio. Jei tikrai taip yra, tikėtina, kad „ikifeministiniu” laikotarpiu psichikos ligomis taip pat dažniau sirgo moterys. Freudas daugumą savo eksperimentų atliko su moterimis, taigi galima spėti, jog moteriškos lyties pacienčių turėjo daug daugiau. Be to, psichikos ligų apibrėžimai istoriškai keitėsi, įvairus nestandartinis elgesys buvo tai įtraukiamas, tai išbraukiamas iš tokių ligų sąrašų. Jeigu psichine liga laikysime, pavyzdžiui, pedofiliją, matome, kad ji būdingesnė ar agresyviau pasireiškia vyrams. Jei į psichinių ligonių sąrašus pagal kokią susuktą metodiką kasmet įtraukinėsime visus nusižudžiusius vyrus (paskaičiuodami, kad jie būtų gyvenę tiek, kiek vidutinis vyras), skaičiai apsilygins.
• „Kiekvienas iš mūsų išgyvename savo vystymąsi daugiausia santykio su priešinga lytimi kontekste. Šio santykio išardymas išardo ir visą visuomenę” – jokio atsižvelgimo į tai, kaip santykis iro, kūrėsi ar kito, kai buvo atsisakyta mokyklų skirstymo į berniukų ir mergaičių, vaikų auginimo haremuose, vaikų augimo branduolinėje šeimoje, o nebe išplėstinėje…
• „Jau nekalbant apie moterų vis dažniau užimamas vadovaujamas pareigas. Nematau tame nieko bloga, greičiau priešingai. Problemą matau vyruose – jie praranda aktyvumą, apspręstą ir fiziologiškai” – arba prof. dr. nelabai rišliai reiškia savo mintis, arba žurnalistas/ė nelabai rišliai cituoja. Na, tiek to. Manau, tai yra vienas didžiausių mitų. Jei pažiūrėtume laiko perspektyvą, viduramžiais, naujaisiais amžiais ar net praėjusio amžiaus pradžioje vadovaujančių pareigų vyrams buvo apskritai mažiau. Visų pirma, buvo mažiau žmonių. Antra, buvo mažiau veiklos tipų. Dabar yra firma su savo padaliniais, profsąjungos, būreliai… Baudžiavos laikais vadovais laikytini gal tik prižiūrėtojas (tijūnas, rodos, jis vadinos), ponas ir kunigas. Sudėtingėjant visuomenei, prisikūrė daug naujų vadovaujančių pareigų, kurių kai kurias, bet tikrai per mažai, užpildė moterys. Spėčiau, kad vyrų „pasyvioje” padėtyje yra tiek pat, kiek ir anksčiau. Gal tik jie daugiau zirzia, nes vis dar negali pripažinti, kad jiems vadovauja moteris. Anksčiau zirzė, kad vadovauja lenkas ar pan.
• „Jis pastebi, kad šiuolaikinėse visuomenėse tarp vyrų ir moterų vyrauja nebe seksualinis potraukis, simpatiški tarpusavio santykiai, susiformavę per tūkstantmetę tradiciją, prie kurių buvome įpratę ir skaitydami literatūros klasiką” – per tūkstantmetę tradiciją susiformavo šeimų derybų, pirkimo ir pardavimo, paveldėjimo ir įtakos plėtimo santykiai, kurie pradėjo byrėti daugmaž kartu su feminizmo pakilimu. Apie „simpatiškus” tarpusavio santykius sk. Žemaitę. Baudžiavos laikais ponas turėjo išimtinę teisę išžaginti baudžiauninkę prieš šiosios vestuves (vadinamoji „pirmos nakties” teisė) – apie jos seksualinį potraukį niekas neklausė.
• „[R]yškiausia teatro ar kino žvaigždė, mados modelis atitenka tam, kas turi didžiausią banko sąskaitą” – tai rodo, kad feminizmas savo tikslų dar nepasiekė.
• „[V]is labiau trūksta žmogiškų tarpusavio santykių – grožio, švelnumo, entuziazmo, svajonės, poezijos, tikėjimo, prisirišimo” – iš to seka, kad kuo giliau į praeitį, tuo viso to buvo daugiau. Žr. lietuvių liaudies dainas, pasakojimus apie baudžiavos laikus ir pan. Nelabai suprantu, kame autorius mato tą „aukso amžių”.
• „Net į pasaulį ateinantys vaikai jau nebėra vyro ir moters jausmų vainikavimas, bet tik klaida vartojant kontraceptines priemones ir liūdnas priminimas apie nevykusius santykius” – na, nežinau, kas per vainikavimas, kai Vingių Jonas, parėjęs iš tvarto, prieš užlipdamas pasako „ė, boba, ateini čia”. Atsiprašau už vulgarumą, bet manau, kad gražių, lygiateisių ir pagarbių santykių procentas istorijos eigoje keičiasi mažai. Kažkada lėktuve žiūrėjau filmą apie švedų fotografę, kurią vyras mušdavo, kai prisigerdavo, o prievartaudavo – kai pamatydavo kalbant su bet kokiu kitu vyru. Ji jau augino gal keturis vaikus, ir kai iš prievartos ėmė lauktis dar vieno, bandė sukelti persileidimą daug kartų šokinėdama nuo stalo. Vaikas gimė neįgalus, o vyras suprato gyvenimo prasmę ir pamilo žmoną po to, kai pasėdėjo kalėjime. Talentingai „nutrauktas” jos fotografijas išsaugojo kolega.

Apibendrinant manau, kad šita rašliava yra pasityčiojimas iš sociologijos, ir visus, kurie pamanė, kad sociologai taip dirba, norėčiau nuraminti: tikrai ne.