Berlynas. Ruduo

Neklausykite, kai sako, kad žiema (galbūt skaičiuojama nuo laikrodžių persukimo) baisi, bet orų prognozę patikrinkite.

Kultūriškai Berlynas bent jau po dienos visai neatrodo margas, ypač palyginti su Briuseliu. Kitų kalbų nei vokiečių vargiai išgirsi. Kažkas kalbasi ispaniškai, truputį arabiškai, praeina prancūzai, suskamba būdinga lenkų kalbos garsinė gama… Viskas ištirpsta. Kiek pat gražią vasaros dieną gali užfiksuoti Vilniuje.

Ką daryti sekmadienį? Vietoj pusryčių valgyti priešpiečius ir žiūrėti kvailas TV laidas, man sako. Miestas tylus, girdisi paukščiukai. Rami giedra. Sūpynės su vaizdu į gausiai grafičiais išspalvintą žaidimų aikštelę. Rudens lapų kvapas. Siono bažnyčia, leidžianti išbandyti keistą, į pypkę panašų muzikos instrumentą. Turistas, persimetęs per petį fotoaparatą. Vos vienas kitas automobilis.

Slidinėjimas ant nugludinto grindinio, kurio pro klevo lapų šnaresį koja nebeužčiuopia. Dar pora žingsnių, o tada jau – šurmulys. Blusų turgeliuose ir sovietinės kepurės, ir neįtikėtinos sagės, ir kažkieno paliktos žmonių ir šeimų nuotraukos, keturi vienetai už eurą. Kažkaip nejauku: šeima prie stalo, kolegos kelionėje, portretai… Toliau – visokia meninė išmonė, piešiniai, lempų gaubtai, krepšiai… Sienos parke (Mauerpark) vaikinukas netikusiai dainuoja „Nothing else matters”, sienos fragmentų fone porelė bučiuojasi auskaruotomis lūpomis, jaunimas gulinėja ant žolės. Čia eičiau sekmadieniais, jei gyvenčiau Berlyne.

Palei takelį vaikinukas džiazuoja su elektroniniais prietaisais – labai įdomus skambesys. Siūlo įsigyti CD už tiek, kiek negaila. Bus vienas įdomiausių iš čia parsivežtų suvenyrų.

Prie didelių kapinių – mano iki tol negirdėta Berlyno sienos istorijos dalis. Siena atkirto dideles kapines, ir vakarų vokiečiai galėjo gauti specialų „kapinių leidimą” jų lankyti. Kapinės buvo atitvertos milžiniška siena ir akylai stebimos karių. Aštuoni kariai žuvo per susišaudymus pasienyje, dar daugybė žmonių žuvo, mėgindami per kapines pasprukti į Vakarus.

Berlyne dar būta stočių-vaiduoklių. Miesto padalijimas sujaukė traukinių tinklą, nes tarp kai kurių Vakarų Berlyno dalių susisiekimas buvo tik per Rytų Berlyną. VDR už leidimą VFR traukiniams važiuoti po jos teritorija imdavo dideles kompensacijas, ir keleiviai tam tikrose stotyse matydavo prigesintas šviesas ir kareivius, saugančius, kad niekas neiššoktų. Traukiniai sulėtėdavo, bet nesustodavo. Įėjimai į stotis iš Rytų Berlyno buvo užmūryti.

Štai jums geriausia metafora apie padalijimų dirbtinumą. Miestas su neįtikėtina istorija, nieko nebepridursi. Kai vaikštai po jį šiandien, negali įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip nei dabar, be sienų, be apribojimų.

O pabaigai – taip tikriausiai įsivaizduojate vokiečius.