Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. „Veido” redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.
Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.
Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji „Veido” publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.
Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.
— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —
Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar „Veido”) „Veido” redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: „Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis „neva” ne toje vietoje – teoriškai žodis „neva” turėtų būti kitoje vietoje – „legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų”. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą”.”
Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.
Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad „Veidas”, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:
- Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, „makdonaldizuotos” žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus „legenda”, „neva” vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
- Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po „autorius nesuprato”. Na, koks gi „kokybiškos spaudos etalonas” spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?
— Atnaujinimas 22:55 —
Dar kartą perskaičiau tą „Veido” pasiteisinimą. Na, tiesą sakant, ne toks jis ir atsakingas. Bandoma sukelti gailestį, kad autorius net ne apie Holokaustą rašė, o nukentėjo dėl vieno sakinio. Manau, visiškai netikęs argumentas. „Juden raus” Nepriklausomybės dienos eitynėse – tik du žodžiai, bet jų kiekis ir visa, kas aplink, nieko nereiškia, jei kurstoma neapykanta. Tikrasis redakcijos atsiprašymas atidedamas: laukite popierinio „Veido”. Na, gerai, palauksime.
Ta proga dar kartą paaiškinu savo poziciją. Neturiu jokio tikslo susidoroti su P.Stankeru – kai aptikau tekstą, net nežinojau, kad jis jį parašė. Man daug labiau rūpi redakcijos atsakomybė, o ypač – į kokybę besiorientuojančio ar bent jau taip skelbiančio leidinio. Redakcijos, jei leidinys populiarus, gauna kalnus visokių keistų tekstų, ir tik jų galutinis sprendimas, ar juos atmesti, ar publikuoti. Jei publikuoti, tai visada galima paredaguoti ir, susiskambinus su autoriumi (juk ne dienraštis ir ne naujienų portalas) pasitikslinti dėl formuluočių, ypač, jei, kaip teigia P.Stankeras, straipsnį užsakė pati redakcija. Labai dažnai nutinka, kad tekstai dienos šviesą išvysta neatpažįstamai pakeistais pavadinimais, sutrumpinti, su ne autoriaus parinktomis iliustracijomis, permaišyti. Jei galima taip daryti su bet kokiu tekstu, kodėl nebuvo galima su šiuo? Juk, primenu, jis buvo įdėtas ne į skiltį „Laiškai redakcijai” ar „Nuomonė”/”Komentaras”. Man kartais prikiša, kad mano tekstai šališki, kairuoliški. Betgi aš „Atgimime” turiu komentarų skiltį… O čia viskas pateikta kaip tiriamasis straipsnis, pradžioje (žr ankstesnį įrašą) dargi be autoriaus vardo. Štai čia pavyzdys, kaip Bernardinų redakcija, nebūtinai sutikdama su periodiškai jiems rašančio Kasparo Pociaus nuomone, „apiformina” jo straipsnį.
Taigi ne aš, ne ambasadoriai ir ne aktyvistai „sudorojo” P.Stankerą, o pati „Veido” redakcija: pirmiausia paėmė jo tekstą (anot autoriaus, pati ir užsakė) ir paskelbė kaip savo, paskui, kilus triukšmui, atsiribojo, leidėjas globėjiškai atsiprašė, esą P.Stankeras neišmano žanro ir tik naiviai bandė paprovokuoti, o po to redaktorius, nors ir teisino ir gailėjo P.Stankero, nepaaiškino, kodėl redakcija iš viso publikavo tą tekstą taip, kaip jį publikavo (pasikartosiu: skiltyje „Istorija” ir be autoriaus vardo, kol nekilo triukšmas). Kaip P.Stankeras iš tokio autoritetingo istoriko, kad nedrąsu ką nors redaguoti, tapo vos ne vargšu vaikiščiu, nesusigaudančiu žanruose, taip pat skaitėte ankstesniame įraše.
Dabar dėl P.Stankero pažiūrų. Pavienis „žodžių sumaišymas”, labai stengiantis, gal ir galėtų būti iš gailesčio palaikytas žioplumu. Taip pat atsitiktinumu arba didele meile indoeuropiečių kultūriniams simboliams galėtų būti palaikytas šis šiltas atsiliepimas apie svastiką. Tačiau kai autorius mėgsta svastiką ir rašo apie „legendą” apie „neva nužudytus žydus”, sutikite, tikėjimas atsitiktinumais kažkaip išgaruoja. Jeigu autorius tikrai taip nesusigaudo, tai gal geriau tokiam valstybės tarnyboje nedirbti. O jei jis aistringai pateisina nacius ir maskuoja tai istoriko autoritetu, taip pat geriau valstybės tarnyboje nedirbti.
Pakartosiu: nemanau, kad pats geriausias būdas drausminti neapykantos kurstytojus – naudoti policines priemones istorijos interpretacijoms riboti. Suprantu logiką tų, kurie iškelia žodžio laisvę aukščiau visko. JAV nedraudžiama neigti Holokausto, tik rimti leidiniai nė už ką tokių rašliavų nespausdina, tad šie sugula universitetų laikraštukuose. Jaunuoliams, užaugusiems su senelių istorijomis apie koncentracijos stovyklų siaubą ir išžudytą šeimą, tenka nuolat šalia pranešimų apie studentiškus „tūsus” skaityti, esą seneliai viską išsigalvoja. Na, tarkim, žodžio laisvė. Tačiau, kad ir kokie argumentai būtų už ar prieš tokią laisvę/”laisvę”, įstatymas yra priimtas, ir redakcijos (net ne autoriaus, kuris žurnalistikoje yra mėgėjas) pareiga yra užtikrinti, kad leidinys laikytųsi įstatymų. Taigi P.Stankeras buvo nubaustas pagal savo poelgio mastą, o redakcija kol kas lengvai išsisuko. Lauksime spausdinto „Veido” ir tolimesnių institucijų veiksmų. Jei bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip siūlo A.Lydeka, tai, jeigu redakcija taip gaili P.Stankero, ji galėtų prisiimti atsakomybę ir sumokėti baudą.
Beje, man buvo pranešta, kad kai kuriuose sluoksniuose tikima, jog triukšmas institucijose ir t.t. kilo ne dėl Lietuvos aktyvistų veiklos, o dėl ambasadorių ir ADL spaudimo. Patys pasirinkite, kuo tikėti. Bet reikia pripažinti, kad pirmą kartą Lietuvoje buvo tiek protesto balsų šiuo klausimu. Anaiptol neprisiimu jokių nuopelnų – tiesiog operatyviai ištransliavau žinią, kuri nebūtų niekam rūpėjusi, jei svarumo jai nebūtų suteikę L.Donskis, A.Račas ir kiti. Primenu, kad tikslas – ne kad kažkas nukentėtų, bet kad būtų būtų prisiimta atsakomybė ir užkirstas kelias sukurti pavojingą precedentą.
Štai kaip įvykį pateikia 15min (atkreipkite dėmesį į išskirtą citatą). Redaktoriaus žinią pasirinko spausdinti ir „Alfa” (nesuprantu, kuo čia dėta chanukija) Žinutę apie P.Stankero pasitraukimą iš pareigų atkartoja „Lietuvos rytas”, „Diena”. Tuo tarpu „The Lithuania Tribune”, nors pavadinime tarsi gina redakcijos versiją, užsimena, kad tai pirmas Holokausto neigimas rimtojoje žiniasklaidoje, ir kad problemą į viešumą iškėlė Leonidas Donskis ir „iškilus žurnalistas”, nuspėjamai, A.Račas. Jie taip pat užsimena, kad straipsnis buvo publikuotas lapkričio 8, o visas „siutas” prasidėjo po trijų savaičių. Elektroninėje versijoje tekstas datuojamas lapkričio 14, iš Roko nuorodą į jį gavau lapkričio 22 ir tą patį vakarą (naktį) apie tai parašiau. Rokas savo ruožtu persiuntė ir L.Donskiui. Yra ir reakcijų užsienyje. Rašo ir švedų, estų žiniasklaida. Lenkų žurnalistas straipsnį pavadino „Antisemitizmo skandalas Lietuvoje”. Čekai pridėjo šiek tiek konteksto, apie jį taip pat užsiminė italai. European Jewish Press pridėjo ir Zuroff’o pareiškimą. Nusklido net iki Indijos. Austrų portalas, kuris hebrajiškai pavadintas tiesiog „žydiškas puslapis”, taip pat Izraelio naujienų portalas Ynet remiasi aštriu E.Zuroff’o pareiškimu. Visur, kiek suprantu, minimi tik ambasadoriai, nė žodžio apie pasipiktinimą Lietuvoje. Ačiū Akvilei už daugiakalbės spaudos apžvalgą. Štai dar naujas DPA pranešimas. O čia dar reaguoja tinklalapis „Monster&Critics”. Lenkijos ambasadorius parašė kreipimąsi, kurį veidas.lt publikavo.
Comments 47
Author
Internetas, kaip pats puikiai žinote, yra pasiekiamesnis mediumas, kurį gali skaityti ir tie, kurie neprenumeruoja ir neperka „Veido” (dėl įvairių priežasčių: neišgali arba perka tik tada, kai sudomina daugiau nei viena antraštė). Nejaugi norite pasakyti, kad internetinė versija nesvarbi ir šie skaitytojai, kaip ir jų nuomonės, nesvarbūs? Na, jei taip, tai tegul ji vadinasi „redakcijos blogas”, ir niekam neužklius. Puikiai matau, kad redakcijos atskiros, bet pats tik dabar parašėte, kaip jos veikia. Puiku – tada atsakinga internetinės versijos redakcija, tegu susitvarko technines problemas, nurodo autorius ir atidžiau klasifikuoja tekstus.
Uzmeciau aki, tai is tiesu, tas istorikas pasiprovokavo, bet reakcija pries ji yra neproporcinga. Paskui jis pats per redaktoriu nedelsiant patvirtino, kad neneigia holokausto, bet kas tai isgirdo?
Yra dvi perspektyvos. Viena, sakyciau, moraline. Ir is sios perspektyvos nera absoliuciai jokiu abejoniu del nacistinio rezimo blogio.
Kita perspektyva yra istorine, profesionali, paremta dokumentais. Ir cia, manau, istorikas gali pasakyti, kad 1946 metais, kai vyko Niurbergo procesas, taigi, vos karui pasibaigus, nebuvo jokiu konkreciu tyrimu ar buvo nuzudyti 2 milijonai, ar 6, ar 12, ar 20. Jis gali pasakyt, kad nebuvo taip parengtos dokumentacijos, kokios reiketu siandieniniam procesui, keliamam kokiam Afrikos diktatoriui. Ir kad Niurbergo tribunolas is teises puses buvo „farsas”, taciau jo racija ir funkcija buvo politine – parodyt visiems, kad blogiukams galas.
Ir vel, jei grisime prie moralines perspektyvos, ar svarbu matematiskai ir teisiskai irodyt, kad rezimas nuzude ne du ir ne sesis, o keturis milijonus? Aisku, kad ne. Pakanka akivaizdumo – kurio netruko – kad nuzude „labai daug”, tiek kad jokie skaiciavimai nebeturi reiksmes kaltuju kaltes dydziui. Ta kalte yra tiesiog absoliuti.
Keistas tipas sitas istorikas, bet tiek kaltinimu kiek jam dabar suversta, yra per daug. Ir nemanau, kad reikia cia cituot ambasadorius ir t.t. Akivaizdziai kazkas jiems persiunte paprasciausia fakta, kad toks tipas Lietuvoje vienareiksmiskai, bloku neigia holokausta ir taskas. Ir visi, aisku, sureagavo, nors jei ju paklaustum is istorines perspektyvos ar Niurbergo tribunolas turejo konkrecia dokumentacija apie 6 milijonus zydu, ar tai buvo tik tikimybinis spejimas, nezinotu ka atsakyti.
Ir dar kitas dalykas – yra beveik aksioma, kad istorija rasoma nugaletoju. Ir tik praejus daug laiko, galima ja pakoreguoti. Akivaizdziai, nacizmas, zydai ir t.t. dar yra sventos karves, kuriu negalima judinti.
Situo poziuriu pamokanti yra istoriografija apie prancuzu revoliucija. kaip zinia, ji ilga laika buvo nekvestionuojama sventa karve, tiesiog civilizacijos ir absoliutaus gerio sprogimas. Ir kas atsitiko, kai vienas zmogus 20 amziaus pabaigoje vel pavarte archyvus ir istyre tai, ka pavadino „Vandejos genocidu” – revoliucionieriai taip bekompromisiskai represavo jiems nepaklususio regiono zmones, ne tik sukilelius, bet kas tik po ranka pakliuvo, moteris, vaikus, senelius, kad jis pavartojo genocido termina, tam tikros grupes zmoniu naikinima nedarant jokiu isimciu.
Ir kaip galit nesunkiai nuspeti, tiek kairuoliai, tiek liberalai laisvo mastymo istorikai beveik vienbalsiai pasmerke ta nieksa, kuris isdriso prie issilaisvinimo ir sviesos revoliucijos prikergti masiniu zudyniu kategorija. (jis pats pasakoja labai idomiu dalyku, pavz, kaip jam svietimo ministerijos pareigunas pasiule garantuota darbo vieta su salyga, kad nepublikuos savo tezes, kuri gali sutersti revoliucijos ivaizdi). Prireike kokiu 20 metu, kol palengva tradiciskai stereotipizuota istoriografija pradejo virskinti revoliucijos ivaizdi ir siandien netgi jau nebeskamba sventvagiskai, jei koks nors prancuzu istorikas pareiskia, kad prancuzu revoliucija kaip tokia gal ir nebuvo labai originali, o labai daug ka paeme is britu ir JAV.
Tai stai, gal sio simtmecio pabaigoje istorikai gales kazka daugiau pasakyt apie holokausta, nebijodami buti sudegintais vien uz bandyma kazkaip kitaip pazvelgti, pajudint stereotipa koki, nors tas „kitaip pazvelgti”, abejoti ankstesne interpretacija yra ju darbas. Ar ne to mus moko kad ir siuolaikiniai sociologai ir filosofai – nieko nepriimdi kaip duotybes, netgi, rodos, paciu akivaizdziausiu ir elementariausiu dalyku (ka nuolat primena ir Nida Vasiliauskaite) – net ir jie yra socialiniai konstruktai. Neabejotina, kad holokaustas taip pat turi ne tik faktine, bet ideologine, socialinio konstravimo dimensija. Panasiai kaip turejo (ir kokiems rusams ar ukrainieciams tebeturi) II pasaulinio karo nugaletoju statusas. Jie buvo besalygiska „geroji jega” kovojusi pries „blogi”. Bet stai, atvaziuoja siandien garsusis Baumanas i Lietuva ir jau nesaudomas ir neprakeikiamas pasakoja, kad ta geroji jega mete ant vokieciu ir japonu civiliu paprastas ir atomines bombas be jokiu kariniu priezasciu, o vien delto, kad turejo. Mete ir liko nenubausti uz skerdynes, kurios savo blogiu ir nereikalingumu nenusileido toms, kurias renge „piktoji jega”. Nes buvo nugaletojai. Bet vel, nuo to laiko teise pazenge ir siandien amerikonai nubaudzia viena kita serzanta, kuris isisiautejes ispleskina be reikalo kokia afganu seima.
Panele Repečkaite, pakartosiu – tą dieną, kai tamsta visais jums prieinamais kanalais skelbėte apie neva „nepasirašytą” ar „anoniminį” straipnį “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”, savaitraščio „Veidas” lapkričio 8 d. numeris su aiškiai Petro Stankero pasirašytu tekstu jau beveik tris savaites buvo pas prenumeratorius ir pirkėjus. Tai reiškia, kad straipnis nė vienos sekundės nebuvo anoniminiu, o tai, kad pati nesugebėjote to sužinoti ir išplatinote melagingą žinią, liudija tik panelės tingumą, neprofesionalumą ar išankstinį nusistatymą.
Visus kitus panelės pasažus nurašau panelės itin lakiai vaizduotei ir akivaizdžioms problemoms su teksto suvokimu – kuo gi dar paaiškinti panelės nesugebėjimą tinklapio http://www.veidas.lt skiltyje „Redakcija” nepamatyti dviejų didelėmis riebiomis raidėmis surinktų antraščių: „Portalo “veidas.lt” redakcija” ir „Savaitraščio “Veidas” redakcija”? 😀
P.S. Tuo bendravimą su panele ir pabaigiu, nes turiu šiame gyvenime daug žymiai svarbesnių užsiėmimų.
Brangioji Daiva,
Aš suprantu, kad labai paprasta viską nurašyti tarpkojo skirtumams, bet gal vis dėl to malonėtumėt atsakyti į mano klausimus. 🙂
Iš anksto dėkui.
Miela Daiva,
Autorius atsistatydino, redakcija atsiprašė, ministras atsiprašė, visi vidutinio amžiaus vyrai atsiprašė… Jei nenorite įsiskaityti į straipsnį (siūlau skaityti visą straipsnį, o ne tą vieną akivaizdžiai blogai suredaguotą sakinį), tai gal šie vidutinio amžiaus vyrų veiksmai jums įrodytų, kad niekas Lietuvoje neneigia holokausto?
Straipsnis tiesiog tvirtina, kad Niurnbergo procesas buvo farsas. Pateikiami ir tokio požiūrio argumentai. O Jūs, kaip suprantu, teigiate, kad Niurnbergo procesas buvo visiškai teisingas procesas? Tačiau jūsų rašinyje nėra nė vieno tai pagrindžiančio argumento ar fakto. Jūs tai laikote aksioma?
Gal galėtumėte paaiškinti detaliau, kaip čia yra kurstoma neapykanta? Ir kas ją kursto? Man kartais susidaro įspūdis, kad galbūt gali būti taip, kad tą neapykantą jūs pati ir kurstot (regis ir pati pripažįstate (giriatės?), kad tai jūs visiems paskelbėte, kad Lietuva neigia holokaustą?) Tik nesuprantu kam… Lietuviams? Vidutinio amžiaus vyrams? Neaktyvistams?
Diskusija turėtų būti civilizuota. Jei kažkas pasakė, kad skaičius 6 mln. yra legenda, nes nėra tai pagrindžiančių dokumentų, tai mojuoti jam prieš nosį BK straipsniais ir visokiom lygom ir antilygom yra tiesiog… neapykanta.
Author
Dėl portalo ir spausdintos versijos nežinojau, labai įdomu. Ką gi, gal tai bus paskatinimas išspręsti technines kliūtis. Niekur nesakiau, kad spausdintame savaitraštyje buvo nepasirašytas tekstas, o ankstesniame įraše yra nuoroda ir ekrano nuotrauka, kaip atrodė tekstas, kol nebuvo prirašytas autorius. Tačiau turėkite galvoje, kad eilinis skaitytojas nežino vidinės portalo virtuvės, apie ją niekur nepaaiškinta (skiltyje „Redakcija” pasakojama apie popierinį „Veidą” („Tokia spauda pasižymi ne tik kokybiška poligrafija, bet ir aktualia medžiagos tematika ir gerai parašytais straipsniais.” – akivaizdu, kad portalas poligrafijos neturi 🙂 ). Ateičiai būtų sveika šioje skiltyje parašyti tai, ką parašėte man: „Nepainiokite portalo veidas.lt su spausdintu savaitraščiu „Veidas”.”
Visi gyvename ir mokomės, tad belieka tikėtis, kad šis reikalas padės dirbti skaidriau ir atsakingiau. Tikrai neturiu jokio intereso „sudirbti” žurnalo iš konkurencinių ar dar kitokių paskatų – priešingai, man rūpi, kad šis žurnalas egzistuotų ir būtų patikimas, netaptų antra „Respublika”. Taip pat turėkite galvoje, kad teksto pasirodymo metu visų įspūdžiai ir emocijos natūraliai buvo kitokios, nei po to, kai pasirodė pasiaiškinimas ir pan.
Ankstesniame įraše galite perskaityti nuorodas į kitus komentarus, kuriuos parašė P.Stankeras. Tada pamatysite, kad sunku visgi patikėti, jog žodžiai netyčia susimaišė. Daugiau apie tai parašysiu šiandien vakare, jei turėsiu laiko.
Tiems, kurie mano, kad aš įskaičiau daugiau nei reikia, primenu, kad tekstą atsiuntęs mano kursiokas, visi tinklaraščio įraše aukščiau cituojami autoriai, Europarlamentaras Leonidas Donskis ir septynių valstybių, įskaitant Estijos, ambasadoriai tekste perskaitė tą patį, ką ir aš. Jais pasekė, kaip matėte, būrys žurnalistų visame pasaulyje. Būtų gerai sulaukti kokių teisininkų išaiškinimo, kuris padėtų geriau gaudytis.
Šią pastabą rekomenduoju atidžiai įsiskaityti ir tiems, kuriuos tikriausiai taip siutina mintis, jog moteriškos lyties individas gali daryti karjerą žiniasklaidoje ir prisidėti prie kažkokių pokyčių, kad jie nesugeba mąstyti kitokiomis kategorijomis nei „skaistybė” ir „orgazmas”. Dar kartą primenu (susilaikau nuo populiaraus rusiško posakio įrašymo, kokiems kartoju) ir kviečiu pasiskaityti, ką apie tą patį parašė įvairūs solidūs vidutinio amžiaus vyrai 🙂
Penele Repečkaite, būtų malonu, jeigu nustotumėte skleisti dezinformaciją bei klaidinti tame tarpe ir labai gerbtinus žmonės apie neva „nepasirašytą” ar „anoniminį” savaitraštyje „Veidas” lapkričio 8 dieną publikuotą Petro Stankero straipsnį „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Tam, kad įsitikintumėte savo neteisumu, jums pakaktų užsukti į artimiausią biblioteką ir paprašyti 45-ojo žurnalo numerio, arba nusipirkti žurnalą .pdf formate (http://www.veidas.lt/zurnalai/452010).
Ir būkite maloni, ateityje nepainiokite portalo http://www.veidas.lt, esančio interneto dienraščiu, su spausdintu savaitraščiu „Veidas” (ar jo elektronine kopija .pdf formate). Šie leidiniai, kaip nesunku įsitikinti, turi netgi atskiras redakcijas ir siejami tik to, kad abu priklauso vienai Veido periodikos leidyklai. Kiek man žinoma, dėl šios priežasties portalas http://www.veidas.lt turi teisę savo nuožiūra atrinkti bei naudoti visų Veido periodikos leidyklos leidinių tekstus, praėjus kažkuriam laikui po šių spausdinto varianto pasirodymo. Pastebėjau, kad nežinia kodėl portalas dažnai nenurodo žurnaluose spausdintų straipsnių autorių pavardžių. Spėju, tai gali būti dėl kažkokių techninių arba finansinių priežasčių.
Tačiau toks portalo redakcijos elgesys su iš spausdintų žurnalų paimtais tekstais jokiu būdu negali būti pagrindu panelės skleidžiamai dezinformacijai apie savaitraštyje „Veidas” išspausdintą neva „nepasirašytą” tekstą. Jeigu būtumėt nepatingėjusi patikrinti informaciją ir bent jau pavartyti žurnalą, būtumėte pastebėjusi, kad savaitraštis „Veidas” apskritai nespausdina anoniminių straipsnių (tai neliečia trumpųjų žiniučių ar reklaminių tekstų). Vietoje to sukurpėte visą „samokslo teoriją”, neturinčią nieko bendra su tikrove.
Audrius Bačiulis
Daiva tikriausia patyrė savo didžiausia dvasinį orgazmą, nes kažkam pagadino gyvenimą. 🙂
Daivuželė o tu man gali atsakyti į du paprastus klausimus?
Kaip manai visas šitas išpustas burbulas sumažins ar padidins antisemitizmą, prieš kurį tu taip kovoji?
Ir kaip manai ar labai didelė Lietuvos gyventojų dalis, džiaugiasi ir didžiuojasi tavo šituo žygdarbiu? 🙂
P.S. deja, matyt žiniasklaidoje šitas laimėjimas niekaip nenukonkuruos didžiausios naujienos apie Irmos nuotykius. 🙂
Pingback: Interior Ministry ‘Specialist’, writing in a Mainstream Publication, calls the Murder of Six Million Jews ‘a legend’ | DefendingHistory.com
Norėčiau, kad Lietuva būtų teisinė valstybė, bet kaip siejasi atgarsis ir straipsniai pasaulio medijoj ir žmogaus išėdimas iš kuklios tarnybėlės dėl iš esmės žioplos klaidos popamokinėj (pabrėžtina – ne tarnybinėj) veikloj? Man čia kvepia sovietiniu totalitarizmu, kai šalindavo iš partijos dėl buitinių konfliktų šeimoje. Kokia čia teisinė valstybė? Kaip ji pasireiškė šiuo konkrečiu atveju? Kad Palaitis pasikvietė Stankerą ant kilimo ir be užuolankų liepė rašyt „prašymą savo noru”? (čia mano nuomonė apie VRM veiklos metodus). Gal problema tai, kad nesant kaip paneigti pagrindinės straipsnio idėjos, reikėjo prisiknisti prie vieno sakinio, tiksliau – tai, kad du žodžiai buvo netinkamai sukeisti vietomis? Man atrodo kaip tik, kad ši ‘problema’, yra teisinio nihilizmo apraiška, kai matomas šapas, brokas, bet neįžvelgiamas visas paveikslas. Pridėk ranką prie širdies ir pasakyk, ar manai, jog Veidas neigia holokaustą? Ar straipsnis (visas kaip toks) neigia holokaustą arba nacių nusikaltimus? Dar bus baisiau, kai suvokus, jog nėra čia BK problemos, bus sugalvota, kad reikia dar labiau sugriežtinti kodeksą, kad niekas net kalbėt nenorėtu apie laikotarpį nuo kokių 1933 iki kokių 1947.
Pingback: Popular Magazine’s Article Turns into Feast of Holocaust Denial | DefendingHistory.com
Author
@ Marcius
Lietuva yra teisinė valstybė. Taip? Žr. atnaujinimą.
nurimsi tik kai stankeras susidegins ar užteks kad nusiplaktu ir uzsidejes erškėčių vainiką atgailautu metus? Kaip susije bendruju reikalu tvarkymas VRM (net ne vadovaujančiose pareigose), su istoriniais straipsniais? Turbut pritartum jei šitas žmogus būtų ištremtas kurnors į kokį Iraną? Gal verčiau nepūtus burbulo pasižiūrėti kas iš viso to gavosi? Įvertinti visus stankero darbus (ar darbelius), jo pasisakymus, straipsnius ir tik po to daryti išvadas – apie vieną sakinį jo tekste?
Author
@ Aga
Atsakiau atnaujinime.
Nepyk, Daiva, bet Tavo tokios pikdžiugos niekaip nesuprantu. Tai tikrai nėra ir nebus žiniasklaidos „apsivalymas” ar „sunaikintas dar vienas nacis”. Savom rankom padarei iš menkos muselės didžiausią dramblį. Skaitant minimą straipsnį ir neieškant kaip prikibti prie žodžių (ir nesiimant nerealių išvedžiojimų), nebuvo galima suprasti, kad autorius neigia holokaustą ar jį menkina. Elementariai tai buvo dar vienas pavyzdys, kodėl Niurnbergo procesas nebuvo labai teisingas. Esmė, kad buvo rememasi tokiais skaičiais, kurie nėra aiškus iki šių dienų. Visi žino, kad buvo išžudyta kraupiai daug žydų, bet koks tas tikslus skaičius nėra iki galo žinoma. O Niurnbergo procese staiga atsirado 6 mln., be jokių dokumentų (jų gali ir nebūti, nes , greičiausiai, buvo sunaikinti pačių vokiečių).
Ar neatrodo, kad įvyko elementarus nesusipratimas, o ne piktybiškas neapykantos kurstymas ir holokausto neigimas? Gal prieš žlugdant ne taip savo mintis išreiškusį akademiką reiktų imtis realių veiksmų prieš tikruosius neapykantos kurstytojus (tokių, dažnai skustų ir intelekto nesužalotais veidais, pilnos gatvės)? Gal kitą kartą verta kiek pagalvoti, prieš rėkiant visa gerkle, kad dangus griūna?