Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. „Veido” redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.
Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.
Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji „Veido” publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.
Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.
— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —
Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar „Veido”) „Veido” redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: „Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis „neva” ne toje vietoje – teoriškai žodis „neva” turėtų būti kitoje vietoje – „legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų”. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą”.”
Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.
Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad „Veidas”, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:
- Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, „makdonaldizuotos” žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus „legenda”, „neva” vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
- Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po „autorius nesuprato”. Na, koks gi „kokybiškos spaudos etalonas” spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?
— Atnaujinimas 22:55 —
Dar kartą perskaičiau tą „Veido” pasiteisinimą. Na, tiesą sakant, ne toks jis ir atsakingas. Bandoma sukelti gailestį, kad autorius net ne apie Holokaustą rašė, o nukentėjo dėl vieno sakinio. Manau, visiškai netikęs argumentas. „Juden raus” Nepriklausomybės dienos eitynėse – tik du žodžiai, bet jų kiekis ir visa, kas aplink, nieko nereiškia, jei kurstoma neapykanta. Tikrasis redakcijos atsiprašymas atidedamas: laukite popierinio „Veido”. Na, gerai, palauksime.
Ta proga dar kartą paaiškinu savo poziciją. Neturiu jokio tikslo susidoroti su P.Stankeru – kai aptikau tekstą, net nežinojau, kad jis jį parašė. Man daug labiau rūpi redakcijos atsakomybė, o ypač – į kokybę besiorientuojančio ar bent jau taip skelbiančio leidinio. Redakcijos, jei leidinys populiarus, gauna kalnus visokių keistų tekstų, ir tik jų galutinis sprendimas, ar juos atmesti, ar publikuoti. Jei publikuoti, tai visada galima paredaguoti ir, susiskambinus su autoriumi (juk ne dienraštis ir ne naujienų portalas) pasitikslinti dėl formuluočių, ypač, jei, kaip teigia P.Stankeras, straipsnį užsakė pati redakcija. Labai dažnai nutinka, kad tekstai dienos šviesą išvysta neatpažįstamai pakeistais pavadinimais, sutrumpinti, su ne autoriaus parinktomis iliustracijomis, permaišyti. Jei galima taip daryti su bet kokiu tekstu, kodėl nebuvo galima su šiuo? Juk, primenu, jis buvo įdėtas ne į skiltį „Laiškai redakcijai” ar „Nuomonė”/”Komentaras”. Man kartais prikiša, kad mano tekstai šališki, kairuoliški. Betgi aš „Atgimime” turiu komentarų skiltį… O čia viskas pateikta kaip tiriamasis straipsnis, pradžioje (žr ankstesnį įrašą) dargi be autoriaus vardo. Štai čia pavyzdys, kaip Bernardinų redakcija, nebūtinai sutikdama su periodiškai jiems rašančio Kasparo Pociaus nuomone, „apiformina” jo straipsnį.
Taigi ne aš, ne ambasadoriai ir ne aktyvistai „sudorojo” P.Stankerą, o pati „Veido” redakcija: pirmiausia paėmė jo tekstą (anot autoriaus, pati ir užsakė) ir paskelbė kaip savo, paskui, kilus triukšmui, atsiribojo, leidėjas globėjiškai atsiprašė, esą P.Stankeras neišmano žanro ir tik naiviai bandė paprovokuoti, o po to redaktorius, nors ir teisino ir gailėjo P.Stankero, nepaaiškino, kodėl redakcija iš viso publikavo tą tekstą taip, kaip jį publikavo (pasikartosiu: skiltyje „Istorija” ir be autoriaus vardo, kol nekilo triukšmas). Kaip P.Stankeras iš tokio autoritetingo istoriko, kad nedrąsu ką nors redaguoti, tapo vos ne vargšu vaikiščiu, nesusigaudančiu žanruose, taip pat skaitėte ankstesniame įraše.
Dabar dėl P.Stankero pažiūrų. Pavienis „žodžių sumaišymas”, labai stengiantis, gal ir galėtų būti iš gailesčio palaikytas žioplumu. Taip pat atsitiktinumu arba didele meile indoeuropiečių kultūriniams simboliams galėtų būti palaikytas šis šiltas atsiliepimas apie svastiką. Tačiau kai autorius mėgsta svastiką ir rašo apie „legendą” apie „neva nužudytus žydus”, sutikite, tikėjimas atsitiktinumais kažkaip išgaruoja. Jeigu autorius tikrai taip nesusigaudo, tai gal geriau tokiam valstybės tarnyboje nedirbti. O jei jis aistringai pateisina nacius ir maskuoja tai istoriko autoritetu, taip pat geriau valstybės tarnyboje nedirbti.
Pakartosiu: nemanau, kad pats geriausias būdas drausminti neapykantos kurstytojus – naudoti policines priemones istorijos interpretacijoms riboti. Suprantu logiką tų, kurie iškelia žodžio laisvę aukščiau visko. JAV nedraudžiama neigti Holokausto, tik rimti leidiniai nė už ką tokių rašliavų nespausdina, tad šie sugula universitetų laikraštukuose. Jaunuoliams, užaugusiems su senelių istorijomis apie koncentracijos stovyklų siaubą ir išžudytą šeimą, tenka nuolat šalia pranešimų apie studentiškus „tūsus” skaityti, esą seneliai viską išsigalvoja. Na, tarkim, žodžio laisvė. Tačiau, kad ir kokie argumentai būtų už ar prieš tokią laisvę/”laisvę”, įstatymas yra priimtas, ir redakcijos (net ne autoriaus, kuris žurnalistikoje yra mėgėjas) pareiga yra užtikrinti, kad leidinys laikytųsi įstatymų. Taigi P.Stankeras buvo nubaustas pagal savo poelgio mastą, o redakcija kol kas lengvai išsisuko. Lauksime spausdinto „Veido” ir tolimesnių institucijų veiksmų. Jei bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip siūlo A.Lydeka, tai, jeigu redakcija taip gaili P.Stankero, ji galėtų prisiimti atsakomybę ir sumokėti baudą.
Beje, man buvo pranešta, kad kai kuriuose sluoksniuose tikima, jog triukšmas institucijose ir t.t. kilo ne dėl Lietuvos aktyvistų veiklos, o dėl ambasadorių ir ADL spaudimo. Patys pasirinkite, kuo tikėti. Bet reikia pripažinti, kad pirmą kartą Lietuvoje buvo tiek protesto balsų šiuo klausimu. Anaiptol neprisiimu jokių nuopelnų – tiesiog operatyviai ištransliavau žinią, kuri nebūtų niekam rūpėjusi, jei svarumo jai nebūtų suteikę L.Donskis, A.Račas ir kiti. Primenu, kad tikslas – ne kad kažkas nukentėtų, bet kad būtų būtų prisiimta atsakomybė ir užkirstas kelias sukurti pavojingą precedentą.
Štai kaip įvykį pateikia 15min (atkreipkite dėmesį į išskirtą citatą). Redaktoriaus žinią pasirinko spausdinti ir „Alfa” (nesuprantu, kuo čia dėta chanukija) Žinutę apie P.Stankero pasitraukimą iš pareigų atkartoja „Lietuvos rytas”, „Diena”. Tuo tarpu „The Lithuania Tribune”, nors pavadinime tarsi gina redakcijos versiją, užsimena, kad tai pirmas Holokausto neigimas rimtojoje žiniasklaidoje, ir kad problemą į viešumą iškėlė Leonidas Donskis ir „iškilus žurnalistas”, nuspėjamai, A.Račas. Jie taip pat užsimena, kad straipsnis buvo publikuotas lapkričio 8, o visas „siutas” prasidėjo po trijų savaičių. Elektroninėje versijoje tekstas datuojamas lapkričio 14, iš Roko nuorodą į jį gavau lapkričio 22 ir tą patį vakarą (naktį) apie tai parašiau. Rokas savo ruožtu persiuntė ir L.Donskiui. Yra ir reakcijų užsienyje. Rašo ir švedų, estų žiniasklaida. Lenkų žurnalistas straipsnį pavadino „Antisemitizmo skandalas Lietuvoje”. Čekai pridėjo šiek tiek konteksto, apie jį taip pat užsiminė italai. European Jewish Press pridėjo ir Zuroff’o pareiškimą. Nusklido net iki Indijos. Austrų portalas, kuris hebrajiškai pavadintas tiesiog „žydiškas puslapis”, taip pat Izraelio naujienų portalas Ynet remiasi aštriu E.Zuroff’o pareiškimu. Visur, kiek suprantu, minimi tik ambasadoriai, nė žodžio apie pasipiktinimą Lietuvoje. Ačiū Akvilei už daugiakalbės spaudos apžvalgą. Štai dar naujas DPA pranešimas. O čia dar reaguoja tinklalapis „Monster&Critics”. Lenkijos ambasadorius parašė kreipimąsi, kurį veidas.lt publikavo.
Comments 47
Atsakant į Kuolo komentarą #8:
Aš pvz. džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Pingback: ulevičius.lt » „Legenda apie neva ištremtus lietuvius“
holokausto neigimas yra smerktinas dalykas!
lygiai kaip ir lietuvos okupacijos!
p.daiva kadangi keliate zurnalistikos kartele aukstai (tas labai pagirtina) gal prie savo straipsniu pradesite pasirasineti kad atstovaujate nk-95 organizacijai (kairiuju radikalams)?? juk skaitytojams tas tikrai aktualu!
ar cia jau nebegalioja tie auksti kriterijai..? 🙂 ir prasideda dvigubi
po jusu leidinio reklaminio emeilo as atrasiau kad nustojau prenumeruoti jusu leidini del butent neobjektyviu nk-95 straipsniu (cia daugiau apie jusu kolege o ne jus)
man atrase p.indre ir paaiskino kad redakcijoje nedirba ne vienas sios organizacijos narys.. tai kodel „atgimime” be jokiu prierasu spausdinate bent triju (gal ir daugiau bet as nezinau 🙂 ) siu radikalu atstovu straipsnius??
juk desiniuju radikalu leidinyje nerasime; liberalu radikalai pasiraso (laisvos rinkos institutas); o kairiuju radikalai spausdina savo nuomone kaip viso leidinio
(ir toks retorinis klausimas – jums neatrodo kad radikalumas pats is esmes nera geras dalykas?)
labai laukiu kol jus isdrisite pasirasineti kam atstovaujate ir tada su malonumu vel prenumeruosiu jusu leidini
@ Minties policija: operatyvus susidorojimas su istoriku « Alkas.lt
Jo, ten puikiai: – „Sveiki sulaukę Naujųjų 1984-ųjų metų!“
Įdomu, ar Repečkaitė supranta šią metaforą? Padėsiu:
Repečkaite, 1949 metais Erikas Bleras Dž. Orvelo slapyvardžiu išleido utopinę knygą „1984“, apie totalios diktatūros siautėjimą: viena kalba, viena tiesa, jokios istorijos. Lietuviškai išleista du kartus, aš turiu dar pirmąjį 1991 m., Sąjūdžio laikų dvasios – kai galvojome, jog cenzūra pradingo amžiams – leidimą. Bet jei „1984“ bus išleisti trečiąjį kartą, bendrine tapusią frazę „Big Brother is Watching You“ tikslinga būtų lietuviškai išversti: „Repečkaitė stebi tave“. Lietuviui bus emociškai labiau suprantama.
Repečkaite, ką tik Balsas.lt perskaičiau A. Brazausko straipsnį „„Holokausto neigėjas“ P. Stankeras teigia Holokaustą 800 puslapių knygoje“, kur nedviprasmiškai neigiamas holokaustas, teigiant, jog nėra užfiksuoti žodiniai Hitlerio nurodymai naikinti žydus. Prašau parodyti aktyvumą partine linija, kreipiantis į A. Račą, L. Donskį, T. Vilucką, Zuroffą, Vyzentalį ir ambasadorius, kad netikša A. Brazauskas sulauktų P. Stankerso likimo. Dabar bus lengviau, nes jau turi patirties spardyti suklupusį. (Smalsu susipažinti su tavo tėvais..)
Blemba, kai pagalvoji, jei A. Hitleris būtų turėjęs tokius aktyvo idėjos kadrus kaip Repečkaitė, žydų klausimas būtų išspręstas karui nesibaigus.
pajutai moralini orgazma ? beje, skaiciau ta straipsni . Jokio holokausto neigimo jame nera.
Pingback: Minties policija: operatyvus susidorojimas su istoriku « Alkas.lt
@ Marcius
Repečkaitės sukeltą isteriją internautai lygina su Irmos Jurgelevičiūtės skandalu: abi mergaitės panašiais metodais pasikėlė sau reitingus. Tik Irmos pokštas buvo neskausmingas, gi Repečkaitė žiauriai sutrypė pagyvenusio žmogaus orumą, jos dėka tas prarado mėgstamą darbą ir panėrė gilion depresijon.
Ir jau kuo aš esu visiškai tikras, tai tuo, kad jei šitoji Repečkaitė gyventų 1942 metais ir sutiktų iš geto pabėgusį žydą, triukšmą ji pakeltų nei kiek ne mažesnį ir savaime suprantama ne žydo naudai, nes repečkaitėms, kad ir kokiu laiku jos begyventų, svarbiausia plaukti su srove ir stebėti iš kur pučia vėjas.
Author
@ Antanas
Gerbiamas Antanai,
> Autorius atsistatydino, redakcija atsiprašė, ministras atsiprašė, visi vidutinio amžiaus vyrai atsiprašė…
Kaip tik tai, manau, ir buvo teisinga padaryti. Jei tam tikruose aiškinimuose (žr. kitame įraše Lryto nuorodą) yra tiesos, ir jei kas tyčia norėjo sukompromituoti Lietuvą, tai jiems nepavyko. Jūsų išvardyti faktai tai rodo.
> O Jūs, kaip suprantu, teigiate, kad Niurnbergo procesas buvo visiškai teisingas procesas?
Ne, nieko apie jį neteigiu. Nesu istorikė, nežinau daug detalių, ir nesistebiu, kad išlenda įrodymai, jog egzistavo „nugalėtojų teisingumas”. Bet faktas lieka faktu: pirma, žmonija neturėjo teisinės bazės tokio pobūdžio nusikaltimams, ji turėjo atsirasti ir bent šiokia tokia netrukus atsirado; antra, taip, man rūpi tas sakinys, nes jis yra suformuluotas taip, kad neigia genocidą.
> regis ir pati pripažįstate (giriatės?), kad tai jūs visiems paskelbėte, kad Lietuva neigia holokaustą?
Ne Lietuva, o privataus leidėjo žurnalo elektroninė versija. Dabar, kai sureagavo ištisas politinis spektras, nuo krikdemų iki anarchistų, galima sakyti, kad Lietuva pasipriešino Holokausto neigimui.
> Lietuviams? Vidutinio amžiaus vyrams? Neaktyvistams?
„Veido” skaitytojams, Lietuvos gyventojams, ypač išsilavinusiems ir pasitikintiems rimtąja spauda, taip pat tiems, kuriems rūpi, kad būtų laikomasi įstatymų, gerbiami žiniasklaidos žanrai, skaidriai ir atsakingai skleidžiama viešoji informacija.
> Diskusija turėtų būti civilizuota. Jei kažkas pasakė, kad skaičius 6 mln. yra legenda, nes nėra tai pagrindžiančių dokumentų,
Žodelis „neva” buvo ne prieš skaičių.
> tai mojuoti jam prieš nosį BK straipsniais ir visokiom lygom ir antilygom yra tiesiog… neapykanta.
Įstatymus galima kritikuoti ir siūlyti per demokratiškai išrinktus atstovus arba piliečių įstatymų iniciatyvos teisę juos pakeisti, bet, manau, redakcija turi laikytis BK. Lygos šį atvejį susirado pačios, aš neprašiau. Laikausi nuomonės, kad pirmiausia savo kieme išsišluoti turi redakcija, jei nenori – žurnalistų savireguliacinės institucijos, jei ne – teisėsauga. Anksčiau žurnalistų savireguliacinės institucijos nesugebėjo nubausti V.Tomkaus, kursčiusio antisemitizmą, bet girdėjau, kad yra paduotas paklausimas ir Žurnalistų etikos inspektoriui. Lauksime žinių.
Tai sakai teisinė valstybė? Tai dar karta prašau – pasakyk kur čia teisė? Na ta – tikroji, o ne soviet-telefoninė? Pasirodo neklydau dėl VRM veiklos metodų – Stankerui buvo duota valanda pareiškimui parašyti, bent jau taip jis teigė BTV laidoj (skaičiau delfi). Jei nors vienas iš tave palaikančių būtų iš pradžių perskaitęs straipsnį (visą tekstą, o ne tavo, mano nuomone, isteriją, ir tik po to straipsnį), tai tikrai ne kiekvienas įžvelgtų skandalą. Veidas nuolat publikuoja straipsnius susijusius su tos savaitės (mėnesio) istoriniais įvykiais – šiuo atveju lapkričio aštuntosios numeryje buvo aprašytas 1945 m. lapkričio 20 d. pasibaigęs Niurnbergo procesas, todėl straipsnis laiku ir vietoj.
Dar daugiau – paskaityk tą patį Stankero straipsnį apie svastikas: jo gale autorius aiškiai atriboja senąjį simbolį ir apgailestauja, kad tokį simbolį naciai suteršė, o mes negalim jo naudoti kaip istorinio palikimo (citata: Taigi elementarūs senovės simboliai tam tikrais istoriniais laikotarpiais gali įgauti praktinę reikšmę ir apgauti politinę doktriną. Belieka tik apgailestauti, kad beprotiškos politikų idėjos ir nusikaltimai suteršė šį nuostabų ženklą. Nelabai toliaregiškas Lietuvos Respublikos Seimas uždraudė naudoti svastikos simbolį, kuris Lietuvoje aptinkamas dar nuo XIII a.).
Naciai suteršė senovišką simbolį, jis tapo dviprasmišku (ar net nacių primesta reikšmė paėmė viršų), bet tu negali matyti toliau nacių svastikos. Tau reikia PRIEŠO, priešo KOVAI. Antra vertus – matyt, kai supratai, kad biški stiklinėj audrą pakėlei, tai dabar jau reikia pridėti ‘rudos spalvos’ Stankero straipsniui – „o jis dar ir apie svastikas rašo…” Antisemitinis elementas, praktiškai. Piguva skaitantiems tik antraštes.
Nemanyk, kad kovoji su seno raugo diedais ar kažkokiais fašistuojančiais jaunuoliais – taip mano ne tik pikti, beišmirštantys diedai su kuriais čia manai kovojanti – visais laikais buvo yra ir, tikiu, bus blaivaus proto žmonių kurie skiria esmę nuo paviršiutiniškumų ir asmenybes nuo šiaudadūšių.
Sveikinu, inicijavai skandalą, kurio metu Lietuva paminėta kaip holokaustą neigiančių žmonių šalis (nors nei kas norėjo neigti, nei siekė, nei tai padarė – net paties straipsnio turbūt neskaitė ambasadoriai, ką ir kalbėt apie kitus radikalus, kurie jau diktuoja koks turėtų būti teismo nuosprendis..) Ar bent supratai, kokia gniūžtę paleidai nuo kokio kalno? Ir kaip ten su ta teisine valstybe?
Šaunuolė, Repečkaite. Odinius drabužius, panosėj tušu ūsų šepetėlį… ir į Aušvico muziejaus vitriną, eksponatu. Žodinis panašumas – pritrenkiantis. Jei tingi trenktis į užsienį, tada į Nemenčinę, R. Vanagaitės projektą „1984. Išgyvenimo drama“, pirmūne komjaunimo sekretore: „Сегодня он слушает джаз, а завтра а завтра Родину продаст!”
Gaila, kad laikai biškį ne tie, nes puikūs asmens duomenys veikliai tarybinei nomenklatūros darbuotojai partine linija.
Daiva, palaikau tavo iniciatyvą ir žaviuosi veiklumu! Holokausto neigimas neturi būti toleruojamas. Ir tai yra skandalas, kad iki tavęs ir tavo kolegos šitiek laiko niekas neatkreipė dėmesio į šį absurdišką tekstą. Arba „Veido” niekas nebeskaito, arba jo auditorija — „tylūs antisemitai” ir pasyvūs prisitaikėliai.
Daiva norėjo išgarsėti – išgarsėjo, juk ne vien Irma tam turi teisę.
Žydai nori, kad juos mylėtų ir gerbtų – prievarta nei mylimas, nei gerbiamas nebūsi.
Intelektualai norėjo diskusijos – gavo inkvizicijos laužą.
Tokia mielieji yra XXI a. demokratija.
Šaunuole, Daiva, kad atkreipei dėmesį, net jei tai tebuvo vienas sakinys, kaip dabar mėginama sumenkinti. Tikrai neatrodo, kad ten buvo apsižiūrėjimas, todėl ir reakcija į Holokausto masto neigimą spaudoje tiek iš intelektualų, tiek iš valstybės institucijų buvo adekvati. Pats straipsnis yra keistas, nes nepaaiškinta, nei kodėl šiandien kam nors (tarkime, Veido skaityojui) turėtų būti aktualu, kad Niurnbergo teismas nebuvo nešališkas, nei kokios buvo to šališko tesimo teigiamos pasekmės, pav., kaip tai paveikė žmogaus teisių institucionalizavimą. O dėl to, kad nepateiktas platesnis kontekstas, tas vienas sakinys įgauna visai kitokią reikšmę ir svarbą visame tekste. Na, nemanau, kad patyrę publicistai, kaip čia tave uždusinti mėginantis ponas Bačiulis, to nesupranta.
Neabejok, nes esi teisi, ir nebijok pagyvenusių dėdžių, nes jie pamažu, bet neišvengiamai, tampa mažuma bent jau kai kuriais klausimais:)
Pingback: Holocaust Denial in a Major Lithuanian Magazine | DefendingHistory.com