Kol kas paskutinis: Holokausto neigimo skandalas kerojasi

Atnaujinimas gruodžio 10:

Apie skandalą parašė daug daugiau žmonių. Emocijoms atvėsus, pats laikas analizuoti. Rašo Nida Vasiliauskaitė, Andrius Bielskis, Kęstas Kirtiklis. Prisijungia ir anarchijos.lt už kažką labai mėgstamas Vilis Normanas, kurį vadinu „Šliogeriu Junior” (pastarasis labai mėgsta visokius asmenis vadinti „padugnėmis” ir „debilais”, už ką yra kai kurių vertinamas, kad „nevynioja į vatą”). Dar yra Algio Davidavičiaus pastebėjimai po LUNI diskusijos gruodžio 8 d.

Originalus įrašas

Ketinu daug dirbti, o po to atostogauti, taigi nebegalėsiu prisėsti prie blogo kaip anksčiau, bet, kad nesklistų visokios neteisingos versijos, pranešiu naujausias žinias apie Holokausto neigimo „Veide” skandalą ir pateiksiu pagrindines nuomones.

Pabandysiu viską pateikti labai struktūruotai ir analitiškai, kad būtų aišku. Taigi, mano supratimu, šioje aferoje yra du lygmenys: moralinis ir strateginis.

Moralinis lygmuo

Idėjiniai oponentai prieštarauja NK, o iš tiesų keliems spontaniškus komentarus rašiusiems nariams, įskaitant mane, kad siekiame esą užgniaužti kitokią nuomonę, užuot oponentą nugalėję diskusijoje. Leiskite priminti, kad lygiavertė diskusija Lietuvoje tokiais atvejais paprastai nevyksta. Mes esame tiesiog per daug pripratę prie to, kad fašiai išsisuka (Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršas ir tt.), o nuo to, kad kažkas parašo tekstą į „Atgimimą” ar „Delfi”, idėjinis laukas nesikeičia. Esame pripratę prie ekstremalų nebaudžiamumo ir beviltiškumo atmosferos, dėl to spontaniška retorika audringa. Ir vis tiek didžioji dalis to, ką pasakėme pradžioje, galioja iki dabar.

Šiaip tarp kairiųjų yra visokių nuomonių, kad ir kaip idėjiniai oponentai negalėtų tuo patikėti. Anarchistai smerkia naudojimąsi policinėmis priemonėmis bet kokiu atveju. Daugelis NK narių iš karto griežtai pasisakė prieš bet kokias nuorodas į BK 170(2), todėl bendrame pareiškime jų nėra. Aš savo pirmame tinklaraščio įraše padariau tokią nuorodą nes:

1. Tuo metu straipsnio autoriaus vardo nesimatė, kas reiškė, kad pasirašo redakcija. Parašiau J.Okmanui ir J.Klimaitytei (elektroninės versijos redaktoriams), bet iki šiol jokio atsako nesulaukiau (tikriausiai dėl to, kad mane jie žino mažiau nei, pvz., Algį Davidavičių, kuriam užteko parašyti komentarą po straipsniu, kad telefonu asmeniškai paskambintų redaktorius).
2. Atkreipdama dėmesį į BK, norėjau pabrėžti, kuo rizikuoja redakcija, publikuodama tokius tekstus, dargi be prierašo, kad čia kažkieno asmeninė nuomonė, ir atkreipti dėmesį į redakcijos atsakomybę laikytis LR įstatymų. Tuo metu nebūtų buvę įmanoma prognozuoti, kad į skandalą įsitrauks diplomatai, reikalo imsis prokuratūra. Ypač pastaroji.
3. Kai vėliau atsirado autorius, jis tarsi pasidarė auka. Lietuvos žiniasklaida daugiausiai minėjo jo atleidimo detales, nekreipdama dėmesio į kairiųjų, L.Donskio ir kitų išsakytą kritiką. Kadangi jis buvo nubaustas tuo, kad neteko darbo, buvau linkusi manyti, kad to užtenka.
4. TAČIAU tada paaiškėjo nauji faktai. Pirma, „Veide” ir anksčiau buvo publikuota nacius teisinančių straipsnių, taip pat – anksčiau minėti tekstai, kuriuose raginama „nebijoti ES” ir, tikėtina, sekti Prancūzijos pavyzdžiu iškeldinant romus. Šiame kontekste sunku patikėti, kad žodis „legenda” atsirado skandalą sukėlusiame tekste atsitiktinai. Anaiptol nesakau, kad būta sąmokslo ar kad redakcijoje vieni fašistai. Tiesiog, kaip mini Nida Vasiliauskaitė, tokių straipsnių tikslas – „švelnų” kalbėjimą apie fašizmą ir, ekstremaliu atveju, Holokausto neigimą kaip Trojos arklį įnešti į padorios kompanijos diskusijas. Kitaip tariant, kol tik buki marginalūs radikalai apsiputoję rėkia „Juden raus”, pavojus mažesnis nei tada, kai intelektualai rimtais veidais pradeda svarstyti apie Holokausto „legendą” ar Siono išminčių sąmokslą.

Strateginis lygmuo (vis tiek su moraliniais komponentais)

1. Kai kurie nacionalistiniai tinklaraščiai apskelbė, kad aš „džiūgavau” dėl P.Stankero atleidimo ir diplomatų reakcijos, skaitytojai komentavo, kad esą prisidėjau apjuodinant Lietuvą. Nieko panašaus. Lieku prie savo nuomonės, kad Hitlerį mėgstančiam ir Holokaustą „legenda” vadinančiam istorikui ne vieta valstybės tarnyboje, taip pat manau, kad redakcija turi prisiimti atsakomybę dėl teksto ir ateityje visada atitinkamai žymėti, jei ne atmesti, kitus į nacių teisinimus panašius tekstus.
2. Dėl Lietuvos. Pirmame įraše parašiau, kad geriau kuo greičiau sureaguotų institucijos, nes su turimomis žiniomis puikiai nujaučiau, kad reakcija iš užsienio bus. Lietuva labiau stebima dėl ankstesnių fašistinių išpuolių. Apie Lietuvą Izraelio žiniasklaida, jei neskaitysime sporto puslapių, nušviečia išimtinai naujienas apie antisemitizmą: Gedimino prospektu prasiėjo naciai, per Užgavėnes įžeidžiamai vaizduojami žydai, prie Kauno sinagogos palikta kiaulės galva – ir niekas už nieką nenubaustas. Rašydama pirmą įrašą, bijojau tokio scenarijaus: bus tyla Lietuvoje (kad niekam nežinoma D.Repečkaitė parašys į mažo tiražo „Atgimimą”, nebus palaikyta pasipriešinimu), o tada įvyks tai. Va tokiu atveju tai tikrai kiekvienas turėtų progą pateikti šią istoriją kaip „Lietuva prieš tikrosios istorijos gynėjus”.
3. Taip neįvyko. Skubiai sureagavo blogeriai – kitų metų blogerių konferencijai pasiūlysiu šią temą. Pirmiau Rusijos sureagavo septynių Europos valstybių diplomatai. Netrukus po to VRM atsiprašė. P.Stankeras buvo atleistas, redakcija atsiribojo nuo jo nuomonės. Prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Niekas tokios reakcijos negalėjo numatyti. Užsienio žiniasklaida, deja (ir man tai labai nepatinka) pasigavo tik ambasadorių kreipimąsi. Bet užtat galima dokumentuotai parodyti bet kam: konfliktas yra ne „Lietuva prieš tikrosios istorijos gynėjus”, o „Lietuva [atstovaujama valstybinių institucijų – VRM ir Prokuratūros] prieš P.Stankerą”. Na, negi taip sunku pamatyti, kad Lietuva šiuo atveju neapjuodinta taip, kaip būtų buvusi, jei kritika būtų atėjusi tik iš užsienio?
4. Dėl Rusijos. Nesu rusofobė, man atrodo vaikiškas ir absurdiškas visas vietinės politikos nesėkmes suversti Rusijos įtakai ar sąmokslui. Manau, kad būtina palaikyti pilietines organizacijas, mokslininkus, o dar labiau – sąžiningus žurnalistus Rusijoje. Tačiau kartu man nepatinka dabartinės Rusijos valdžios vykdomos manipuliacijos. Taip pat manau, kad Rusijos valdžia neturi moralinės teisės laikyti savęs kovotoja prieš fašizmą, kai toleruoja beveik atvirai hitlerizmu besižavintį jaunimo judėjimą „Naši”. Režimui šiuo atveju labai patiko SWC ir kitų institucijų reakcija, bet reikia turėti galvoje, kad SWC ir ADL į reikalus žiūri vien iš savo varpinės, todėl neretai nekritiškai giria visus, kas prieš nacizmą. Ne mums tai pakeisti, bet būtina, kad kritika Lietuvos viduje būtų kuo plačiau žinoma.
5. Taip pat labai svarbu aiškiai atriboti tai, ką P.Stankeras tyčia ar netyčia suplakė į vieną: „buitinį” Holokausto neigimą ir Niurnbergo tribunolo kritiką. Tai, kad NK95 ir kiti paprieštaravo Holokausto neigimui P.Stankero straipsnyje (kuris, primenu, yra atskiras informacijos šaltinis, neįpareigojantis skaitytojo tikrinti viso P.Stankero gyvenimo darbus), nieko nepasako apie patį straipsnį ir diskursą, kuriame dalyvauja P.Stankeras. Kada nors, atvėsus aistroms, apie tai padiskutuosime. Atsisakau (ir NK95 atsisako) Holokausto neigimo moralinį pasmerkimą sieti su kairiesiems pripaišomu TSRS teisinimu. NK95 niekada nepasižymėjo ir nepasižymės nostalgija TSRS. Kad yra kairiųjų jėgų, kurios tai daro, tik dar kartą rodo niekieno nereguliuojamą įvairovę tarp kairiųjų. Beje, kai rudenį moderavau LUNI diskusiją „Socialistai ir anarchistai”, nustebau, kad „Frontas” vengė atsiriboti nuo TSRS, kurią anarchistai iš širdies smerkia. Bet reikės, vėlgi, surengti kada apie tai specialią diskusiją. Neišsižadu minties, kad kai kurie viešieji sprendimai TSRS buvo daromi taip, kad užtikrino tuo metu maksimalią įmanomą visuomenės gerovę (esu už valstybės finansuojamą mokslą ir sveikatos paslaugas, daugybę subsidijuojamų būrelių vaikams, darbuotojų apsaugą ir pan.), bet šis teiginys reiškia tik tiek, kad man patinka šie viešieji sprendimai, o ne kad jis pateisina kiekvieną režimą, kuris šiuos sprendimus taiko. Neigti, kad TSRS buvo represyvus, kultūriškai konservatyvus ir tikro socializmo nė neketinęs pasiūlyti režimas, – gal ir įmanoma prabanga tam tikriems britų socialistams, dėstantiems Stalino pasiūlytus socialinių reiškinių apibrėžimus greta mokslinių, bet ne Lietuvos socialistams ar kitiems kairiesiems. Tačiau teigti, kad atitinkamu laikotarpiu inovatyvi socialinė politika bloga vien dėl to, kad buvo taikyta TSRS, primena loginę klaidą „reductio ad Hitlerum” („Remiate profsąjungas? TSRS irgi rėmė. Jūs, nelemti raudonieji!”).
6. Beje, šiandien sužinojau, kad fašistuojanti Vengrijos jaunimo organizacija (išsiverskite google translate) rengia demonstraciją P.Stankerui palaikyti. Jei P.Stankeras tikrai nuoširdžiai gailisi, neneigia Holokausto ir nenori būtų siejamas su šia kompanija, siūlyčiau jam iš karto atsiriboti ir parašyti tai organizacijai, kad jam nereikia tokio palaikymo.

Siūlau visiems perskaityti labai racionalų ir pasvertą Justino Žilinsko straipsnį, kuriame jis nemažai dalykų išreiškia geriau nei kai kada, sprendžiant iš komentarų po ankstesniais įrašais, pavyko man.