Tikras gruodis – nuo žodžio „gruodas”. Atrodo, sumirksėjus sulips vokai nuo šalčio.
Bet užtat buvau teatre. Paveizėjau A.Areimos (OKT) režisuotą spektaklį „Prakeiktieji” pagal garsią E.O’Neill’o pjesę „Gedulas tinka elektrai”. Spektaklis nustebino nepriekaištingais techniniais sprendimais: puikiai išnaudota itin kukli „Menų spaustuvės” scena, įtikinantis apšvietimas, o svarbiausia – greta scenos įsitaisęs muzikantas, kartais nutylantis, o kartais užtriūbijantis taip, kad priverčia įsitempti ir gaudyti garsų raizgynėje pasiklystančius aktorių žodžius, kurie nuo to atrodo svaresni. Muzikos garsai kartais priminė įniršusio dramblio niurzgimą, kartais – lapų šnaresį. Tikrai puiku.
Aktoriai taip pat tiko savo personažams (ar personažai jiems) ir įtikinamai vaidino, išskyrus… pačią pagrindinę, Lavinijos vaidmenyje (vaidino Toma Vaškevičiūtė). Vienodas trypčiojimas, vienodas sėdėjimas pabrėžtinai plačiai išsiskėtus ir daug persūdytai dramatiškų šūkčiojimų – gal toks personažas, bet kažkaip neįtikino. Ar žinote tokį įspūdį, kai kas nors, rodos, vaidindama/s labai atsiveria, sklaidosi ir šaukia, šaukia, bet apima toks jausmas, kad gerklės gilumoje tuštuma? Kad nėra nė menko šešėlio to, ką personažas norėtų išrėkti? Labiau patyrę aktoriai išmoksta (nors ir nebūtinai) dramą seikėti taupiai, išreikšti kai kada ir kuždesiais. Neseniai buvau poros jaunų užsieniečių poezijos vakare – tai vienas irgi labai spaudė iš savęs riksmą, bet už jo neslypėjo išjausta, autentiška emocija. Kadangi kartu į teatrą ėjusi draugė paminėjo neseniai buvusi E.Nekrošiaus spektaklyje, prisiminiau, kaip vienas draugas, teatro kritikas iš Izraelio, sykį man pasakojo matęs šiojo režisieriaus spektaklį festivalyje Jeruzalėje. „Ir kaip įspūdžiai?” – degiau iš smalsumo. „Na, parašiau neigiamą rezenziją, – pasakė kritikas. – Laikausi nuomonės, kad rėkti teatre reikia tada, kai tai turi prasmę.”
Pagrindinės aktorės vaidyba pradžioje, deja, priminė mokyklos teatro būrelio pasirodymą (balso moduliacijos atrodė labai girdėtos) arba lietuviškus serialus. Laimei, spektaklio eigoje jos vaidyba, atrodo, gerėjo, gal užteko labiau įsijausti į vaidmenį. Kulminacija buvo labai žiauri, kaip priklauso pagal pjesę, bet estetiška ir pakili, ir aktorė ją puikiai „išvežė”. Apibendrinant: nors ir net labai nepigu, jei turite galimybę, nueikite (tiks visokiems skoniams, nes sprendimas įdomus, o siužetas nesudėtingas). Per tą laiką geriausiems aspektams, spėju, nieko nenutiks, o blogiausieji apsišlifuos.