Savaitė be patyčių

Jau tuoj baigsis graži ir labai reikalinga iniciatyva – savaitė be patyčių (galite jai skirti 2 proc. pajamų mokesčio). Per ją visuomenė šviečiama patyčių mokyklose klausimais, siekiama suardyti susidariusius stereotipus. Žinoma, tai labai maža dalis visų darbų, kuriuos reikėtų nudirbti, kad patyčios mokyklose apmažėtų. Juk siekinys – ne savaitė, o gyvenimas be patyčių. Tačiau reikėtų, kad kuo daugiau žmogų prisijungtų prie šios iniciatyvos. Pagalvojau, kad galbūt būtų gera mintis, jei įvairios blogerės (taip pat ir mano pasirinkimu rašyti moteriškąja gimine laaabai nepatenkinti blogerIAI) įsijungtų į šią iniciatyvą (net pasibaigus formaliajai savaitei) ir bloguose viešai papasakotų apie patirtas ar matytas patyčias, pasidalytų, kaip pavyko (ar nepavyko) išspręsti šią problemą. Gali būti, kad, kai papasakosiu savo istoriją, manęs nemėgstančios ultrapatriotės komentuos, kad taip man ir reikia, arba ieškos pseudofroidistinių pagrindimų mano neva konfrontacinei pozicijai. Galite nesivarginti ir nezulinti klaviatūrų – manęs tai neįskaudins ir nieko neįrodys, tai tik parodytų taip galvojančių siauraprotiškumą. Manau, vaikų kančios yra kažkas bendražmogiško, ką turėtų suprasti bet kokios ideologinės pozicijos atstovės. Kita vertus, galbūt ultrapatriotės parodys žmogišką empatiją (ko labai tikiuosi) ir taip pat prisijungs prie šios iniciatyvos. Pažadu nerašyti jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų apie tai, kaip kadaise ujami vaikai išaugo į ultrapatriotes/ nacionalistes. Esame suaugusios žmogos, dabar jau atsakingos už savo pasirinkimus. Tačiau patirtys, kaip išgyventi mokyklinį pragarą ar išspręsti problemą, labai reikalingos. Galbūt pačios dalyvavote patyčiose ar tyliai pritarėte, o vėliau supratote klaidą? Papasakokite ir apie tai. Galbūt mokinės, goglinėdamos po internetą, paklius į šiuos blogus ir pamatys, kad šio bei to pasiekusios žmogos (štai čia pasakoja garsenybės, rašo Delfi piliečiai, jaunųjų žurnalistų ugdymo programos dalyvė) taip pat savo laiku patyrė patyčias, bet mokykla – ne visas pasaulis, ir daug ką dažnai yra įmanoma pakeisti. Jeigu prisidėsite prie šios iniciatyvos, prašau, atsiųskite man nuorodą (jei mane pažįstate asmeniškai ar komentare) arba ping’ą. Kiek man žinoma, daug gabių, išsilavinusių žmogų paauglystėje patyrė patyčias. Kai kam tai turėjo katastrofiškų padarinių (chroniškas nerimas, depresija), kitoms tai padėjo savotiškai sustiprėti. Kad ir kaip ten būtų, patyčios yra galios žaidimas, taigi žalinga aiškinti, kaip „kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnes“ ir kaip viskas natūralu, būdinga tam tikram amžiui, praeis. Šią problemą reikia spręsti čia ir dabar, kompleksinėmis priemonėmis.

Kai mokiausi 6-8 klasėse Kauno „Rasos“ gimnazijoje, man savaitės be patyčių būdavo beveik privalomas peršalimas prieš žiemos atostogas ir laikas, praleistas ligoninėje. Po pradinės mokyklos, išlaikiusi egzaminus ir įstojusi į tarsi geresnę rajono mokyklą, patekau į įtampos kupiną klasę. Auklėtojas mums keitė kasmet (viena, rusų kalbos mokytoja, išbuvo mūsų auklėtoja dvejus metus. Ji savo pamokų gale padarydavo trumpą klasės valandėlę, o mums, kurie mokėmės vokiečių k., grįžus į klasę po savo pamokos kitame kabinete, sakydavo: „Vokiečiai, susižinokit, ką jums reikia padaryti kitą savaitę“). Taigi jos nelabai turėjo laiko įsigilinti į galios santykius tarp mokinių. Tiesa, rodos, kaip tik ta rusų k. mokytoja pastebėjo kai kuriuos ženklus. Per vieną tėvų ir mokinių susirinkimą buvo paviešintas „susiskaldymas tarp mergaičių“ ir patyčios, kurias viena mano draugė (gal nenori būti identifikuota ir to prisiminti) patirdavo iš R.Š. Nebuvau pati jų liudijusi, o išgirdusi negalėjau patikėti, kad to nepastebėjau, ir dėl to, kol buvo laikas, nepadariau nieko, kad tai sustabdyčiau ar padėčiau draugei. Sužinojau, tos patyčios dažniausiai vykdavo per fizinio lavinimo pamokas, kai pasklisdavome didelėje salėje ar kieme. Pasirodo, draugės mama jau buvo atkreipusi dėmesį į šį reiškinį tėvų susirinkime.

Mergaičių susiskaldymas buvo matyti plika akimi. Grupuotės skirstėsi maždaug tokiu pagrindu: tos, kurios turi importinių drapanų, tos, kurios neturi, ir tos, kurios gal ir neturi, bet moka sutarti su visomis. Tiesą sakant, man jau tada buvo įdomu, kaip kai kurioms pavyksta absoliučiai niekam neužkliūti, nors jos gerai mokėsi ir neprisijungdavo prie gaujų branduolių išdaigų. Na, drabužiai, žinoma, nebuvo vienintelis rodiklis, turbūt svarbiau buvo tai, kad viena susiformavusi mergaičių grupė paprastai organizuodavo visus klasės renginius, vadinamuosius žiburėlius ir t.t. Aš priklausiau kitai grupei – mes tiesiog stengėmės išgyventi ir vienos kitas palaikyti. Dalyvavimas „žiburėliuose“ buvo nelaukiama prievolė. Juose paprastai niekas nešokdavo, tik ramstydavo sienas ir kalbėdavosi savo lyties ribose.

„Aktyvios“ mergaitės iš manęs bent viešai nesityčiojo, nes gerai mokiausi, taigi dažnai prašydavo nusirašyti. Kartais duodavau, kad palaikyčiau tokį socialinį atstumą, koks buvo, kartais apsimesdavau, kad pati neparuošiau namų darbų, ir puldavau per pertrauką kažką skrebenti, nes neturėjau nė menkiausio noro būti jų išnaudojama. Kartais namuose apgalvodavau, kaip atliksiu pratybų užduotis, bet parašydavau per pertraukas – būtent dėl šios priežasties. Visos žinojome, kad dalyvaujame tam tikruose galios mainuose. Žinojau, kokią pravardę jos man buvo davusios. Tuo metu tarp mergaičių klaidžiodavo toks Facebook pirmtakas – atminimų sąsiuviniai. Juos reikėdavo duoti pasirašyti ir toms, su kuriomis nedraugauji (analogiška FB draugystėms), kad rodytų, jog esi populiari. Ten būdavo išsami anketa (kai kada įskaitant klausimus „Koks tavo stilius?“ ar „Su kuo norėtum sėdėti suole?“). Apsimestinai nuoširdus palinkėjimas buvo galbūt FB sienos pirmtakas. Anketą buvo galima užpildyti namie, ir visada paskaitydavau, ką parašė ankstesnės pildytojos. Kartą I.S. kažkieno anketoje prie klausimu „Ko nekenti?“ pamačiau savo pravardę. Tada visgi pagalvojau, kad I.S. savotiškai gerbiu, nes ji bent jau niekada nepadlaižiavo, neapsimesdavo draugiška, neprašydavo nusirašyti. Greičiausiai laikė mane nuobodžia moksliuke, ir tiek. Nežinau, tiesą sakant, kodėl kėliau jai kažkokias stiprias emocijas, gal dėl mokytojų simpatijų.

Mergaičių susiskaldymas prasidėjo turbūt jau penktoje klasėje, o šeštoje į karą įsijungė berniukai. Ne intrigomis ir šnibždesiais už nugaros, paslapčių kolekcionavimu, o po to išplepėjimu, o brutaliu, primityviu galios demonstravimu. Susiformavo klasės gaujos branduolys, kuris jautė galįs nevaržomai tyčiotis iš bet ko, kas užkliūva. Kai kurie jo nariai su manimi mokėsi pradinėje mokykloje. Buvau pirmūnė, o geriausiai humanitarinės pakraipos gimnazijoje man sekėsi tikslieji mokslai. Buvau matematikos ir fizikos olimpiadininkė, tiesa, miesto olimpiadose nieko nelaimėdavau. Močiutė, kai jai pasakodavau apie įtampą ir patyčias klasėje, sakydavo, kad greičiausiai berniukai pyksta, jog uzurpuoju „vyriškas“ sritis, kurios, skirtingai nei teigia stereotipas, jiems anaiptol nesisekė. Tačiau vien mokslo rezultatai niekaip nepaaiškino susidariusios situacijos. Kitos dvi pirmūnės jiems, bent jau kiek mačiau, neužkliūdavo. Nežinau, kiek tai susiję su tuo, kad jos buvo aukštesnės už juos ir atrodė brandesnės, o aš visada atrodžiau jaunesnė, vaikiškesnė, pažeidžiamesnė.

Šeštoje klasėje įtampos jau buvo nemažai: žodiniai užgauliojimai, pasišaipymai. Vienas pagrindinių budelių, T.A., su manimi mokėsi pradinėje mokykloje, taigi atsiminė, kad buvau savotiška, rašiau eilėraščius. Prisiminęs ką pasakodavo kitiems ir kurdavo visokius juokelius. Kliūdavo ir draugėms: berniukai visiems laikams įsidėmėdavo kokias nors jų nesėkmes ar tai, ką laikė apsikvailinimu, ir kiekviena proga primindavo. Vienai draugei į kuprinę įmetė lėktuvėlį su skrepliais, bet kažkaip susigėdę išvalė. Vieną kartą jie išardė kažkurios bendraklasės skaičiuotuvą ir ėmė mėtytis jo dalimis. Kažkuris paleido vieną detalę į mane, ji skaudžiai, bet netragiškai atsitrenkė į akies voką. Neištvėriau momentinės baimės ir tokio pažeminimo – tai buvo bene vienintelis kartas, kai jie matė mane viešai verkiant dėl jų patyčių. Tačiau, kadangi būdavau suaugusiųjų mokoma laikytis tvirčiau, supratau, kad negaliu jiems leisti manyti, jog mane pravirkdė patyčiomis, ir nutariau akcentuoti fizinį skausmą, nors jį tikrai galėjau pakelti. Susiėmusi už akies, lydima geriausios draugės, nuėjau pas med. seselę, o po to – tiesiai pas direktoriaus pavaduotoją. Kaip tik buvau su dviem kasomis, atrodžiau vaikiška ir pažeidžiama, ir pavaduotoja tiesiog įtūžo, kad kažkas gali skriausti tokią mielą mergaitę. Pasakiau, kad klasėje tai paplitę. Ji buvo vienintelė kada nors, kiek mokiausi toje mokykloje, pakėlusi vėją dėl patyčių. Sužinojusi apie įvykį, tuometinė klasės auklėtoja D.Š., kuri organizuodavo klasės valandėles per savo pamokas, bet ir per šias liepdavo valyti klasę, atlėkė supykusi ne ant berniukų gaujos, o ant manęs, kad ne į ją pirmą kreipiausi. Žinojau, kad konfliktas būtų buvęs nugesintas. Besimėčiusieji buvo priversti parašyti pasiaiškinimus ir atsiprašyti. T.A. atsiprašė nuoširdžiausiai skambėjusiais žodžiais, bet greičiausiai kaupė kerštą ateičiai.

Po atostogų prasidėjo pragaras. Septinta klasė buvo bene sunkiausia visoms ir visiems. Bręstančių berniukų galios žaidimai, iškreiptas poreikis įrodyti savo vyriškumą reikalavo vis brutalesnių patyčių formų. Vienas iš vėliau prie klasės prisijungusių, R.B., tapo gaujos vadeiva kartu su T.A. Prie jų prisidėdavo M.Ž., taurių bruožų, gabus, meniškos sielos jaunuolis, kuris nesunkiai būtų galėjęs pats tapti patyčių taikiniu. Gal todėl norėjo būti gaujoje. Kiti berniukai prisijungdavo arba aktyviu dalyvavimu, arba tiesiog nesipriešinimu. Neįsivelti pavykdavo K.K. ir A.P., nors ir šie ne kartą buvo apstumdyti.

Vieną dieną T.A., pamatęs laisvą kėdę priešais mane, sėdinčią suole, atsisėdo ant jos, atsisukęs į mane, ir ėmė „kalbinti“. Akivaizdžiai parodžiau, kad man neįdomu. Jis klausė, ar turiu „berniuką“, tyčia, kad visi girdėtų, nes argi ne savaime suprantama, kad moksliukės „berniukų“ neturi. Pasakiau, kad ne jo reikalas. „Ko tu tokia sudirgusi, gal nenaudoji Always Ultra Night? Hyhyhyhy“, – kiauksėjo jis savo vos pradėjusiu mutuoti balseliu. Pamatęs, kad neriu kažką darbelių pamokai, užklausė, ar numegsiu jam „triusikus“. Buvau visada mokyta, kad į žodžius reikia atsikirsti žodžiais. Atsikirtinėjau. Taip tarp mūsų prasidėjo karas. Jis pasireiškė iš jo pusės apsižodžiavimais, klaidų akcentavimais, užgauliojimais, kepšnojimais ir baksnojimais, o ypač daiktų atiminėjimais. Kadangi niekas man neduodavo kitokių patarimų, maniau, kad turiu būti „kieta“ ir gintis agresyviomis berniukų priemonėmis. Karą pastebėjusios pedagogės sakė, kad čia toks kabinimas. Viena didžiausių pedagoginių klaidų – nurašyti smurtą paaugliškam dėmesiui kitai lyčiai, taip smurtą normalizuojant. Esą normalu, kad berniukai tampo už kasų patinkančias mergaites. Ne, tai nenormalu, ir smurtą reikia nutraukti čia ir dabar. Tačiau toje situacijoje buvau palikta viena kariauti su T.A. ir gauja. Vadindavau gaujos narius idiotais, o jei kepšnodavo ar atimdavo daiktus, suduodavau maišu su sportbačiais ar pan. Niekada daugiau nesiskundžiau mokytojoms ar vadovybei. Laikiausi nuomonės, kad dera skųstis tik fizinio smurto atveju. Klaida.

Berniukai buvo vaikiški, per pertraukas leisdavo laiką žaisdami „herbas ar skaičius“, bet brendimas ir gausėjančios žinios jau koregavo jų žodyną. Kartą, per vieną iš kelių apsimėtymų rašteliais (šiuolaikinių SMS pirmtakas), aš su draugėmis prieš T.A., jis parašė: „Eikite namo grupėje, nes anksčiau ar vėliau jus kažkas išžagins.“ Matyt, buvo neseniai išmokęs šį Baudžiamojo kodekso terminą. Kitą kartą, kai pirma atėjau į biologijos kabinetą ir kažką skrebenau į sąsiuvinį, atėjusi kokių šešių berniukų grupė pradėjo kikenti prie durų: „Jei sugalvotume ją išprievartauti, nepabėgtų.“ Matydamas, kad nereaguoju, J.S., gaujoje atlikęs dvaro juokdario vaidmenį, dar kartą tai pakartojo savo vaikišku balseliu, kad tikrai išgirsčiau. Kaip manote, ar išsigandau? Visiškai ne: į mokyklą nešiodavausi peilį, iš kovinių filmų buvau įsiminusi, kaip gynybai panaudoti kitus daiktus. Tai galbūt buvo naivu, bet padėjo išlaikyti „kovinę laikyseną“. 14-os pradėjau domėtis koviniu sportu, norėjau lankyti treniruotes, bet tėvai neleido.

Šioje istorijoje man svarbesnis kitas aspektas. Dabar, turėdama daugiau proto, suprantu, kokia klaida buvo statyti barikadas tarp savęs ir dvaro juokdarių, tokių kaip J. ir M. Pastarasis, jautrus ir gabus mokslui, taip pat buvo nuolatinė patyčių auka. Bet mes su draugėmis neretai tas patyčias palaikydavome ir prisidėdavome (pvz., kartą mokytojai iškraipius jo pavardę, prisidėjome prie to žodžio kaip pravardės paplitimo). J. tekdavo neįgyvendinamos, žeminančios užduotys, kartą jis buvo iškištas pro langą iki pusės šlaunų. Būtų buvęs protingiausias žingsnis su jais žmogiškai pasikalbėti ir pabandyti kartu paieškoti būdų patyčioms įveikti ir gaujų galiai sumažinti. Tačiau dažnai dvaro juokdariai buvo tiesioginiai mūsų budeliai, be to, jie patys turbūt būtų verčiau kentę patyčias nei draugavę su mergaitėmis. Nors patyčios nebūtinai vykdavo kasdien ir nuolat, sekino įtampa, žinant, kad tai gali pasikartoti bet kada.

Tuo metu buvo tapusi tradicija man peršalti porą savaičių prieš žiemos atostogas. Antrą savaitę temperatūra nukrisdavo, bet, vos pagalvojus apie grįžimą į nekenčiamą mokyklą, imdavo pykinti ir svaigti galva, taigi skųsdavausi tėvams ir prašydavau leisti dar neiti. Mokymasis namuose buvo nesuvokiamas malonumas, o laipsnis temperatūros – džiaugmas ir privilegija. Netrukus nuodinga atmosfera klasėje per mano sveikatą kirto smarkiau, ir nemažą dalį aštuntųjų mokslo metų praleidau ligoninėje. Geriausia draugė pasakojo, kad bendraklasės ir budeliai iš pradžių tyčiojosi: turbūt ji bijo kontrolinių. Tokią logikos spragą būtų sunku net išmąstyti, turint galvoje mano pažymių vidurkį. Tik kai mano nebuvimas užsitęsė, klasė pradėjo suprasti, kad tai rimta. Auklėtoja suorganizavo palinkėjimų knygelę. Visi parašė, priversti ar nuoširdžiai. Nustebino netikėtą panieką maskuojantis O.R. palinkėjimas.

Be bendravimo su draugėmis, mano pasaulį sudarė knygos ir išplėtotos svajonės apie įspūdingą mokslinę karjerą, kuri atpirks visus vargus, arba apie pabėgimą į Japoniją (kurioje, paradoksalu, patyčios mokyklose taip pat labai paplitusios). Laisvu laiku eidavau į biblioteką ir vartydavau enciklopedijas, o jei rasdavau ką apie Japoniją, užsirašydavau į specialų sąsiuvinį. Skaičiau daug grožinės literatūros. Fizikos mokytojas duodavo specialių užduočių – su džiaugsmu gilinausi į šį mokslą. Labai padėjo draugė D., taip pat turėjusi blogos patirties su bendraklasiais, kartą suformulavusi išgyventi padedančią poziciją: „Kiekvieną kartą, kai iš tavęs tyčiojasi, pagalvok: aš bent jau kitokia nei tu.“ Klausimas buvo, kaip ištverti privalomo vidurinio išsilavinimo prievolę, po kurios manęs tiesiog privalo laukti normalus gyvenimas. Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nepagalvojau, ar išdrįsčiau nušokti nuo aukšto pastato ar pulti po traukiniu (kartais ir sapnuodavau), bet atsakydavau sau, kad neišdrįsčiau.

Ištverti ne visada buvo lengva, konstruojant įsivaizduojamą pranašumą. Atrodė, kad be kelių draugių niekas daugiau nesupranta problemos. Vieni nurašydavo smurtą amžiui, kiti – „kibinimui“, treti – nesugebėjimui apsiginti, provokavimui. Sutinku, kad itin didele dalimi dėl patyčių kaltas visuomenės primetamas nuodingas mačistinis vyriškumas (žr. A.Tereškino interviu), taip pat – ir moteriškumas, įkliuvęs tarp tradicinių vaidmenų ir naujų kapitalistinių spaudimo formų, verčiančių visomis išgalėmis siekti būti populiariai, vadovauti, turėti konkurencinį pranašumą prieš kitas tos pačios lyties žmogas.

Kai 8-oje klasėje bendraklasė V. pasakė stojanti į KTUG, pajutau tam tikrą savo mąstymo dėžės pralaužimą. Išties, kas sako, kad būtina mokytis savo rajono mokykloje? Po tų sunkių metų nutariau kažką gyvenime keisti. Klaikiai sunki 1999-ųjų vasara kartu atnešė ir naujas galimybes. Be kita ko, pradėjau domėtis joga, įvyko tam tikrų asmeninio gyvenimo pokyčių. Mano dienoraštis iš tų laikų pilnas pasižadėjimų pasikeisti ir bandyti keisti aplinką.

Tačiau aplinka pasikeitė pati. Vyko mokyklų reforma, laikėme egzaminus, buvo suformuotos naujos gimnazijos klasės. Mano naujojoje klasėje nebebuvo pagrindinių budelių, o buvę dvaro juokdariai ir tylūs stebėtojai, nors ir susitikdavo su buvusia gauja žaisti „herbo ir skaičiaus“, atrodo, patys atsigavo, kai nebebuvo poreikio agresyviai rodyti savo vyriškumo. Nebeliko ir mergaičių grupuotės branduolio. Aš tuo metu pradėjau savarankiškai mokytis japonų kalbos. Netikėtai susikūriau savotiškos, bet pozityviai išskirtinės asmenybės įvaizdį. Atsirado naujų draugių, o pačios geriausios liko kartu. Jei tik mokyklos administracija būtų atkreipusi dėmesį į galios santykius ankstesnėje klasėje ir perskirsčiusi klases, išskyrusi gaujas, atskyrusi budelius nuo aukų, o dar svarbiau – organizatorius nuo vykdytojų, kiek daug galėjo pasikeisti… Nauja auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, kasdien matydavo visą klasę per savo pamokas (ankstesnės – tik savo grupes), atrodė jautresnė mūsų vargams ir džiaugsmams.

Bet mano širdis jau buvo kitur. Nedvejodama nuėjau laikyti egzaminų ir sėkmingai įstojau į KTUG. Buvo gaila palikti geriausias drauges, bet tikėjau, kad geresnėje mokykloje galėsiu tiek plėtoti gabumus, tiek pailsėti nuo nuodingos atmosferos. Kai pranešiau, kad keičiu mokyklą, viena mokytoja, kuria labai pasitikėjau, mane žiauriai įskaudino, pasakiusi: „Štai išdavikė… Ir ką gi tu galvoji? Ar žinai, kad ten bus nesveika konkurencija dėl pažymių?“ Gailiuosi neišdrįsusi jai pasakyti: „Esu tikra, kad nebus blogiau nei čia…“ 2000-aisiais pakeičiau mokyklą ir pradėjau mokytis japonų kalbos kursuose. Japonistų klubas tapo mano antra šeima. KTUG leido ir padėjo atsiskleisti, atrasti save. Negalėjau suprasti, kodėl neišėjau iš anos kebeknės anksčiau.

Tai galėtų skambėti kaip holivudiška istorija, bet dabar, su sociologijos ir antropologijos žiniomis, man daug įdomiau visokios šalutinės siužeto linijos. Buvę bendraklasiai baigė mokyklą ir dauguma kažkur įstojo. Kiek sužinojau su vienu susirašiusi per FB, buvę budeliai tapo rimtais, normaliais žmogomis. Nei tapo mafijos nariais, nei sėdi kalėjime. Kiek supratau, ir bendraklasės, rašiusios pagiežingus „atminimus“, tapo žmogomis, su kuriomis galbūt visai normaliai bendraučiau akademinėje aplinkoje ar visuomeninėje veikloje, jei susipažintume dabar. Viskas užsiglaistė ir greitai užsimiršo. Viena vertus, tai rodo, kad reabilitacija gali veikti, ir anksčiau smurtavusios žmogos gali pamiršti smurtą. Kita vertus, ar tai nėra ir tam tikras pavojus? Visuomenė įpratusi normalizuoti patyčias: toks amžius, taip rodo dėmesį, tokie jau tie vaikai… Greičiausiai bendraklasės, organizavusios patyčias, dabar jaučiasi taip, kad tai buvo tiesiog ne itin malonus jų vaikystės periodas. Lygiai taip pat (nors tai ir nesulyginami dalykai) į visuomenę integravosi ir buvę naciai, kuriuos, kiek teko skaityti istorijas apie suėmimą, kaimynai prisiminė kaip padorius ir gerus žmogas. Principas tarsi tas pats – tuo metu jų aplinkoje smurtauti buvo „normalu“, o pasikeitus aplinkai, nebeliko ir poreikio smurtauti.

Ar tai vilties žinia? Susirūpinusiems agresyvių vaikų tėvams gal ir taip. Tačiau taip normalizuojant smurtą, esą šis polinkis praeina su amžiumi, nepagalvojama, kokių padarinių tai turėjo aukoms. Net metai ar dveji jaunai žmogai yra labai ilgas laikas, į kurį, rodos, sutelpa visas gyvenimas, susiformuoja savivaizdis. Aš patirdavau patyčias dėl savo asmenybės kaip tokios, to, ką ir kaip dariau ar darau. Tai leido jaustis pozityviai kitokia. Tačiau žinojau, kas patyrė daug žiauresnes patyčias dėl išvaizdos, ligų, nevalingų įpročių, jautrumo. Daugybė vaikų patiria patyčias ir dėl kitų faktorių, kurių negali pasirinkti, – tėvų ir apkalbų apie juos, socioekonominės padėties, tautybės, negalių ir smulkių defektų (pvz., kalbos sutrikimų), seksualinės orientacijos ar įtarimų ją esant nestandartinę… Ar nurašančiosios patyčias amžiui ir dėmesio rodymui kada nors susimąsto, kiek mergaičių, kasdien girdinčių, kad yra storos, tuo patikėjo? O kiek nestandartinių poreikių turinčių vaikų patikėjo, kad yra nenormalios, pagal apibrėžimą nepriklausančios normaliai visuomenei? Paprastai į paviršių išlenda tik savižudybės ar prieš kitus nukreiptas desperatiškas smurtas, bet užsimerkiama prieš valgymo sutrikimus, atsiribojimą nuo visuomenės, žalojimąsi, nervinius priepuolius, chronišką nerimą ir depresiją. Galiausiai išeina, kad iš smurtautojų vaidmenų „išaugusios“ gaujų narės tampa sėkmingomis visuomenės narėmis, o ta pati visuomenė dar kartą nubaudžia aukas – tas, kurios atrodo keistos, nervingos, nedraugiškos, rezignavusios, įsitempusios, perdėtai jautrios, negalinčios pamiršti vaikystės, Prozac’o karta…

Išties, nors ir sistemingai ignoravo psichologinį terorą, „Rasos“ gimnazija buvo saugi mokykla, aplink kurią, bent jau mano mokymosi laikotarpiu, neslankiodavo narkotikų platintojai, neužsukdavo gatvinių gaujų nariai, nebuvo matyti jų ir lūkuriuojančių kieme. Kai pagalvoju apie tai, jeigu bet kas iš patyrusiųjų patyčias būtų pradėjusi vartoti narkotikus ar ieškojusi „gatvinio“ vaikino, kad po pamokų „pamokytų“ budelius, aukų ir nusikaltėlių vaidmenys būtų greitai apsivertę. Narkotikų atveju būtų daug rankų grąžymo: ak, tokia gera mergaitė/ geras berniukas… Bet visuomenė nurašytų palūžusią žmogą, o ne tikruosius kaltininkes, kurios po dešimties metų klasės susitikime pasakotų apie sėkmingą karjerą ir gražią šeimą, nė neprisimindamos organizuoto smurto. Prisiminimai apie tuos laikus kartais verčia mane klausti: o jei, eidama namo, būčiau pamačiusi gatvinius, talžančius T.A. ar R.B., ar būčiau kvietusi pagalbą? Patyčių pasekmė gali būti ne tik savidestrukcija, bet ir smukęs humanizmas, empatiniai gebėjimai, kas irgi pavojinga.

Manau, kad šiai problemai spręsti reikia mobilizuoti visas priemones – administracines, psichologines ir t.t. Mokyklų personalas turėtų sekti ir fiksuoti galios santykius tarp mokinių, būti pasiruošusios inicijuoti pokalbius, šviestis apie patyčias ir jų prevenciją. Vengti nurašyti patyčias amžiui, lyčių santykiams, žaidimams. Tiesa, daug patyčių įvyksta iš kvailumo, kai nesusimąstoma, jog tam tikri smulkūs veiksmai žeidžia kitą žmogą (pvz., šmaikšti pravardė). Mums visiems iki šiol pasitaiko tokių dalykų neapskaičiuoti. Tada gali būti veiksmingas ramus pokalbis, laikant smurtaujančią mokinę protinga žmoga, paaiškinant, kad aukai skaudu dėl tokio elgesio, ir kad taip elgtis nereikėtų. Tačiau, jei patyčios vykdomos sąmoningai, iš blogos valios, yra sistemingos, reikia nedelsiant atskirti auką ir budelį ar kitaip joms užkirsti kelią. Ne eksperimentuoti ir žiūrėti, gal pavyks pasiekti kompromiso, gal viskas išsispręs švelniomis priemonėmis. Vaikystė per trumpa eksperimentams. Galbūt padėtų pakalbėti su auka, ar ji turi draugų kitose klasėse, ir apsvarstyti perkėlimą. Bet dar veiksmingiau būtų atskirti gaujų branduolį nuo vykdytojų, kurios dažnai pačios bijo patyčių, skaidyti gaujų branduolius. Manau, būtų visai sveikintina iniciatyva apskritai kas metus-dvejus permaišyti klases. Absoliuti nesąmonė, mano nuomone, mokytis kartu nuo pirmos iki dvyliktos klasės, nes per tiek laiko žmogos keičiasi, o susikurta vaikystės reputacija gali skaudžiai sekti iš paskos. Užsimezgusias draugystes gali puikiausiai palaikyti užklasinė veikla. Perkėlimas į kitą klasę gali padėti ir siekiant nestigmatizuoti budelių išmetimu iš mokyklos, ypač jei jos yra iš vadinamųjų probleminių šeimų. Mokytojų pokalbis su tėvais gali padėti, bet nebūtinai. Taip pat mokyklose reikėtų sukurti daugiau įvairių erdvių, kuriose būtų galima praleisti pertraukas, kad nereikėtų trintis klasėje.

Tėvams, mano nuomone, reikėtų nustoti mokyti vaikus apsiginti patiems, simetrišku smurtu, taip pat tikėti patyčių natūralumu. Tėvų, norinčių apginti savo vaiką nuo patyčių, derybinė pozicija su nenorinčia patyčių pastebėti, kol niekas nenusižudė, mokyklos administracija dabar geresnė: išėjusi mokinė reiškia išėjusį krepšelį. Reikėtų susisiekti su administracija ir pasakyti, kad atmosfera klasėje nepakenčiama, galvojama apie perėjimą į kitą mokyklą. Jei niekas nesikeičia, reikia nedvejoti ir keisti mokyklą. Niekada nežinai, kuri diena gali tapti lemiama, pastūmėsiančia jauną žmogą į neigiamą savęs vertinimą, rezignaciją, žalojimąsi, savižudybę ar smurto protrūkį. Idėjos, kad priešui reikia nusišypsoti, kaip padarė meškiukas iš filmuko, kad reikia „neimti į galvą“, kad reikia ieškoti žmogiško kontakto su agresoriais, parodyti jiems draugiškumo ar „nusijuokti“ – labai gražu, bet dažniausiai išsakomos nenutuokiant, ką reiškia tas nevilties ir neapykantos gniutulas, darantis visa tai aukai neįsivaizduojama, ir dar labiau marginalizuoja auką. Negalima ir žalinga spausti auką inicijuoti tokį susitaikymą, kitoms sąlygoms nesikeičiant. Labai svarbu, kad aukos matytų alternatyvų: galbūt klasėje vaikinams privaloma brutali jėga, bet išoriniame pasaulyje sėkmingai gali būti įvertinami ir meniniai talentai ar moksliniai gebėjimai. Svarbu, kad paauglės matytų įvairių gyvenimo būdų, alternatyvų, žinotų, kad galbūt jų autoritetai (įskaitant tėvus) taip pat kadaise išsikapstė iš patyčių liūno. Popamokinė veikla ar hobiai gali labai padėti pamatyti, kad mokykla ir kiemas su savomis taisyklėmis – ne visas pasaulis.

Aukoms iš savo ir draugių patirties galėčiau patarti (visos gudrios po laiko) ieškoti sąjungininkių. Mokykloje paprastai yra bent viena draugiška mokytoja, su kuria galbūt galima pasikalbėti, net jei ji nėra klasės auklėtoja. Dar svarbiau tai, kad paprastai tylios stebėtojos ar net tiesioginės budelės pačios jaučiasi vienišos ir tyliai bijo patyčių. Jei žinotų, kokia didelė mokinių grupė mielai sunaikintų gaujų galią, galbūt elgtųsi kitaip. Išties, labai gailiuosi, kad savo laiku iš keršto prisidėjau prie patyčių prieš kelis berniukus, ypač vieną. Jei tada būtų užtekę jėgų prabilti į juos ne kaip į budelius, bet kaip į potencialius sąjungininkus, parodyti, kad jiems nebūtina žeminti kitų, kad būtų vyrais, galbūt jie būtų patys pasipriešinę gaujos branduoliui. Tačiau iš kur pasisemti tos išminties, kai nematai teigiamų pavyzdžių?

Kitus mokinius norėčiau pakviesti susimąstyti: jei dabar ramiai stebite, kaip kažką žemina, ką sakytumėte per šios bendraklasės laidotuves? Kaip žiūrėtumėte jos tėvams į akis? Sakytumėte „Užjaučiu“ ar „Atsiprašau, kad galėjau padėti išvengti nelaimės, bet nusprendžiau verčiau būti tikru vyru/ kieta pana“? Jūs nepažįstate šalia esančiosios pasaulio ir nežinote, kokią reikšmę gali turėti šmaikšti pravardė, nepiktas pasišaipymas, ignoravimas ar tylus pritarimas patyčioms, jas stebint ir nieko nedarant. Šiame video – nusižudžiusiųjų dėl patyčių veidai:

Dažnai sakoma, kad technologijose slypi nauja patyčių grėsmė. Tyčiotis galima SMS žinutėmis, per socialinius tinklus, filmuojant auką, viešinant aukos asmeninius duomenis, prisidengiant anonimiškumu. Skirtingai nei klasikinės patyčios, modernios išlieka visiems laikams: tai, kas įrašyta Facebook, negali būti ištrinama. Tačiau, kaip matote, pagrindinėms patyčių funkcijoms seniau buvo sėkmingai naudojami rašteliai ir panašūs dalykai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad technologijos suteikia ir tam tikrų galimybių: pasidalyti savo patirtimi forumuose, susipažinti su likimo seserimis, rasti patarimų. Be to, viešumas disciplinuoja. Aukoms reikėtų turėti galvoje, kad gėda ne būti patyčių objektu, o organizatore. Jei mokyklos vadovybė sąmoningai ignoruoja patyčias, viešumas gali padėti apsigalvoti. Dažnai patyčių aukomis tampa romantiškos sielos, moksliukės, nestokojančios rašymo gebėjimų ir galinčios rašyti blogus. Jeigu esate moksleivė (-is) ir rašote šia tema, nebūtinai apie save, siųskite ping’ą arba rašykite komentarą.

Ne kartą galvojau, kad, turėdama tokios patirties ir išsikapsčiusi, turėčiau savanoriauti kokioje nors jaunimo pagalbos linijoje, bet, su kuo kalbėjau, sakė, kad ne mano nervams. Ar kas turite tokio savanoriavimo patirties? Gal norite parašyti apie tai? Priimčiau svečių įrašus savo bloge.

Dar kartą kviečiu visokių pažiūrų blogeres (-ius) palaikyti „Savaitę be patyčių“, viešinti šią problemą ir kartu ieškoti sprendimo būdų.