Buržujienės sėkmės receptas

Šiandien atsipalaidavimui paskaičiau buržujų naujienų skyrelį „Delfyje“ ir nustebau suradusi Mėslitos direktoriaus Sauliaus Poškos moteriškąjį prototipą. Štai keletas buržujienės auksinių minčių:

• Štai kaip ji žaidžia Konfucijų, paklausta apie asmeninio gyvenimo sunkumus: „Gyvenime būna nuopuolių ir pakilimų, įvairių etapų. Privalėjau išmokti tam tikras pamokas. […] Po tamsių akimirkų visuomet ateina šviesūs momentai.“
• O čia – chrestomatinis teigiamo savęs vertinimo pavyzdys: „Esu charizmatiška. Studijuoju drabužių dizainą. […] Turiu puikų estetikos suvokimą. Dar mokyklos laikais lankiau fotobūrelį. […] Mano meniškumas – įgimtas.“
• O štai ką ji mano apie „varguolius“: „Lietuvoje gyvena 98 procentai nuolat viskuo besipiktinančių žmonių ir tai man yra įprasta. Dažniausiai pagiežingi žmonės nieko nepasiekia ir pikto linki daugiau pasiekusiems. […] Negaliu niekuo padėti pykstantiems dėl gražaus mano gyvenimo. Galiu tik paklausti, kodėl patys nieko nesiekiate? Ieškokite būdo užsidirbti ir gauti tai, ko trokštate.“
• Bet topas yra čia: „Galėtumėte pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra turtingų žmonių, kurie gali parodyti įdomių dalykų. […] Žmonės negali pasidžiaugti kitų turtu ar geru gyvenimu, nes patys to neturi. Bet kam gi pykti? Neigiamos emocijos veide palieka labai gilias raukšles.“ Žinutė yra ganėtinai primenanti štai tokią, kurią radau draugo FB.

Tiesą sakant, nei stebiuosi, nei siekiu čia kažkaip sudirbti turtingą moterį. Gerai, kad jai gerai. Tačiau paskaičiau šį straipsnį tik dėl to, kad suintrigavo jos pavardė, ir akis užkliuvo už tam tikros paslėptos prielaidos, kuria, rodos, vadovaujasi ne tik turtuolė, bet ir žurnalistas. Dar kartą perskaitykite tekstą. Užfiksuokite „nebe“, nuorodas į praeitį, o ypač – žurnalisto ir turtuolės dialogą straipsnio pradžioje, kur kalbama apie gyvenimo negandas. Kas išryškėja? Kad tarsi savaime suprantama, jog visuomenė turi žinoti, kas tokia yra E.Ghaoui, ką ji veikė prieš tai, kas blogo jai buvo nutikę. Ką reiškia „gražuolė“? Ar ji buvo grožio konkursų laimėtoja? Man būtų labai smalsu sužinoti, kas apskritai inicijavo interviu – Delfi, sekantys turtuolių gyvenimus, ar pati turtuolė, norinti save pareklamuoti? Beveik galima būtų pagalvoti, kad ruošiasi į politiką… Šis koketiškų nuslėpimų, abstrakčių atsakymų (žr. pirmą citatą) ir „draugiško“ žurnalisto ir turtuolės pasikalbėjimo mišinys tarsi klausia: negi galima nežinoti tokių faktų apie elitą, pvz., ko praeityje pasiekė tokia E.Ghaoui, kas tas mistinis mylimasis, iš ko ji gyvena. Bet juk čia nėra tokia garsenybė, apie kurią žinotų bet kas, kas kasdien skaito Delfi, kaip aš! Būtent tai, kad čia tiek daug nutylėjimų ir abstraktybių, tarsi skaitytojas automatiškai turi žinoti, kas po jomis slepiasi, ir padeda kurti žvaigždės įvaizdį: na, juk savaime suprantama, kad jūs žinote, kas yra E.Ghaoui, o jei ne, niekam to nesakykite ir greitai greitai pasigūglinkite. Tai yra įdomus žiniasklaidos veikimo aspektas, kurį ketinu toliau sekti.

Kaip ir daugelis skaitytojų, didžiąją dalį Lietuvos naujienų sužinau iš antraščių. Paspaudžiu, tik jei suintriguoja. Tačiau kartais ir antraščių pakanka, kad suprastum, jog tam tikra garsenybė šiuo metu ant bangos. Pavyzdžiui, kai savaičių savaites Delfi mirguliuoja tokio tipo antraštės kaip „E.Anusauskaitė sodriai pagadino orą“ (pasirodo, taip jau ironizavau) „E.Anusauskaitė mokosi vairuoti“ ir, atitinkamai, „Ką šiandien nusipirko E.Vaitkevičė“. Antraštės ir trumposios ištraukos niekada neminėdavo, kuo jos užsiima ir kodėl reikėtų apie jas žinoti. Ką veikia E.Anusauskaitė aš žinojau, nes kartą žiūrėjau Slavianskij Bazar. Kas tokia E.Vaitkevičė, sužinojau tik tada, kai, paradoksalu, jos populiarumas turbūt „nusėdo“, nes Delfi antraštės pradėjo prilipdyti „Kauno ponia“ ar „burleskos pradininkė“. Priimu tai kaip eksperimentą: kiek galiu sužinoti apie buržujes, jomis nesidomėdama.

Su Tarptautine darbininkų diena, skaitytojai! Tepadeda ji patikėti savo jėga, tuo, kad mūsų darbo vaisiai, taip pat – viešosios erdvės priklauso mums, ir kad mes esame įdomesni už buržujus 🙂