Nelabai gražių pilvų šou, arba buržujai renka(si) grožio etalonus

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš.

• Taigi, šalininkės teigia: Grožio konkursai aukština moterų grožį.
• Priešininkės atsako: Konkursai iškelia tik vieną grožio tipą – tą, kurį propaguoja mados ir kt. verslas ir iki kurio eilinėms moterims sunku save pritempti. Taip konkursai skatina nevisavertiškumo kompleksą, ypač žalingą paauglėms.
• Šalininkės: Konkursai nėra ir neturi būti laikomi vieninteliu būdu pasireikšti. Jie tiesiog suteikia saviraiškos galimybių toms, kurios gamtos apdovanotos.
• Priešininkės: Konkursai skatina moters kaip vartojimo objekto suvokimą: juose turtuoliai gano akis į jaunas merginas, o šios visaip stengiasi atitikti jų reikalavimus. Tai žemina moteris.
• Šalininkės: Kažkodėl ir moterys, neatitinkančios standartų, mielai žiūri į tokius konkursus, nes tai šventė, lygiai taip pat kaip tokiais pat standartais pagrįsti modelių konkursai, Eurovizija ir t.t.
• Priešininkės: Konkursai verčia žiūrėti į moteris kaip į mėsos gabalus, kuriuos galima visaip apvartyti, kad apžiūrėtum, ir menkina asmenybės, intelekto ir kitų savybių svarbą.
• Šalininkės: Tačiau moterys mielai žiūri tokius konkursus ir nudžiunga, pamačiusios, kai kuri nors dalyvė apsikvailina. Taip tos, kurių stiprybė intelektas, kūrybiškumas ar asmeninės savybės, gali jaustis pranašesnės už vien gražias.
• Priešininkės: Tačiau visa dominuojanti kultūra, televizija ir t.t. apdovanoja standartus atitinkantį kūną, o ne kitas savybes.
• Šalininkės: Šiuolaikiniuose konkursuose būna užduotys, kuriose merginos demonstruoja kūrybiškumą, talentus ir intelektą. Jau nebeužtenka būti dailia „tuštute“, kad laimėtum. Be to, laimėtojoms draudžiamos erotinės fotosesijos ir pan.
• Priešininkės: Tačiau išrenkamas vis tiek „gražiausias“ kūnas, ir, nors teigiama, kad atrenkamos asmenybės, neatsisakoma 90-60-90 diktato.
• Šalininkės: Pastaraisiais metais grožio konkursai siekia būti ne tik kūnų atranka, o siekti kilnesnių tikslų. Tokie konkursai neišvengiamai pritraukia daug pinigų, taigi gražu, kad dalis tų pinigų skiriama kilniems tikslams, pvz., paramai skurstančioms šalims. Tai suteikia gražioms merginoms galimybę daryti kažką prasminga ir įgyvendinti savo svajones.
• Priešininkės: Parama ir svajonių įgyvendinimas – gražu, bet kaip tai susiję su vaikščiojimu po sceną apsirengus bikiniu?

Turbūt nenustebsite, kad aš esu prieš grožio konkursus. Štai kaip aš sudėliočiau taškus ant i. Kokie yra grožio konkurso principai?

• Nustatyti kriterijai, kas yra gražus kūnas,
• Atskiri konkursai netekėjusioms ir ištekėjusioms moterims (kas per velniava? Kuo susiję grožis ir santuokinė padėtis?),
• Turtuolės organizuoja konkursą,
• Keli kūno rodymo raundai, vienas iš jų – minimaliai pridengto kūno rodymas (bikinis),
• Teisėjų sprendimas, kuris kūnas gražiausias,
• Metus „dėvimas“ konkurso laimėtojos statusas.

Mano nuomone, pagal šiuos visus principus ir papildomus priedus, tokius kaip paramą skurstančioms šalims ir intelekto rungtis, grožio konkursai yra didelis neetiškas, frankenšteiniškas kūrinys. Pirma, jie neturi tikslo, priešingai nei, pavyzdžiui, modelių atrankos. Pastarosiose taip pat reikia pasirodyti įvairiais drabužiais, būti fotografuojamai, galbūt atsakyti į klausimus, atitikti komercinius grožio standartus, bet bent jau visos žino, kam to reikia. Modelių antrankos rezultatas – sutartis su agentūra, tam tikras darbas, karjera, kuriai reikalingas kūnas. Priešingai, laimėtas grožio konkursas reiškia tik tiek, kad, buržujų sprendimu, laimėtoja turės tam tikrą titulą ir bus tampoma po pasaulį.

Tas išsidiribėjimas su pasaulio gelbėjimu apskritai yra neetiškas ir apgailėtinas, žeminantis ir dalyves, ir skurstančius vaikus. Atvežti jiems buržuję, kurios vien dantų balinimo sąskaita galėtų padengti jų šeimos skolas, pabarstyti truputį pinigų ir pasifotografuoti yra tikrų tikriausias pasityčiojimas iš skurstančių žmogų, kuris tik parodo tiems vaikams, kad kažkur toli egzistuoja blizgantis turtingas pasaulis, kurio durys jiems užtrenktos. Net jei laimėtoja pati yra iš skurstančios šalies, jos buvimas niekaip neįrodo, kad, labai norint, galima kažko pasiekti, nes jos gauti turtai ir prestižas – dėl to, kad ji atitinka tam tikrus buržujų nustatytus standartus. Jeigu buržujės norėtų padėti skurstantiems vaikams, tai užsirašytų į savanoriavimo programą arba duotų pinigų toms, kas žino, kaip jiems padėti, lobintų savo vyriausybes, kad neprimestų išnaudojančių sąlygų skurstančioms šalims, protestuotų prieš kapitalistinį išnaudojimą, o ne pirktų tų pačių skurstančių vaikų vergiškomis sąlygomis išausto audinio suknelę ir truputį nubarstytų jiems, kad palengvėtų Weltschmerz dėl kenčiančio pasaulio. S.Žižekas taikliai apibendrino šių dienų kapitalizmo tendencijas: nereikia nieko daryti, tik vartoti tam tikrus dalykus, kad palengvintum savo etinę atsakomybę. Pirk tam tikrą kavą – paremsi skurstančius darbininkus. Pirk tam tikrą muilą – paremsi planetos išsaugojimą. Prekės tampa savo natūralių savybių priešingybe: atsiranda bealkoholis alus, kava be kofeino, šokoladiniai vidurių laisvinamieji, kava prieš išnaudojimą (kavos pelno marža – viena didžiausių tarp visų prekių, o žaliavą išgaunantys darbininkai visame pasaulyje skursta), vartojimas už ekologiją (didžioji dalis žemės resursų iššvaistoma dėl perteklinio vartojimo)…

Užgriebiant stereotipų palaikymo kampą, frankenšteiniškas grožio konkursas su intelekto rungtimis ir pabrėžtinais dalyvių gabumais visose srityse yra nuodingesnis už tokį, kuriame į intelektą ir gabumus išties nebūtų kreipiamas dėmesys. Jeigu apdovanojamos merginos, kurios nesitiki uždirbti pinigus iš kūno, o kažką rimto studijuoja ir svajoja apie rimtą karjerą, kokią žinutę tai siunčia? Ogi tokią, kad perspektyvi informatikė, slaugė, teisininkė nori ir turi, nepaisant savo karjeros pasirinkimo, būti vertinama „pagal mėsą“. Tai reiškia vieną iš kelių variantų: (a) ji nesijaučia saugi savo pasirinktoje srityje ir mano, kad daugiau pasieks, panaudodama „moteriškus“, o ne bendražmogiškus privalumus, (b) galimybė staigiai užsidirbti ir išgarsėti, pavartant savo mėsas prieš kamerą, svarbesnė nei po truputį kapsinčios santaupos iš darbo pagal profesiją, ar (c) net jei karjera bus sėkminga, pripažinimas dėl standartinio kūno grožio vis tiek prestižiškesnis nei pripažinimas dėl sugebėjimų ar asmeninių savybių. Kaip suprantate, nė viena iš šių žinučių visuomenei, švelniai tariant, nepasitarnauja lyčių lygybei ir stereotipų naikinimui.

Tokio pranešimo nesiunčia plačiai tiražuojamos modelių sėkmės istorijos, nors jos taip pat sukelia nevisavertiškumo kompleksą ir valgymo sutrikimus. Manekenės ir fotomodeliai žino, kad uždirbs kūnu,ir nėra to apsimetinėjimo, kad svarbu kažkas kitas. Tai karjera, turinti savas taisykles. Transvestitų grožio konkursai taip pat turi kažkokią prasmę: tai yra tam tikra prasme technologijų konkursai. Tuo tarpu moterų kūnų konkursai, kai nebeaišku, kaip tas kūnas „padarytas“ toks, koks yra, tokios prasmės neturi.

Viena milžiniška etinė problema, kurią įžvelgiu, – organizatorių metams įgyjamos nuosavybės teisės į laimėtoją. Netekėjusių ir ištekėjusių moterų grožio konkursų išskyrimas ir skirtingų taisyklių taikymas rodo, kad ištekėjusi moteris tarsi jau yra kažkieno nuosavybė, taigi mažiau laisvės buržujams rėmėjams, o kartu ir mažesnis konkurso prestižas. Kiek teko skaityti, netekėjusių moterų grožio konkursus laimėjusios merginos turi įsipareigoti metus neištekėti (ilgalaikė, civilinė partnerystė – nesvarbu), kitaip tariant, nepereiti į tai, kas tradiciškai suvokiama kaip nuosavybės (teisės į kitos žmogos kūną) santykiai. Erotinių fotosesijų ir santuokos draudimas – du makabriški senesnių laikų puritonizmo likučiai. Organizatorės tokiu būdu simboliškai saugo laimėtojos „nekaltybę“: socialinė tikrovė pasikeitė, o simboliai – ne. Faktas, kad merginos jau nusirengė prieš kameras ir buržujų akis, o viena audinio atraiža daugiau ar mažiau, ne taip svarbu. Taigi erotinių fotosesijų draudimas reiškia tik viena – išimtinę organizatorių teisę nurengti merginas.

Taigi intelektuali ir socialiai jautri grožio konkurso laimėtoja, visa „grožis su tikslu“ kampanija – kaip šokoladiniai vidurių laisvinamieji. Tačiau tai, kaip vyksta, visuomenėje aptariami ir priimami grožio konkursai, yra įdomus socialinis reiškinys, kurio visai neboikotuoju 🙂 Galbūt nustebsite, bet šiemetiniame konkurse palaikau Kristiną Ivanovą, pop grupės YVA narę. Ir visai ne dėl to, kad ji kaunietė 🙂 Manau, būtų visai įdomi kombinacija ir šis tas susimąstymui nacionalistėms, jei tiek Eurovizijoje, tiek Miss pasaulis konkurse Lietuvai atstovautų etninių mažumų atstovės. Be to, K.Ivanova nėra jauniklė, cypsinti apie tai, kaip rodydama savo sėdmenis išgelbės Afriką nuo skurdo (o gal ji apie tai kalba? Kas nors žiūrėjote pačią atranką?). Kiek apie ją žinau, K.Ivanova yra racionali ir pragmatiška moteris, kuri žino, kad savo kūnu jau užsidirbo daug pinigų ir gali dar geriau tą kūną panaudot, kol jaunas. Tai atspindi ir jos veido išraiška nuotraukose. Be to, jai nereikia išgarsėti ar tikėtis būti pastebėtai televizijos tokiu būdu. Jos laimėjimas pabrėžtų šito konkurso „simuliakriškumą“ (J.Baudrillard): visi žino, kad toks kūnas, kokį ji čia rodo, yra didelių pastangų rezultatas, be to, ji yra „viešažmogė“ jau daugelį metų – smūgis grožio konkurso kaip karjeros tramplino ideologijai.

Kaip jau rašiau, grožis su tikslu būtų tada, jei tai būtų konkursas, kuriame tikrinami susiję su kūnu profesiniai gebėjimai atrinkti į darbus, kuriuose dirbama kūnu, pvz., fotomodelius. Dabartinių konkursų tikslas – tvirtinti stereotipus ir palaikyti kapitalizmą.