Kur dingsta pirmūnės

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne?

Kadangi esu truputį pasigilinusi į lytiškumo teoriją ir tyrimus, 15 min straipsnyje matau keletą svarbių kabliukų. Straipsniu bandoma įteigti, kad, remiantis liaudiška patarle „kiek vilką bešerk, vis tiek į mišką žiūri“. Tačiau dar klasikės rašė, kad lytiškumas yra tam tikra elgesio sistema, į kurią pagaunamos jau naujagimės. Jos tuoj pat aprengiamos vienokios ar kitokios spalvos drabužiais, pirmas klausimas apie naujagimes būna apie lytį, dovanojami tam tikri žaislai. Šiame straipsnyje aprašoma žmoga dvejus metus buvo auginamas kaip berniukas. Nors žmogos sąmoningų prisiminimų iki to amžiaus paprastai neturi, teigiama, kad pasąmonė fiksuoja viską apie pirmuosius gyvenimo metus. Yra ir teorijų, kad žmogos atsimena ir augimą mamos pilve, ir tie prisiminimai veikia elgesį vėliau. Taigi, nors eksperimentas prasidėjo iki to laiko, kai tipiška žmoga pradeda save įvardyti lyties kategorijomis, tam tikra prasme Bruce-Brenda-David turėjo progos „paragauti“ su savo pirmąja lytimi siejamo auklėjimo. Be to, gimdytojos, labai stengdamosi auginti „tikrą mergaitę“, tikėtina, persistengė, akcentavo saldų mergaitiškumą, kuris yra atgrasus ir daugeliui biologinių mergaičių. Brestančios žmogos fiksuoja draudimus ir dažniausiai stengiasi juos sulaužyti. Jei tėvai labai akcentavo, kad išdykėliški žaidimai, karstymasis po medžius galimi broliui, bet ne anuomet Brendai, jai, tikėtina, buvo pikta, nes pripažinkime, berniukams standartiškai leidžiami žaidimai smagesni. O kas suskaičiuos, kiek mergaičių kenčia, nes joms nemalonu „vilkėti sukneles, jaustis mergaite ir užsiimti mergaitiškais dalykais“?

Kažkada skaičiau straipsnį apie hermafroditus – paprastai juos paverčia moterimis, nes tai techniškai lengviau. Kai kurie nori kitos lyties požymių ir kenčia, negalėdami atitikti visuomenės primestų standartų. Dar youtube yra video medžiagos apie ‘transgender’ vaikus, kurie jaučiasi esą kitos lyties, nei jų biologinė. Be jokių eksperimentų. Sugalvoja ir tiek. Štai viena istorija, antra, dar kelios.

Be to, straipsnis psichologines problemas ir tapatybės krizę susiejo tik su eksperimentu, o ne su vaikystėje patirta trauma. Ar buvo pagalvota, ką reikštų augti neteisingai apipjaustytu, lytiškai nefunkcionaliu vyru? Ką reikštų tokiam berniukui eiti į mokyklą, lankyti baseiną, būti paaugliu?

Dėl minėtos žmogos ir visų kitų depresijos ar savižudybių kaltinu tik visuomenę, kuri kažko užsiciklino, kad tam tikras elgesys ar bruožai turi būtinai būti susieti su lytimi, neleisdama ramiai pripažinti, kad kai kurios žmogos nori daryti viena, o kitos – kita. Jei žiūrėjote ‘transgender’ istorijas, tikriausiai pastebėjote, kad mergaitėmis besijaučiantys berniukai perdeda moteriškumą. Tačiau jį pirmiausia perdeda aplinka, pakišdama vaikams barbes ar kitus seksualizuotus žaislus. Televizija, garsenybių patrauklumas taip pat, tikėtina, nepaskutinėje vietoje. Gali būti daugybė priežasčių, kodėl tam tikros augančios žmogos nori daryti tam tikrus dalykus: tapatinasi su tam tikros socialinės lyties gimdytoja, nori būti panaši į suaugusias, šiaip jaučia potraukį tam tikrų veiklų ar objektų žavesiui. „Moteriškasis“ pasaulis žavi mažesne įtampa (ne taip būtina save įrodinėti), švelnesnėmis draugystėmis, galimybe save transformuoti įvairiais papuošalais, laisviau leidžiama emocijų raiška. „Vyriškasis“ pasaulis traukia kitokio pobūdžio laisve: laisve atrasti, mesti priimti iššūkius, suteikia daugiau adrenalino. Mergaitėms leidžiama vaikščioti susikabinus už rankų, transformuoti savo atvaizdą puošiantis, nesibijoti švelnumo ar baimės, plėtoti supratimą ir empatiją. Berniukams leidžiama laipioti, bėgioti, susitepti, susipešti. Vaikystėje berniukams duodami žaislai ir leidžiami žaidimai man visada buvo įdomesni, bet niekada nekilo mintis, kad norėčiau būti berniuku. Prisimenu save dėstančią teorijas, kad mergaitėms pasirinkimų daugiau: galima dėvėti ir sijoną, ir kelnes, žaisti ir mašinėlėmis, ir lėlėmis. Geresniame pasaulyje visos augančios žmogos galėtų rinktis, kokius įgūdžius nori ugdyti ir kaip rengtis, be lyčių stereotipų. Geresniame pasaulyje augančios žmogos nepradėtų nekęsti savo kūno dėl to, kad esą jis neleidžia joms elgtis taip, kaip norisi. Kai kurios gal vis tiek norėtų keisti savo kūną, bet ne visos, kurios tiesiog nori elgtis kitaip.

Transseksualumas tarp teoretikių, feminisčių, o kartais ir LGBT bendruomenėse dažnai laikomas abejotinu reikalu – tuo tik siekiama peršokti į kitą barikadų pusę, neklibinant lyčių stereotipų. Priešingai, netgi juos įtvirtinant. Šių žmogų, kurias girdite kalbant vaizdo medžiagoje, diskursas yra toks pats, kaip didžiausių dženderinės tvarkos gerbėjų: vyru arba moterimi jaučiamasi, vyrai ir moterys užsiima fundamentaliai skirtingais dalykais, yra idealus vyriškumas ir moteriškumas, moterys dažosi nagus, vyrai sportuoja… Galima metų metus spekuliuoti, kodėl jos taip jaučiasi ir ko jos iš tikrųjų nori. Tačiau tai nepadės – pokyčiai joms yra egzistencinė būtinybė, ir jų pasirinkimų komplektas tiesiog radikaliai priešingas tam, kurio visuomenė iš jų tikisi.

Lyginant su šitu kūno neišvengiamumo Damoklo kardu, lūkesčiai mokykloje atrodo niekai, ar ne? Na, taip, žinoma, nėra. Daugybė likimų yra sulaužomi tų stereotipų. Psichologiškai galima paaiškinti, kad tipiškos „moteriško kolektyvo intrigų“ problemos kyla iš to, kad visuomenė moteris tikina, jog jos negali konkuruoti kaip žmogos, o tik kaip moterys. Taip pat daugybė vyrų be laiko nuplinka, gauna infarktus, insultus, suserga sunkiomis ligomis, nes užpildyti tą atotrūkį tarp savo galimybių bei polinkių ir visuomenės lūkesčių reikalauja daug pastangų ir streso.

Tipiškai geras mergaičių mokymasis dažnai yra labiau išlikimo nei išskirtinumo siekis. Visos puikiai žinome, kiek segreguoti pagal lytį žemos kvalifikacijos darbai. Palyginkime savamokslį statybininką ir savamokslę siuvėją tekstilės gamykloje. Atlyginimas ir socialinis prestižas – kaip diena ir naktis. Taigi būtina pasirodyti kuo geriau, baigti kuo geresnius mokslus. Prisimenu, kartais, kai nenorėdavau mokytis (o būdavo ir taip), tėtis sakydavo: „gali nesimokyti, bet turėk galvoje, kad eisi griovių kast“. Kasti griovius kepinant saulei ar siaučiant pūgai atrodė pakankamai baisu. Mokykloje medžiagą įsisavindavau nesunkiai, turėjau gerą atmintį ir loginį mąstymą, bet negalėdavau pakęsti, kai neįdomias užduotis reikia atlikti tik dėl to, kad reikia. Vargino mokyklos rutina ir procesai. Laimei, tokie pagąsdinimai apie griovius priversdavo susimobilizuoti, nes ilgainiui užduotys sudėtingėjo ir gebėjimų nebeužtekdavo, norint jas gerai atlikti. Tačiau nuo pirmos klasės augau galvodama, kad iš manęs bus kažkas svarbaus, ir būtent su ta mintimi pasirinkau socialinius mokslus, nors ir tiksliuosiuose būčiau kiek daugiau nei vidutinių gebėjimų. Ko gero, tai buvo klaida ir išėjo taip, kaip išėjo. Kita vertus, pažįstu ne vieną, kas baigė panašius mokslus ir daro svarbius dalykus. Nė vienas pasirinkimas ar posūkis nėra būtinai visam gyvenimui.

Kai kalbuosi su kitomis buvusiomis pirmūnėmis, nuotaikos daugelio panašios. Prasčiau besimokiusios draugės geriau įsitaisė, gyvenime krypties link svarbių darbų nesimato… Galbūt kažkada nesurizikuota, kažkada nemesta ir nenubėgta paskui svajonę, kažkada nepradėta nuo mažmožių ar pervertintos galimybės, galbūt per daug blaškytasi, o ne susitelkta į vienintelę sritį, kuri sekėsi…

Iš dalies taip yra dėl merginų ‘susigrūdimo’ socialiniuose moksluose. Dėstytojos ir net bendrakursės tokiame kontekste geriau atsimena vaikinus, taigi jiems lengviau įgyti pasitikėjimo savimi. Tačiau, kaip viena draugė pasakė, pasaulis mums nieko neskolingas. Individualiu lygmeniu sutinku ir stengiuosi pagal tai gyventi, pasiimdama tai, kas prieinama dabartinėmis aplinkybėmis. Tačiau ateities kartoms esame skolingos geresnį pasaulį – tokį, kuriame niekas nekvaršintų galvos pasenusiais lyčių vaidmenimis ir stereotipais. Kur niekam nebūtų gėda gerai mokytis, lakuotis nagus, išsiterlioti voliojantis po pievas, rodyti švelnumą, elgtis taip, kaip atrodo tinkama, siekiant prasmingai būti kartu su kitomis žmogomis, niekam nekenkiant.