Ankstesnis mano įrašas apie socializmą išprovokavo labai įdomią diskusiją su vienu tinklaraščio skaitytoju, už ką jam dėkoju. Ši diskusija padėjo man geriau apgalvoti ir išsigryninti savo poziciją ir susisteminti įspūdžius iš dviejų socialistinių renginių, kuriuose neseniai teko lankytis. Socialiste savęs nelaikau, bet tai yra ideologija, kuri kai kuriais klausimais geriausiai atitinka mano pažiūras, todėl, pavyzdžiui, Europos Parlamente nedvejodama remiu socialistų frakciją. Kita vertus, puikiai suprantu, kad nekritiškas požiūris į kai kuriuos tiek XIX a., tiek šių laikų teiginius ne jungia, o skiria nuo darbininkių. Nusprendžiau, kad šiems klausimams reikalingas dar vienas tinklaraščio įrašas, kad mano ir skaitytojo Vlado diskusija neliktų tik komentaruose, kuriuos tikriausiai mažai kas seka. Pagrindiniai klausimai, kuriais diskutavome, yra švietimo ir paveldėjimo reikšmė. Mano nuomone, vaikystė yra etapas, kuriame viešojo sektoriaus intervencija gali padaryti didžiausią poveikį, todėl viskame, kas susiję su vaikais, socialistinių principų valstybės valdyme turėtų būti daugiausia. Vladas tuo tarpu laikosi požiūrio, kad pirmiausia visuomenė turi įgalinti šeimas ir bendruomenes pasirūpinti savo vaikais ir vengti resursų centralizacijos bei racionalizacijos kaip savaiminio gėrio.
Savo komentare Vladas surašė pagrindines prielaidas, kuriomis, jo įsivaizdavimu, remiasi socializmas. Jas būtų galima susisteminti taip. Pradėkime nuo teorijos apie visuomenę:
1. Visuomenės gyvenimą struktūruoja statiškos, nekintančios klasės, kurios skiriasi valdomo turto kiekiu ir savo gyvavimą užsitikrina paveldėjimu. Kita vertus, kiekvienoje visuomenėje klasinė padėtis nustatoma pagal santykinį turto kiekį, lyginant su kitomis klasėmis. Visuomenei turtingėjant, joje vis tiek išlieka ekstremalaus skurdo salos, kurių gyventojai nežino kaip ar nustoja stengtis iš jų ištrūkti.
2. Turtingesnės klasės gyvuoja skurdindamos darbininkus, kurie kuria pridėtinę vertę. Gautą perteklių jos naudoja savo įgeidžiams tenkinti ir padėčiai demonstruoti.
3. „Vertės prieauglį sukuria darbuotojai, dirbantys gamyboje, todėl jie turėtų spręsti ir tai kaip jį panaudoti. Darbininkai ir kiti samdomi darbuotojai tiesiogiai dirbdami gamyboje, ne blogiau nei kapitalistai išmano kaip ją reikėtų organizuoti ir valdyti, tačiau jiems neleidžiama to daryti bijant, kad jie nekraus kapitalistams norimų pelnų. Jei darbininkai bandytų užimti fabrikus ir tvarkytis savarankiškai, kaip atsitiko keliuose Argentinos fabrikuose, kapitalistus palaikytų policija ir kariuomenė, nes jos kapitalistiniame pasaulyje visada remia išnaudotojų klasę.“
O štai kokia, Vlado supratimu, yra siūloma programa:
1. „Apjungus daugelio žmonių darbo rezultatus ir centralizuotai tenkinant poreikius gautume ženklią masto ekonomiją (pvz. verdant vieną didelį katilą košės, darbo ir kuro sąnaudos vienai porcijai daug mažesnės, nei kiekvienam verdant atskirą personalinį katiliuką)“ (išteklių racionalizacija).
2. Savaiminė socialekonominių santykių raida praktiškai nevyksta arba gali pakrypti neteisinga linkme, todėl visuomenė ir sąmoningiausia jos klasė turi pasirūpinti, kad socialekonominiai santykiai būtų keičiami teisinga, mokslo numatyta kryptimi.
3. Informacinėms technologijoms (internetas, išmanieji telefonai ir t.t.) vis labiau plintant ir tobulėjant, tampa vis paprasčiau surinkti ir apibendrinti visų darbuotojų nuomonę, bet kurio gamybos valdymo, pelno paskirstymo, darbų organizavimo ar plėtros klausimu ir sugeneruoti visas nuomones įvertinantį bendrą sprendimą.
Ji remiasi, skaitytojo nuomone, keliomis pamatinėmis prielaidomis apie žmogų prigimtį:
1. Žmogos nori dirbti ir kenčia, jei negali to padaryti.
2. Žmogų poreikiai gali būti standartizuoti ir universalizuoti. Juos patenkinus, bus sukurta laiminga beklasė visuomenė.
3. Nors socialistinių principų humaniškumas ir nauda atrodo akivaizdi, daugybė žmogų, o ypač privilegijuotos klasės, nesupranta to. Todėl reikia valdžios įsikišimo, kad žmogas nuolat protintų, auklėtų ir galiausiai pripratintų prie socialistinių principų naudingumo.
Su pastarosiomis prielaidomis aš nesutinku, ir daugybė šiuolaikinių socialisčių jomis bent jau stipriai abejoja. Tačiau socialistinėje tradicijoje tam tikrų šių prielaidų atmainų galima rasti. Taip yra todėl, kad socializmas išsiplėtojo pramonės revoliucijos kontekste. Pramonės revoliucija yra itin svarbi istorinė aplinkybė, skirianti klasikinį socializmą nuo šiuolaikinio. Būtent dėl to šiuolaikiniam socializmui būtina persvarstyti savo ištakų prielaidas ir jas suaktualinti. Kuo ypatinga pramonės revoliucija?
1. Ji įvyko be sąmoningo planavimo ir, gali pasirodyti, be jokios politinės valios. Keli išradimai sukėlė technologijų ir su jomis susijusių socialinių pokyčių pliūpsnį. Technologijos padėjo sparčiau plėtotis mokslui ir tuo metu tikriausiai buvo labai lengva tikėti, kad mokslas ir technologijos turi atskirą gyvenimą, plėtojasi dėl prigimtinio žmogų smalsumo, eina pažangos linkme ir neketina sustoti. Daugybė tikėjimo dalykų buvo racionalizuota ir atrodė, kad racionalizmo pažanga čia nesustos. Jei ne metams bėgant, tai bent jau kartoms keičiantis, tikėta, išnyks prietarai bei nepagrįsti nusistatymai ir žmonija toliau keliaus didesnio racionalumo keliu. Racionalumas, atrodė, neturi kultūrinių skirtumų. Iš čia klasikinio marksizmo įsitikinimas, kad nauja klasinė santvarka ir kokybiškai nauja kultūra yra istoriškai neišvengiamos.
2. Pramonės revoliucija taip pat iš esmės pakeitė socialinius santykius. Pasikeitė socialinės klasės ir vertybės, didesnis dėmesys buvo sutelktas turto kaupimui nei jo naudojimui. Amžina, nuolatinė plėtra tapo savaimine vertybe (planuoju kitą įrašą apie kapitalizmo principus, luktelėkite). Giminaitės Amerikoje, technologijoms tapus prieinamoms, tapo artimesnės nei kaimynės tame pačiame kaime. Prancūzijoje nukirsdino karalių. Jei socialinius santykius galima taip palyginti staiga reformuoti, tai, buvo galima tikėti ir tikėtis, revoliucija čia nesustos. Viską galima pakeisti ir permaišyti. Iš čia tikėjimas revoliucija.
3. Kita vertus, technologijos, kelionės ir žiniasklaida leido stebėti, kaip skirtingai šie pokyčiai vyksta įvairiose šalyse. Pokyčiai sulaukė pasipriešinimo, ne visur vyko vienodu greičiu ir todėl sudarė sąlygas įsitikinimui, kad procesą reikia „vairuoti“, kad reikia daug mąstyti ir veikti, kad iš šios makalynės išeitų kažkas socialiai teisingo.
Kaip tai veikia? Pirmiausia pasiklausykime komunistų internacionalo (į video galima nekreipti dėmesio):
Siūlau atkreipti dėmesį į tai, su kokiu pasitikėjimu pačioje pradžioje pasirodo žodžiai:
„Away with all your superstitions,
Servile masses, arise, arise!
We’ll change henceforth the old tradition,
And spurn the dust to win the prize!“
Tačiau tiek pasipriešinimas, tiek vidiniai nesutarimai ilgainiui iškristalizavo labai skirtingas strategijas, kaip „vairuoti“ esamus pokyčius ir sukurti socialiai teisingą visuomenę. Šios kryptys skyrėsi požiūriu į valstybę, revoliuciją, politinį smurtą ir socialinių klasių apibrėžimą. Dėl šių dalykų kairiosios jėgos nesutaria iki šiol. Išskirčiau daugmaž tokias sroves:
– Klasikinis marksizmas (deterministinis/idealistinis revoliucinis socializmas): socializmas yra logiška sudėtingų pramoninių visuomenių raidos kryptis, kylanti iš žemesniosios klasės pasipriešinimo. Turtingose, pažangiose visuomenėse jis atsiras taikiai, visoms klasėms supratus beklasės visuomenės pranašumus, o labiau pasidalijusiose visuomenėse kils konfliktų, bet ilgainiui socialistiniai principai įsitvirtins. Perėjimas prie socializmo turi būti globalus ir daugmaž vienalaikis: visi socializmo principai pamažu visose teritorijose.
– Leninizmas (pragmatinis revoliucinis socializmas, arba socializmas vienoje valstybėje): socializmas yra teisingiausia sudėtingų pramoninių visuomenių valdymo forma, bet ją būtina aktyviai sukurti. Kadangi nėra galimybės to pasiekti globaliai, reikia pradėti kuriant socializmo salas ten, kur socialistinės jėgos sugeba ateiti į valdžią. Perėjimas prie socializmo lokalus, bet revoliucinis (viskas iš karto).
– Socialdemokratija (pragmatinis reformistinis socializmas): socialistiniai principai turi būti aktyviai diegiami kapitalistinėse visuomenėse, nelaukiant (ir neplanuojant) jokios revoliucijos. Aukštesniosios klasės supras socialistinių principų pranašumus, kai pamatys, kad tik socialistiniai principai užtikrina tikrai lygią individų konkurenciją dėl resursų ir darbo vietų. Perėjimas prie socializmo palaipsninis ir lokalus.
– Jei kalbame apie kairiąją mintį plačiau, reikia nepamiršti anarchizmo.
Radikalus žmogų gyvenimo permaišymas tęsėsi per II pasaulinį karą, daug ką pakeitė feministinis judėjimas, dekolonizacija, 7-ojo dešimtmečio sukilimai. Tačiau ilgainiui gyvenimas tarsi nusistovėjo, pokyčiai aprimo. Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose visuomenės sukonservatyvėjo, išsikristalizavo naujos išnaudotojų klasės (vienvaldė partija ir biurokratija), kurios augino sau įpėdinius ne prasčiau nei praeities monarchai. Galiausiai planinės ekonomikos žlugo ir daugybė mąstytojų puolė trimituoti apie tai, kad visi pakeitimai kapitalizme nuo šiol bus tik kosmetiniai. Didžiosios dalies šiuolaikinės kairės dalies tikrovė – nebetikima revoliucija. Bet ar tikrai tik „brandusis kapitalizmas“ ir revoliucinių bandymų pralaimėjimai pakeitė tą Apšvietos tradicijas tęsiančią socialistinę nuostatą, kad gamybą galima racionalizuoti, darbo susvetimėjimą panaikinti, socialinius santykius pakeisti, o politikoje įgyvendinti revoliuciją?
Nusistovint gyvenimo būdui po pramoninės revoliucijos, plečiantis socialiniams mokslams, vykstant vietinės reikšmės kovoms ir diskusijoms, plečiant grupių, kurias reikia išlaisvinti iš priespaudos, skaičių, tikėjimas kultūros racionalizacija ir revoliucija tarp socialisčių gerokai susvyravo. Joms iššūkį metė ne tik pasaulio įvairovė, bet ir tam tikrų už racionalizacijos ribų liekančių kultūrinių nuostatų aktualumas darbininkėms. Neseniai išgirdau vieną Lenino citatą, apie kurią anksčiau nebuvau girdėjusi: „Jei lauksime, kol vienoje pusėje išsirikiuos buržuazija su savo vėliavomis, o kitoje tvarkingai išsirikiuos darbininkai su komunistinėmis vėliavomis, niekada nepamatysime revoliucijos“. Tuo buvo pagrįsta kompromisų su į socializmo ideologijos rėmus ne visai telpančiais judėjimais, religija ar net kitomis klasėmis būtinybė. Palyginkime su angliškos internacionalo versijos eilutėmis:
„No saviour from on high delivers,
No faith have we in prince or peer.
Our own right hand the chains must shiver,
Chains of hatred, greed and fear.“
Leninas dar tikėjo, kad kultūra pasikeis ir revoliucija joje ne tik įmanoma, bet ir būtina. Ikirevoliuciniame susirašinėjime su Žydų darbininkų sąjunga (Bundu), paklaustas, ar revoliucijos labui dirbusios draugės žydės po jos turės kultūrinę autonomiją, atsakė, kad jokiu būdu. Nes kas sudaro kultūrą, jei ne ikirevoliuciniai socialiniai santykiai, religija, ankstesnės normos? Suteikus autonomiją, jo nuomone, darbininkių gyvenimą vėl pradės reguliuoti ikirevoliuciniai lyderiai (rabinai ir bendruomenių vadovai), tarsi pro galines duris bus įnešti ikirevoliuciniai ritualai, o kultūrinis atskirumas trukdys emancipuotis. Tačiau po Lenino TSRS nusistovėjo sutarimas, kad reikia sukurti „opiumą liaudžiai“ su partijos atributika (sovietines krikšto, laidotuvių, vestuvių ir t.t. alternatyvas, šlovinti sovietinę šeimą, sovietinius kareivius ir t.t.), o ne klibinti šių ritualų ir socialinių vaidmenų reikalingumą visuomenėje. Ilgainiui represijų, visuotinio sekimo, kas klestėjo TSRS, galėjo pavydėti žiauriausi praeities tironai, taigi demokratinio valdymo ir darbininkų atstovavimo idėjos liko tik popieriuje.
Buvusiose kolonijose socialistės paprastai rėmė išsivadavimo judėjimus, bet jie pasirodė daug margesni nei joms norėtųsi – flirtavo su nacionalizmu, etnine tapatybe, dažnai rėmėsi religija visuomenei mobilizuoti. Tačiau, prisimenant anksčiau minėtą Lenino citatą, kažkokie judėjimai prieš imperializmą ir kolonialistinį išnaudojimą laikyti geriau nei jokio judėjimo. Ilgainiui kairė ėmė vis dažniau analizuoti, priimti ir nevienareikšmiškai vertinti kultūrines normas įvairiose visuomenėse. Spaudimo visiškai perkeisti socialinius santykius liko nedaug – pamatyta, kad tai nelabai veikia. Pavyzdžiui, vadinamosios laisvos meilės idėja, propaguota per seksualinę revoliuciją, iškėlė keletą emancipacinių klausimų, bet labai greitai buvo įsiurbta kapitalistinio vartojimo ir panaudota moterų priespaudai stiprinti, o ne naikinti, nes ikirevoliuciniai lūkesčiai ir išankstinės nuostatos niekur nedingo.
Be to, stiprėjo kritiškas požiūris į valstybės vaidmenį, nes demokratiniai mechanizmai sustabarėjo, atstovavimas pilietėms išliko abejotinas (dažnai renkamasi tarp kelių blogybių). Priespaudą patiriančios klasės iš idėjos turėtų pačios perkeisti socialinius santykius, bet vietoj to, socialisčių sumišimui, kabinasi už jų kaip vienintelių saugių ir nekintamų bendravimo salelių sparčiai kintančio pasaulio kontekste. Darbininkės, vėl prisimenant citatą, nesirikiuoja, nors tu ką, o daugybė teigia, kad geriausiai išreiškia save per namų šeimininkės vaidmenį, nori iPad’o, nekenčia imigrančių…
Dėl liberaliojo multikultūralizmo ir įvairių teorinių diskusijų bei realių įvykių nusistovėjo tam tikras etninės kultūros ir klasinės kultūros atskyrimas, ko nebuvo klasikiniame socializme. Socialdemokratinėje tradicijoje įsitvirtino įsitikinimas, kad klasinę kultūrą keisti būtina, o etninės geriau neliesti. Pavyzdžiui, tarp neturtingų socialinių klasių paplitusią nuostatą, kad švietimas nepadės peržengti klasės ribas, taip pat šių klasių laisvalaikio, mitybos ir sveikatos priežiūros įpročius reikia reformuoti. Jei vaikė maitinama traškučiais ar jai trukdoma ruošti pamokas, socialdemokračių, pvz, Švedijoje požiūriu, čia jau ne šeimos ar kultūros, o visuomenės ir valstybės reikalus. Tačiau religijos mokymas, sekmadieninės mokyklos, apranga – čia jau reikia kultūrinio jautrumo ir tolerancijos. Liberalių požiūriu, valstybė tik užtikrina lygų traktavimą, bet nesikiša nei į klasinę, nei į etninę kultūrą. Konservatorės verčiau leistų valstybei kištis į etninę nei į klasinę kultūrą.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Štai šis mergaičių lytinių organų žalojimo prevencijos pavyzdys puikiai iliustruoja teorines diskusijas apie valstybės kišimąsi į šeimos, bendruomenės ar kultūrinį gyvenimą. Viena vertus, apsauga nuo kankinimų yra teisinis principas. Kita vertus, liberalia tradicija sekanti Jungtinė Karalystė vengia aktyviai kištis į bendruomenių praktikas, o racionalizacijos ir tam tikra prasme klasikinio socializmo principais tebesivadovaujanti Prancūzija verčiau leis valstybei kištis visur, kur tik įmanoma, kad ši praktika būtų išnaikinta. Tačiau šiuo atveju vaiko apsaugos principas tampa smulkmenišku valstybės nosies kišimu žmogoms tarp kojų, taip sakant. „Tėvai iš Somalio? Nagi pasirodyk, ar nepapjaustė.“ Nenuostabu, kad daug kam bendruomenėje gali nepatikti, jog jos narės išskiriamos iš kitų, smulkmeniškai stebimos, joms peršamas mokslinis racionalumas kaip priešingybė tradicinėms praktikoms.
Kur riba ir kokią politiką turėtų palaikyti šiuolaikinės kairiosios, labai sunku sutarti. Tačiau kalta čia ne vien iš pažiūros šizofreniška kairės pozicija kultūrinių praktikų atžvilgiu. Reikia prisiminti istorinį kontekstą: pramonės revoliucija peržengė etninius skirtumus, perkeitė socialinius santykius ir sudarė įspūdį, kad visos etninės kultūros panašiai pasikeis, nutiesus kelių, telegrafo laidų ir sukūrus visuotinio švietimo sistemą. Dabar tokio požiūrio mažiau, bet vis dar tikima, kad pasikeitusi logistika reformuos klasinę kultūrą. Klasinės kultūros tęstinumas ir tai, kad žmogos dažnai jaučiasi saugesnės klasinės kultūros apibrėžiamoje bendruomenėje nei tada, kai bando išeiti iš jos ribų, socialistiniu požiūriu, padeda paaiškinti, kodėl turtingose visuomenėse tebėra skurdo salų (atsakymas Vladui). Kitaip tariant, mokslinės žinios apie sveikatą ir mitybą, švietimo svarbos pabrėžimas ir aktyvios palaikymo priemonės leis žmogoms užaugti taip, kad galėtų peržengti klasių ribas. Grįžtant prie Vlado prielaidų, socialdemokratės nemano, kad visos žmogos turi vienodus poreikius, kurie gali būti centralizuotai patenkinti. Tačiau, pripažįstant poreikių ir tikslų įvairovę, tebesilaikoma nuomonės, kad tiems tikslams siekti būtina tam tikra bazinė infrastruktūra. Kitaip tariant, kad mergaitė iš Dublino pramoninio rajono nuspręstų tapti fizikos profesore ir sėkmingai ja taptų, reikia, kad ji žinotų apie tokią galimybę, matytų teigiamus pavyzdžius, galėtų lygiai su bendraklasėmis dalyvauti mokykliniame gyvenime (pvz., jei namuose girtaujama, galėtų ruošti pamokas mokykloje ar spec. centre) ir atskleisti savo gabumus, taip pat – patektų į skatinančią ir palaikančią aplinką, net jei tokios negali garantuoti jos šeima. Panaši infrastruktūra būtų reikalinga ir berniukui iš Biržų, norinčiam tapti menininku. Užtikrinti tokią infrastruktūrą – viešojo sektoriaus atsakomybė.
Kita vertus, šie principai skatinami ir vykdomi kitokiame nei pramonės revoliucijos kontekste – itin įvairios popramoninės visuomenės, kurioje įsitvirtinusi neoliberalizmo ideologija, sąlygomis. Grupės, patiriančios priespaudą, dar labiau susiskaldžiusios ir jų visų poreikius aprėpti sunku. Tikėjimo revoliucija nebelikę, bet reformos dažnai irgi neduoda norimų vaisių. Stipriai atskirtos etninės ir klasinės kultūros sąvokos (dėl to kairiosios dažnai kaltinamos savitiksliu vadinamojo aukštinimu), sunku rasti pusiausvyrą tarp įkyraus, pamokslaujančio kišimosi ir esamos padėties palikimo savieigai. Lenino citata, kurioje galima įskaityti kultūrinių skirtumų ir pragmatinių politinių sąjungų būtinybę revoliucijai pasiekti, sutrumpėjo – akcentuojama šių sąjungų būtinybė, bet nebeliko revoliucijos tikslo. Iš čia ir šios daugiaprasmybės ir neaiškumai.
Būtų įdomu išgirsti kitų nuolatinių skaitytojų nuomonę.
Apie šio tinklaraščio kalbos politiką, įskaitant moteriškosios giminės vartojimą bendruoju atveju, žr. čia.
Comments 6
Pingback: Žydų darbininkų Bundas Lietuvoje: kas mums liko iš Bundo?
Na, iš principo esu prieš teorines schemas. Teorija be praktikos tėra sausa šaka, nors šia šimtus kartų girdėta išmintimi vis tiek abejojama. Bet teorinė bazė yra būtina. XIX a. Vokietijoje gyveno ne tik Karlas Marksas, netrukus emigravęs į Londoną, bet ir Ferdinandas Lasalis, kuris taip pat tikėjo, kad darbininkų ir kitų išnaudojamųjų padėtį galima pagerinti, bet ne kruvinos revoliucijos būdu, o valstybės įtaka reguliuojant nustatant darbo santykius. Visai nesutikdami su tokia pozicija, marksizmo klasikai, pripažino šio mąstytojo argumentų stiprumą ir jo idėjų svarbą. Ir praktika parodė, kad iš esmės F. Lasalio nurodytu keliu žengusi Skandinavija, Vakarų Vokietija garantavo demokratiją ir suteikė visai geras darbo sąlygas bei užtikrino socialinį saugumą ir iš tiesų, šiose šalyse dirbantis žmogus neskursta. Netgi nedirbantis neskursta, bet iš esmės ten gyvenanti visuomenė ne itin toleruoja tinginystę – tai yra gyvenimą iš pašalpos, jei gali dirbti. Tuo metu Markso keliu bandžiusios eiti visuomenės (sakysim daug kur jį pritaikiusios prie savęs ar išvis kitaip elgęsi nei rašė klasikas) priėjo tokį liepto galą, kad teisus, manau, buvo Borisas Grebenščikovas pavadindamas tą epochą važiavimu degančiu traukiniu. http://www.youtube.com/watch?v=UxU2xmjaRqE Kinijoje, Kambodžoje buvo dar baisiau. Ir yra blogiau dabar negu Rusijos Federacijoje, nepaisant ekonominės pažangos.
Kita vertus, nors buvo nužudyta ir suluošintas gyvenimas daugeliui žmonių, o tokioms šalims kaip Lietuva sovietų valdžia reiškė ir nepriklausomybės praradimą, tautinę priespaudą bei natūralios kultūros raidos suvaržymą, ekonomika vėlyvajame sovietmetyje, nepražudė tiek žmonių, kiek pražudė du dešimtmečiai po komunistinės sistemos žlugimo. Jau girdžiu balsus: palauk, juk tiek daug gražių mašinų, pilnos kavinės ir restoranai, nedidelė vidinė skola. Netikėkim pasakomis. Lietuva gyvena iš eksporto, kreditų ir Europos Sąjungos paramos. O tai senka ir teks trumpintis. Jau greit, o kur toliau?…
Taigi, apie ką galima svajoti? Manau, kad į darbo klasę sudėtinga remtis, nes jai pačiai daug kas neaišku, ji dažnai nenori konstruktyvaus dialogo, o tarp jos narių yra ne taip mažai ir tinginių, skundikų ir žmonių, kurie norėtų tiesiog pasikeist vietomis. O neretai žmonės, pakilę pakopa aukščiau, o kartais ir toliau sėdėdami prie televizoriaus, keikdami visą pasaulį, vis tiek mano, kad socialinės išmokos (kurias jie noriai gauna), blogai, kad reikia daugiau laisvės verslui ir panašiai. Daugelis jų turi nuostatą: „Nekovokite už mano teises. Taip kaip yra, gal ir blogai, bet aš pats susitvarkysiu“. Galų gale kas ta darbo klasė? Ar darbo klasė yra stodengys, o jo firmos direktorius, kuris kartu ant stogo lipa – išnaudotojas, darbo klasė – daktarėlis, o išnaudotojų klasės atstovas – ligoninės direktorius, arba mokslinė bendradarbė ar vyresnysis specialistas ministerijoje yra darbo klasė, o jų skyriaus vedėjai – išnaudotojai. Ne, man tai tokios schemos neaiškios.
Ką gi galima siūlyti Lietuvai šiandien? Nežinau, man regis, kad valstybė turi imtis į rankas veiklos, ir sukurti tokią sistemą, kad jokie valdžios pasikeitimai nesugriautų sąžiningos socialinės politikos. Lietuvos sąlygomis valstybės tarnyba, kurią mes linkę demonizuoti, iš tikrųjų yra tas nervas, kuris ir laiko valstybę. Jei ne biurokratai ir jų sprendimai kabinetuose, tai mes neturėtume nei laisvės gėjams, nei mirties bausmės panaikinimo, nei Europos Sąjungos, nes apačios to pareikalavusios nebūtų. O kokia yra valstybės ir visuomenės opinija – tinginiai, valdžiažmgiai, neprofesionalūs žmonės. Jie geria kavą ir visą darbo laiką krapšto nosis. Paieškojus tokių surasim, pvz., Majauską, kuris papasakojo per radiją, kiek procentų yra dirbantieji. Kad jo skaičiai visai neatitiko realybės, niekas nesigilino bei SADMo paneigimo neskaitė ir ta antis tebeklajoja internete. Tuo metu valstybės tarnyba toliau drožiama, pasakojama apie tai, kaip biurokratams terūpi skaičiai, bet, būkit malonūs, o kur gauti pinigų? Manau, kad valstybės tarnyba kol kas yra geriausiai veikianti sistema mūsų šalyje.
Na, bet kuriuo atveju, šiandien valstybė nepajėgi daug ką nuveikti, ji bijo privataus kapitalo ir yra dar silpna, apšmeižta ir baikšti. Profesionalumo trūksta. Visgi, kol kas nematau alternatyvos, kas galėtų mažinti socialinę trintį. NVO dažnai gyvena iš riebių dotacijų iš tarptautinių organizacijų ir kartais nenori spręsti problemų arba netgi trukdo jas spręsti, nes (galbūt siekdamos gero) bando savo idėjas prastumti apeidamos įstatymus ir nuo to nieko gero. Kitų jėgų, kurios galėtų tai padaryti, nematau.
Taigi, galbūt įmanomas valstybinis socializmas..?
Dar syki sveiki. Jūsų paminėta kultūros ir emancipacijos sąsaja priminė man keletą laiškų kuriuose rašiau apie kolektyvizmą ir individualizmą. Tiesa tae apie emancipaciją ir moters poziciją visuomenėje kalbama labai mažai, bet dabar pagalvojau, jog emancipaciją ir esminį moters vaidmens visuomenėje pasikeitimą galima susieti su vakarų civilizacijoje įvykusi perėjimu nuo kolektyvistinės prie individualistinės bendruomenės formos (čia tik „žalia” idėja).
Laiškas kiek ilgokas, bet pabandysiu jį įkelti kaip komentarą:
Aš vis pabendrauju su Rimu Budriu. Prieš kokį mėnesį humanistinės psichologijos puslapyje, internete, pasižiūrėjau jo video pranešimą Rusijos NLP fesivaliui. Ten jis bandė pagrįsti mintį, jog rusiškas žmonių bendrumo modelis galėtų būti kaip ir trečias kelias tarp rytietiško kolektyvizmo ir vakarietiško individualizmo ir iš to sekančio žmonių susvetimėjimo. Laiškas apie tai:
Nors ne kartą šiais laikais teko lankytis vakarų šalyse, bet asmeniškai kažkoks išskirtinis nuo Lietuvos indvidualizmas ar susvetimėjimas neužsifiksavo (gal tiesiog mažai teko bendrauti). Bet tai, kad Rusijoje ar Baltarusijoje kolektyvizmas ir žmonių bendrumas tarybiniais laikais buvo ryškiau išreikštas nei Lietuvoje – tai tikrai.
Tikrai ne kartą Maskvoje ar Leningrade žiemą priėję žmonės klausdavo kodėl esu be kepurės, gal kas atsitiko, ar nesušalsiu. Studentiškais laikais, žiemą, teko pakeleivingomis mašinomis keliauti iš Gomelio, Baltarusijoje, namo, į Kauną (nebuvo bilietų parskristi iš Kaukazo nei į Vilnių, nei į Rygą, nei į Minską). Neturėjau net žemėlapio, tad pasikliaudamas vietinių patarimais užsiroviau į tokią gūdžią provinciją, jog maniau, kad teks ten apsigyventi. Pagaliau mane paėmė bitumvežio vairuotojas. Jis su dar kelias kolegomis vežė bitumą jiems patiems dar nauju maršrutu. Keliose vietose suabejojo kur sukti. Tada sustojo ir nuėjęs pas kitą vairuotoją, turintį žemėlapį, pasitikslino kur važiuoti. Paskui visi sustojo nes vieną vairuotoją „prispaudė reikalas“. Dar kiek pavažiavus kitam automobiliui nuleido ratą. Vėl visi sustojo. Vienas kolega paskolino domkratą, kitas atsarginį ratą, nes tas nieko neturėjo. Tada bendromis jėgomis ratą pasikeitė ir važiavome toliau. Pajudėjus, mano vairuotojas, mane pamokė: „Matai, kolektyvas – jėga. Vienas labai greitai pražūtum.“ Aš su juo nesiginčijau, tik pagalvojau, kad važiuojant į tolimesnę kelionę žemėlapį reikėtų turėti bet kokiu atveju, o atsarginis ratas ir domkratas automobilyje turėtų būti visada. Tada nereiktų visiems stovinėti ir myžčioti prie kiekvieno krūmo.
Bendruoju atveju galima sakyti jog rytų bendrumas ir kolektyvizmas ateina dar iš gentinės bendruomenės laikų ir yra nulemtas gamtos ir ekonominių sąlygų, neleidžiančių individui ar šeimai išgyventi be bendruomenės. Kaip gi vienas nudobsi mamutą ar kaip išgyvens vienišas keleivis atšiauriame krašte jei sutikti žmonės jo nepamaitins ir neapnakvydins? Tam tikrame istorijos ir ekonomikos išsivystymo etape tai tiesiog būtina. Manau šį istorijos etapą praėjo ir tie patys vakarai. Na pvz. dabartinės Indijos kastos, viduramžiais turėjo savo atitikmenį Europoje. Tai buvo luomai.
Tačiau šiuo metu Europoje netgi tėvai, atskridę iš kito miesto ar valstybės, aplankyti vaikų ir vaikaičių, kartais apsistoja viešbutyje (ypač jei vaikai gyvena ne penkių miegamųjų name, o mažyčiame bute, kokiame Paryžiaus ar Kopenhagos senamiestyje). Tiesiog jei yra finansinės galimybės ir išvystytas įvairaus lygio viešbučių tinklas, tai kodėl kažkas turi vartytis visą naktį ant grindų?
Vienas istorijos ir ekonomikos dėsnis sako, kad nebūna nemokamų pietų. Ką gi mes (ir jie) sumokame už rytietišką ar rusišką kolektyvo rūpestį ir bendrumą?
Labai gerai atsimenu kai vaikystėje visa tetos šeima prilipdavo prie lango, iš Kauno parvažiavus kaimynų paaugusioms dukroms „miestietėms“ (jos dirbo Kauno Pluošte ar Litekse darbininkėmis). Pasipiktinimui kaip jos drįsta mūvėti kelnėmis ar nusidažyti plaukus – nebūdavo ribų.
Dar atsimenu vieno pažystamo, kuriam po instituto teko kelis metus tarnauti sovietų armijoje karininku, pasakojimą. Jo kolegos rusai karininkai niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, jog jis turėjo savo skonį ir supratimą apie pasaulį. Kartą gerai pagėrę, jie pristojo konkrečiai: „Kęstai, tu visai neblogas vaikinas, bet kodėl gi tu ne toks kaip mes?“
Labai charakteringa dabartinė vienos Lietuvos penkiakovininkės situacija: Ji, asmeninių priežasčių vedama, nusprendė išvykti į Rusiją ir netgi nori atstovauti Rusiją ateinančiose olimpinėse žaidynėse. Reikia tik paklausyti mūsų ultrapatriotų komentarų: „Kaip ji drįsta išduoti Tėvynę. Lietuva jai viską davė, sudarė sąlygas sportuoti ir siekti meistriškumo ir t.t.“
Iš esmės kolektyvinio rūpestingumo situacijoje, žmogus kaip ir tampa kolektyvo, kuris juo rūpinasi, nuosavybe. Tai buvo labai aiškiai išreikšta sovietiniais laikais. Deja ta nuostata labai gaji Lietuvoje ir šiandien. Dabar egzistuojančiose kolektyvistinėse visuomenėse (o ir toje pačioje Lietuvoje prieš kokį šimtmetį), kiekvienas bendruomenės narys įstatomas į labai aiškius ir griežtus rėmus: kaip rengtis; kaip elgtis; kokia kalba kalbėti; kokią tikybą išpažinti ir t.t.
Galima sakyti, kad į kolektyvo narį žiūrima panašiai kaip kai kurie tėvai žiūri į vaikų gimdymą ir auginimą. Atrodo jog jiems tai yra verslo projektas. Vaikai gimdomi, auginami, lavinami su mintimi, kad užaugę jie padarys karjerą, uždirbs daug pinigų ir pasirūpins nusenusiais tėvais. T.y. investicijos sugrįš su kaupu.
Pramonės, ekonomikos ir komunikacijų vystymasis leidžia dabartinių vakarietiškų šalių piliečiams išgyventi nesiremiant į kurią nors vieną konkrečią bendruomenę. Technikos ir technologijų pažanga žmones padarė labai priklausomus nuo elektros, naftos ar interneto, tačiau atskiras žmogus tapo nepriklausomas nuo konkretaus kolektyvo savo pagrindinių fizinių poreikių (maistas, būstas, apranga) tenkinimo prasme. Taip atsirado individualizmo pagrindai. Tai svarbus žingsnis asmens kaip individo ir asmenybės atsiradimo bei brandos kelyje, tačiau kaip ir minėjau, nemokamų pietų nebūna.
Atrodo kolektyvistinė bendruomenė ne tik užtikrino asmens fizinį egzistavimą. Gal fizinių nepriteklių fone tai pernelyg ir neišryškėdavo, bet kolektyvas ne vien spraudė į rėmus, bet tenkino ir kitus socialinius – psichologinius žmogaus poreikius: bendravimo, priklausymo, reikalingumo, reikšmingumo ir t.t.
Iš tikro, vakarietiškos pasaulėžiūros individualistinė visuomenė turi savų problemų. (Kaip, beje, ir rytietiško stiliaus – kolektyvistinė). Vakarietiškos visuomenės atomizavimasis, individualizmas, asmeninis egoizmas ir vartotojiškumas linksniuojamas gan dažnai. Tačiau vargu ar grįžimas „atgal į gamtą“ būtų teisingas kelias Lietuvai ar juo labiau vakarų Europai. Nemanau, kad šioje situacijoje rusiškas kolektyvizmas iš esmės skiriasi nuo Indijos ar Kinijos kolektyvizmo. Na, jis kitoks nei Indijoje (gal būt todėl, kad gamtinės sąlygos ir demografinė situacija stipriai skiriasi) gal jis kažkiek arčiau vakarietiško individualizmo (o lietuviškas kolektyvizmas dar per sprindį arčiau vakarų). Galiausiai pačiuose „vakaruose“ manau pakanka ir individualizmo ir kolektyvizmo. Tiesiog lyginant su rytais jie labiau individualistiški ir tiek.
Nenorėčiau sutikti, kad rusiško žmonių bendrumo fenomene galima įžvelgti kokį „trečią kelią“. Netgi abejoju ar yra kažkoks antras kelias. Aš matau vieną kelią, kuriuo skirtingos tautos ir skirtingos civilizacijos yra nuėjusios skirtingą atstumą. Ekonomikos ir technologijų srityje tai gan akivaizdu. Gal būt savimonės ir tarpusavio santykių evoliucija ne visai sutampa su technikos pažanga, bet bendra koreliacija – akivaizdi.
Sunku nuspėti koks sekantis žingsnis po priverstinio kolektyvizmo ir individualizmo laukia žmonijos šiame kelyje. Nemanau, kad Feisbukas ar kiti technologiniai naujadarai gali pakeisti tikrą bendravimą, tačiau sutelkdami dėmesį į individualistinio vakarų pasaulio trūkumus, kartais praleidžiame pro akis jo privalumus. Ir ne tik materialinės vartotojiškosios gerovės srityje. Visose epochose ir skirtingose visuomenėse pasitaiko labai įvairių žmonių, tačiau kalbant apie tendencijas negalima nepripažinti, kad kolektyvistinė, rytų tipo bendruomenė labai rūpestinga tik savo narių atžvilgiu. T.y. ji rūpinasi tais, kuriuos laiko „savais“ netgi sakyčiau bendruomeninės nuosavybės prasme. Labai geras šio požiūrio pavyzdys persitvarkymo laikais Rusijoje klestėjęs judėjimas „Naši“ („mūsiškiai“). Ne „mūsiškiai“, kitos bendruomenės, kito tikėjimo, kitos tautybės, kitos odos spalvos ar rasės atstovai geriausiu atveju kolektyvistinės bendruomenės priimami neutraliai. Blogesniu – siekiama juos pakeisti, perauklėti arba sunaikinti.
Individualistinė vakarietiška bendruomenė iš tikro daug mažiau rūpinasi kasdieniniais greta gyvenančiųjų poreikiais. Gal būt pagal nutylėjimą laikoma, kad „duona kasdienine“ kiekvienas pajėgus pasirūpinti pats. Tačiau šie „egoistai“ jaučia daug stipresnę ir, sakyčiau, labiau nesavanaudišką atsakomybę už tai kas vyksta visoje planetoje: amerikiečiai Niujorke protestuoja prieš karą Vietname ar invaziją į Iraką (nors ji gali jiems patiems atpiginti benziną), žaliųjų aktyvistai, aukodami savo pinigus ir laisvalaikį, persekioja japonų banginių medžiotojus prie Antarktidos. Daugybė savanorių padeda vietiniams trečiojo pasaulio gyventojams.
Tas pats Feisbukas ar internetas padeda siaurai specializuotų pomėgių fanams susirasi vieniems kitus visame pasaulyje arba dideliame mieste. Žmonės individualistinėje bendruomenėje irgi bendrauja ir ne tam, kad patenkintų tik pirminius saugumo ir išgyvenimo poreikius, o todėl, kad vienas asmuo nori bendrauti su kitu kaip su asmeniu ir nebando jo pasisavinti.
Labai geras pavyzdys šioje vietoje būtų šeimos institutas. Kolektyvistinėje, hierarchinėje visuomenėje bažnytinė santuoka buvo sudaroma „iki mirtis mus išskirs“. Galiausiai moteris neturėdama išsilavinimo, profesijos ir jokios nuosavybės, buvo pilnai priklausoma nuo vyro, todėl visą gyvenimą nugyvendavo su juo, nepriklausomai nuo to kaip ji jautėsi toje santuokoje. Sumenkus bažnyčios vaidmeniui, moteriai tapus lygiaverte partnere materialia, finansine prasme ir atsiradus realiai galimybei negyventi kartu, labai ženkliai padaugėjo skyrybų. Skalambijama varpais apie globalią šeimos instituto krizę. Iš tikro tokia šeima, kai žmonės gyveno kaip vienoje kameroje iki gyvos galvos uždaryti nusikaltėliai, patiria rimtą krizę. Gal jos greit iš viso neliks.
Bet labai liūdna, jog nepastebima, kad nemažai žmonių, būdami visiškai nepriklausomi vienas nuo kito materialia prasme, vis tiktai pasirenka gyvenimą kartu. Jie yra kartu, nežiūrint visų iš to iškylančių problemų, jie sąmoningai renkasi tokį gyvenimą nes jie patys to nori. Spėju, kad jie kaip tie vakarų individualistai gyvena nesisavindami vienas kito. Gal būt dabar tokių santuokų yra netgi daugiau, nei „anais laikais“.
Dažnai vakarietiškas individualizmas ir egoizmas priešpastatomas rytų kolektyviniam aukojimuisi bendro reikalo labui. Jei tai būtų teisinga, tai 1939 metais, kai kolektyvistinė Rusijos armija užpuolė Suomiją, pastarosios gyventojai, jau tais laikais būdami tikri individualistai, turėjo viską metę išsilakstyti po aplinkines Skandinavijos šalis. Tačiau atrodo jog taip neatsitiko, todėl norėčiau pateikti citatą apie suomių armiją iš Eloise Engle ir Lauri Paananen knygos „Žiemos karas“:
„Tokiam patyrusiam žmogui kaip Manerheimas Suomijos armija turėjo atrodyti gana keistas darinys, nelabai tinkamas dideliam karui. Didžiuma rezervistų vilkėjo nuosavus civilinius darbužius, gal būt tik su ženkleliu ant kepurės ar diržo, kad juos būtų galima atpažinti kaip saviškius. Žygiuodavo nerangiai, prastai atlikdavo rikiuotės komandas ir menkai domėjosi galimybe kilti karinės karjeros laiptais. Dažnai rezervistai net į savo karininkus kreipdavosi vardais, ypač mūšio metu, pagarbą atiduodavo tik jausdami draugiškumą ir priklausomai nuo nuotaikos. Tačiau, maršalo akimis, ši kariuomenė vis dar laikėsi vaikiško įsitikinimo, jog, nepaisant ginkluotės ir ekipuotės stygiaus, gebės apginti šalį.
Vertindamas priešininkus, Manerheimas suvokė, kad vienintelė jo viltis – individualistus suomius kuo plačiau išdėstyti šiaurėje. Puikūs slidininkai gaus įsakymus sukti plačius ratus per tyrlaukius, nešantis su savimi viską, kas būtina, ir puldinėti rusus iš sparnų bei užnugario. Jie veiks be konkrečių nurodymų, stengsis lanksčiai prisitaikyti prie padėties bei kiekvieną problemą spręsti savo nuožiūra.“
Manau tai tinkamas horizontalios, individualistinės kariaunos pavyzdys. Ypač lyginant su Rusijos armija, kuri buvo tikras hierarchinio, kolektyvistinio požiūrio etalonas dar ir aštuoniasdešmtaisiais, jau nekalbant apie Stalino laikus.
Tai štai: tie nerangūs, nemandagūs, nekultūringi, vaikiškų įsitikinimų, individualistai APGYNĖ SAVO ŠALĮ.
Sakyti, kad suomiai laimėjo tą karą, būtų ne visai tikslu. 1940 m. kovo 13 dieną, pasirašius paliaubas, Suomija buvo liūdniausia šalis pasaulyje. Ji gedėjo 25 tūkstančių žuvusiųjų ir 55 tūkstančių sužeistųjų. Sovietai neteko vieno milijono kareivių (pasak Chruščiovo) ir atsiplėšė 56 tūkst. (iš 388 tūkst.) kvadratinių kilometrų Suomijos teritorijos. Ir vis tiktai įvertinant turimų ir kare panaudotų technikos, bei gyvosios jėgos resursų kiekį, neįmanoma nepripažinti, kad individualistai suomiai labai efektyviai, pasiaukojamai ir sėkmingai kovojo už savo šalies, savo bendruomenės interesus. Suomiai išsaugojo savo laisvę. Suomija išvengė kolektyvizacijos. Jos ūkininkai, mokytojai, moterys, vaikai ir seneliai nebuvo prievartaujami NKVD rūsiuose, vežami ir naikinami Sibiro gulaguose.
Iš esmės nei vienas materialios sferos ar mentaliteto evoliucijos etapas nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Rimta problema, kad šiuolaikinės komunikacijos galimybės griauna visas sienas ir kultūrinius barjerus. Taip pat savimonės evoliucija atrodo pradeda aiškiai atsilikti nuo technikos bei technologijų pažangos (ypač ginklavimosi srityje).
Manau negerai kai viduramžių mentaliteto kraštams jėga bandomas primesti šiuolaikinių vakarietiškų valstybių politikos ir valdymo modelis. Dar blogiau kai viduramžiško (jei ne akmens amžiaus) savimonės lygio gentys ir grupės valdo šiuolaikines technologijas bei ginklus ir naudodami juos skerdžia savo gentainius arba bando pajungti ir pagal savo savimonę „perauklėti“ mažesnes, bet gal kiek toliau istorijos keliu paėjusias tautas. Gal tas anekdotas apie tai?:
„Malčik s derevni našol pulemiot. Bolše v derevni nikto ne živiot“
@Daiva:
Sveiki, Daiva
Iš tikro, gal būt iš jūsų kartais tikiuosi (reikalauju) pernelyg daug. Skaičiau apie jūsų „pasibendravimą“ su „liberaliuoju“ jaunimu. Kabutėse todėl, jog, bent man, liberalumas visų pirma asocijuojasi su tolerancija. Jums turbūt ne paslaptis, jog yra keli diskusijos tipai, pradedant koviniu disputu, kuriame nesiskaitant su priemonėmis (sąmoningas faktų iškraipymas, pašnekovo žeminimas, psichologinis spaudimas ir t.t.) siekiama pergalės; korektiška ir sąžininga diskusija siekiant kuo geriau pateikti savo nuomonę ir argumentus ir išgirsti kitos pusės argumentus; dialogas kai žmogaus su kuriuo bendraujame nelaikome klasiniu ar ideologiniu priešu, kiekvienas turime savo asmenine patirtimi paremtą nuomonę ir nuostatas ir neturime būtino tikslo kitą atversti į „savo tikėjimą“. Šiuo atveju bendravimo tikslas yra atrasti kur ir kodėl skiriasi nuomonės ir laimėjimu tokiu atveju galima laikyti nuomonių ir nuostatų suartėjimą, nesvarbu kas link ko pajudėjo. (čia galioja jūsų: „Atsiverti ir priimti kitokią patirtį turėtų abi pusės“)
Iš to, ką perskaičiau, susidariau nuomonę, kad „liberalusis“ jaunimas buvo nusiteikęs su jumis bendrauti iš pirmosios pozicijos.
Sąvokų išgryninimas turi prasmę, bet turi ir savo ribas. Realiai kiekvienas į tą pačią sąvoką įdeda kiek kitokį turinį. Tačiau, kaip rašai galima išsigryninti sąvoką sau arba sutarti, kad konkreti sąvoka, konkrečioje diskusijoje bus naudojama apibrėžta reikšme. Ir tai išlieka kiek skirtingų traktavimų galimybė. Labiausiai unifikuotas sąvokų ir lozungų naudojimas kai visi paklūsta vienam konkrečiam autoritetui ir daugiau niekas neturi teisės naudotis savo patirtimi ir supratimu traktuodami vieną ar kitą sąvoką. Gal būt todėl ir sakau, kad realiausia vienu ar kitu klausimu diskutuoti išsakant savo asmeninį požiūrį, paremtą asmenine patirtimi.
Be abejo būtų įdomu sužinoti, kaip tuos socialistams priskiriamus teiginius vertintų „tikri socialistai“. Problema tik tame, jog aš nekalbu, nerašau ir neskaitau angliškai, o jie – lietuviškai, todėl jums tektų gan nelengvas vertėjos darbas.
Author
@Vladas:
Sveiki, Vladai,
diskusija su Jumis buvo labai svarbi šiam tekstui atsirasti, bet jis skirtas ne vien jums 🙂 Jis yra ilgų apmąstymų apie kultūros vietą emancipacijos procese rezultatas, susijęs ir su diskusija su liberaliu jaunimu apie feminizmą (galbūt skaitėte anksčiau bloge), ir su pokalbiais virtuvėje su tėvais bei draugėmis.
Pastebėjau, kad dažnai socializmo sąvoką vartojame labai nevienodai. Prieš kurį laiką Londone susipažinau su pora JK Socialistų darbininkų partijos narių. Jei jie ir B.Burgio tinklaraščio diskusijos dalyviai kartu diskutuotų, atrodytų, kad iš skirtingų planetų. Atsiverti ir priimti kitokią patirtį turėtų abi pusės. Mes, rytų europietės, turime svarbios ir unikalios patirties, kuri rodo, kokie pavojai slypi tam tikruose politinio kai kurių socialistinių principų įgyvendinimo vienoje valstybėje kompromisuose. Savo ruožtu vakarietės dažniau turi gebėjimą diskutuoti apie vertybes ir svajoti apie pokyčius be savimyliško cinizmo: „neveiks, neveiks…”
Galėčiau pristatyti ir savo asmeninį požiūrį, galėčiau ir ieškoti, kur „žemėlapiai” sutampa, bet ankstesniame tekste ir, jį tęsiant, šiame man labiausiai rūpėjo išsigryninti sąvokas, aptarti, iš kur atsirado pamatiniai principai ir padėti įvairioms žmogoms susikalbėti, kai minimas terminas „socializmas”. Reikėtų pakuisti, gal kur turiu britų kontaktus, ir paprašyti jų pakomentuoti Jūsų prielaidas. Ką manote?
Sveiki, Daiva,
Straipsnis gavosi ilgokas. Kai kas bent man iš tikro naudinga, pvz. išsamus kairiųjų krypčių skirtumų paaiškinimas. Aš nekalbu angliškai ir kairiąja politika rimčiau domėjausi tik mokydamasisi Kauno Politechnikos Institute, prieš mokslinio komunizmo egzaminą.
Taip pat aš pilnai sutinku su tuo, jog vaikystė yra įpatingos svarbos metas kiekvieno žmogaus gyvenime ir rekiamu metu reikiama linkme pridėtos pastangos čia gali duoti patį didžiausią teigiamą efektą. Taip pat priimu atsakymą į klausimą, kodėl žmonėms taip sunku išsikapstyti iš ekstremalaus skurdo salų. Tiesa dėl abiem atvejais siūlomų problemų sprendimo kelių vertėtų padiskutuoti.
Pastebėjau vieną sisteminę mūsų diskusijos (ir pastarojo teksto) problemą: bandant viename tekste išsakyti savo požiūrį „APIE VISKĄ” jis neišvengiamai gaunasi labai ilgas ir chaotiškas. Akivaizdu, jog diskutuojami klausimai mums abiems yra tikrai svarbūs ir liečia mūsų bazines vertybes, todėl kiekvienas nuomonių nesutapimas sukelia emocijas ir pradedame „šaudytis” dėl atskirų smulkmenų, bandydami viens kitą įtikinti savo požiūrio „teisingumu”. Manau tai tikrai nepadeda suprasti kaip kitas žmogus suvokia situaciją ir kodėl jis kai kurios aspektus vertina skirtingai.
Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima trumpai ir aiškiai išdėstyti pasaulėžiūrą kitam žmogui, kurio vertybių ir pasaulėžiūros taipogi nežinai, tačiau gal bet kokiu atveju reikėtų nepradedant vertinti ir įtikinėti savo teisumu išsiaiškinti kokiose vietose mūsų „žemėlapiai” sutampa ir kur skiriasi. Spėju jog toks procesas padėtų aiškiau suvokti ir savo požiūrį (bent jau man:)).
Man labai patiko trinarė politikos krypties pristatymo sistema ankstesniame tekste (aiškumas ir struktūra). Manau mano pateiktos hipotetinės nuostatos smulkiau išskaido tuos tris teiginius ir tikėjausi, kad jas iš eilės panagrinėsime po vieną. Tai leistų išsiaiškinti kuriose vietose mūsų nuostatos ir įsitikinimai sutampa ir kur skiriasi, bei kodėl.
Dar vienas momentas: bent jau aš nelinkęs savęs priskirti prie konkrečios grupės ir savo pažiūrų derinti su kokia konkrečia politine doktrina (kažką panašaus tu išsakei apie savo santykį su socializmu), todėl manau realiau ir konstruktyviau būtų kalbėti kaip vieną ar kitą gyvenimo reiškinį kiekvienas vertiname asmeniškai, nei gilintis į įvairiausių politinių krypčių požiūrių skirtumus ar sutapimus.