A.Račo tinklaraštis paskutiniu metu kokybiškai produktyvus. Šiandien skaniai perskaičiau, kaip konservatorių pagyros palyginamos su nuveiktais darbais, o po to sudomino jo pateiktas žurnalo IQ sudarytos svajonių vyriausybės vertinimas. Būtų labai įdomu išgirsti, ką mano mano tinklaraščio skaitytojos ir kokią svajonių vyriausybę jos sudarytų. Man įdomesnė kiek platesnė problema.
Demokratinėse valstybėse vyriausybė (vykdomoji valdžia) yra jungtis tarp politikių ir specialisčių. Vyriausybę skiria ir kontroliuoja demokratiškai išrinktos piliečių atstovės, kurios neprivalo būti specialistės, bet vyriausybės narės savo ruožtu turi nustatyti bendras atitinkamos srities gaires ir vadovauti būriui biurokračių. Kiekvienoje demokratinėje sistemoje tarp politikių ir biurokračių neišvengiamas tam tikras stumdymasis, nes biurokračių sukaupta patirtis leidžia realistiškiau vertinti vyriausybės uždavinius, bet kartu riboja platesnius užmojus, o dažnai remiasi institucijos išlikimo logika, sunkiai pasiduoda reformoms, kylančioms vien iš politinės valios. Kad politika veiktų, politikėms ir biurokratėms būtina keistis informacija ir bendradarbiauti. Idealu, jei vyriausybės narė – ir politikė, ir specialistė, bet ministrių postai yra ir tam tikri rinkimuose laimėti trofėjai, suderami koalicijoje. Tai iš principo normalu: dalyvaudamos rinkimose, partijos turėtų nurodyti savo prioritetus, kurių ministerijų norėtų ir ką nuveiktų, joms vadovaudamos. Išmani generalistė, žinanti, kuo įsipareigojo rinkėjams, ir mokanti derinti tuos įsipareigojimus su gerokai lėtesnių apsukų nei norėtųsi įgyvendinimo mechanizmu (ką irgi reikia suprasti ir atitinkamai įvertinti valstybės tarnautojų patirtį) gali vadovauti bet kuriai ministerijai, bet dėl darbų apimties ir daugybės visokių interesų, kuriuos neišvengiamai reikia derinti, jai gali būti sunku nepasiduoti spaudimui iš žmogų, kurios daugybę metų dirba šioje srityje (bet nebūtinai visada žino geriausius sprendimus). Viešoji nuomonė palankesnė ministrėms-specialistėms.
Žurnalas IQ taip pat. Laikomasi nuomonės, kad, jei kažkam pavyksta gerai vadovauti tam tikroje srityje veikiančiai įstaigai, iš tos žmogos išeis puiki ministrė. Tai galioja trims esamoms ar buvusioms ambasadorėms, mano gimnazijos direktoriui, TEO, poliklinikos vadovams. Kitas ministres siūloma „importuoti“ iš kitų institucijų. Idėja įdomi, bet valstybės išteklių skirstymas veikia kiek kitaip. Nesakau, kad valstybė neturi turėti ilgalaikės vizijos ir numatyti, kas galės būti jos ekonomikos ir socialinių pokyčių ramsčiais ir atitinkamai remti tų pramonės šakų, institucijų ar grupių (ne vieną rašto darbą TSPMI parašiau apie tai, kaip tai suveikė Rytų Azijoje – tiesa, viskas turėjo savo kainą). Tačiau pirmiausia viešojo sektoriaus įsikišimo reikia ten, kur yra problemų, kur kažkas neveikia ir vadinamoji rinka ar bendruomenės kažkuo nepasirūpina. Ar VU teisės fakulteto dekanas, su visa pagarba jam, puikiai teoriškai išmanantis, kaip veikia teisinė sistema, greitai susigaudys padėtyje, kai tam tikros interesų grupės, prisidengdamos krize, siūlys įstatymų projektus, leidžiančius dar labiau gręžti pažeidžiamiausius darbininkus? Ar sėkmingos ryšių bendrovės vadovas nenumos ranka į tai, kad retai apgyvendintuose kaimuose greitoji pagalba negali privažiuoti? Ar didžiausios poliklinikos vadovas, kuris, žinoma, išlaikytų ryšius su struktūra, kurioje ką tik dirbo, jautriai pažiūrėtų į problemas, su kuriomis susiduria provincijų gydytojai ir tie, kam esama sistema nepalanki? Galiausiai ar tokią plačią, įvairią ir nuo visokiausių iššūkių dūstančią švietimo sistemą suvaldytų sėkmingos gimnazijos vadovas B.Burgis, kuris apskritai mano, kad valstybė turėtų nusišalinti nuo vaikų auklėjimo ir, atrodo, įsivaizduoja, kad iš to, jog jam puikiai sekasi auginti šeimą, reikia daryti prielaidą, kad darni šeima yra ir privalo būti realybė kiekvienai? O jei nėra? Vat nėra ir viskas? Labai gerbiu už tai, kokią gimnaziją jau susiformavusioms ir jau sėkmingoms jis sukūrė, bet ar nepasimestų, nesutriktų jis, kai reikėtų nutarti, kiek išteklių ir dėmesio skirti mokyklai, kurioje „krituolės“ laukia, kol sueis 16, o mokytojos įpareigotos rūpintis, kad ši tautos ateitis nieko nesužeistų, nepirktų ir neparduotų narkotikų?
Visi šitie dalykai valstybėje yra. Visoms norėtųsi, kad nebūtų, bet nuo norų jie nedings. Net ir specialistėms-ministrėms nusprendus investuoti į sėkmingas, dideles, galingas ir sveikas, visos kitos pareikalaus savo dalies kitais būdais. Tada, kaip JAV, kur laikoma, kad baisus socializmas investuoti į neturtingųjų sveikatą ir švietimą, teks investuoti į kalėjimus, sekimo sistemas ir karą.
Viešojo sektoriaus išteklių nereikia naudoti tam, kad sėkmingi, dideli ir sveiki taptų dar sėkmingesniais, didesniais ir sveikesniais. Šiuos išteklius reikia skirti tam, kad daugiau žmogų galėtų įsijungti į šiųjų gretas.
—
Giminės vartojimas šiame tinklaraštyje paaiškintas čia.