Kelios pop priežastys, kodėl aš už eurą

Gegužę Briusely klausiausi prof. Trevor’o Evans’o paskaitos apie tai, kaip bendra valiuta itin prisidėjo prie prekybos ir biudžeto deficito Graikijoje ir kitose Pietų Europos šalyse. Šios šalys prekiauja su eurozonos lydere Vokietija, o nesant biudžeto, atlyginimų politikos ir kitokiam ekonomikos suderinamumui, bendra valiuta pusiausvyros trūkumą sustprina. Paprastai prekybos svyravimai susiję su valiutos svyravimais. Kai valstybės valiuta atpinga, jos eksporto prekės tampa konkurencingesnės. Šiuo atveju valiuta bendra, todėl, pasak profesoriaus, vokiškos prekės galėjo ramiai sau tvindyti Graikijos rinką, o graikiško eksporto konkurencingumas, kuris būtų susijęs su valiutos svyravimais, didėti negalėjo. Be to, Vokietijoje buvo sudarytas darbdavių ir profsąjungų susitarimas, kuris užkirto kelią kelti vokiečių atlyginimus, tikintis, kad didesnės pajamos ir daugiau darbo atsiras dėl didėjančio eksporto. Taigi vokiečių darbo našumas augo, jie gamino ir eksportavo daugiau, taip pat ir į Graikiją, o graikų galimybės pirkti tas prekes buvo palaikomos tik skolų ir struktūrinių fondų. Profesorius parodė kelis įtikinančius grafikus, kaip po euro įvedimo keitėsi Vokietijos ir Graikijos tarpusavio prekybos balansas. Bendra ES valiuta taip pat siejama su didėjančiomis kainomis ir paskutinio sverto, jei labai prireiktų, praradimu – dingtų galimybė devalvuoti valiutą, be to, kartu su euru būtų prisiimami biudžeto drausmės įsipareigojimai, kurie dar labiau apribotų vyriausybių galias. Kai kurios Vakarų europietės juokauja: kai euras toks nepopuliarus, kaip kas nors dar gali dėti pastangas prisijungti prie eurozonos?

Argumentai svarbūs ir svarūs, bet aš ir toliau manau, kad bendra valiuta yra gerai. Čia pateiksiu keletą socialinių ir psichologinių argumentų, kurių viešojoje erdvėje dažniausiai negirdime.

1. Esant bendrai valiutai, kainos ir atlyginimai tampa be didelių pastangų tarpusavyje palyginami. Nors atrodo, kad vienas juokas perskaičiuoti, bet visos puikiai žinome, kad valiutų kursai nėra labai lengvi skaičiai, todėl visada esame pasiruošusios tam, kad kažkiek pinigų „pradingsta“ detalėse. Tarkime 1 euras – 3,4528 lito. Priklausomai nuo skaičiavimo įpročių, kainas eurais dauginame iš 3,5, dauginame iš 7 ir dalijame iš 2, skaičiuojame, kad 10 litų – 3 eurai ar pan. Tačiau kai matome net sau įprastus skaičius užrašytus eurais, jie dažnai mus nustebina, ypač jei neseniai kažką pirkome eurozonoje. Pamenu jausmą, kai, prieš važiuodama į Erasmus, dokumente pamačiau, kad mano šaunioji padidinta VU stipendija yra… 52 eurai per mėnesį. Jei/kai priprasime prie euro, galėsime tiksliau įvertinti, ar nepermokame elektroninėse parduotuvėse, ar verta drabužį ar kokią smulkmeną pirkti kelionėje, ar namie, galų gale, ką galime nusipirkti kaimyninėse šalyse už tai, kiek mums sumoka už darbą. Žinoma, visos turime galimybę tai suskaičiuoti skaičiuotuvu, bet naudojant valiutą, atsiranda tam tikra intuicija. Be to,  dažnai patingime ir pasitikime savo apytiksliu „primetimu“. Bus daug lengviau ką nors suderėti.
2. Bendra valiuta panaikina galimybę pardavėjoms manipuliuoti kursais. Prisiminkime garsią Ryanair apgavystę: mokant sąskaita ne eurais, automatiškai nustatytas daug nepalankesnis keitimo kursas, o šalia priskiesta, kad, jei pasirinksite ne jį, negalėsime garantuoti palankaus kurso. Žinoma, pardavėjos pasinaudos perėjimu prie euro ir kainos pakils, betgi, kai anuomet nepavyko įsivesti euro, jos pakilo ir šiaip. Mokesčiai, kuriuos lupa Lietuvos bankai už bet kokią operaciją eurais, yra atskira istorija – dauguma europiečių draugių kraupsta, išgirdę apie tokį plėšikavimą.
3. Lietuvoje susiorientuoti bus patogiau ir užsienietėms: tiksliau palyginusios kainas, jos galbūt dažniau susigundys prekėmis, bet mažiau nukentės nuo lupikavimo taksi ir kitose paslaugų srityse. Apsipirkdama Čekijoje pastebėjau, kad dažnai nuo įvairių smulkmenų pirkimo atbaidydavo tai, kad nežinojau, kaip čia greitai išversti kainą į kokią nors man žinomą valiutą.
4. Kaip ir pasų kontrolės panaikinimas, valiutų suvienodinimas panaikina tam tikrą važiavimo į užsienį stresą, sukuria įspūdį, kad tebesame namie. Nereikia dygsniuoti savo apsilankymo valiutos keityklų ar bankomatų riboženkliais. Visoje eurozonoje jausimės, kad turim tokių pinigų, kokių reikia, įskaitant monetų bilietams ir t.t., užuot tursinėjusios su stambiais banknotais.
5. Yra čia ir tapatybės momentas, kuris apima tai, ką rašiau ankstesniuose punktuose. Kadaise, tikėtina, kai kurias žmogas piktino denarų, auksinų ir kitokių įvairiausių tam tikroje teritorijoje cirkuliavusių pinigų panaikinimas, įvedant nacionalinę valiutą. Tačiau viena valiuta, kaip ir teisė apsigyventi bet kur teritorijoje (ji įrašyta ir į LR Konstituciją), reikšmingai prisideda, kuriant įspūdį, kad visur šalyje esi namie, o dokumentai, mainų sistemos ir teisinės procedūros yra sukurtos tavo patogumui. ES to ir siekia. Ir anksčiau pačios gabiausios, pačios paklausiausios ar įdėjusios daugiausiai pastangų galėdavo gauti vizą studijuoti ar dirbti užsienyje, o įdėjus papildomų pastangų, visada buvo galima kažką nusipirkti, parsigabenti. Bet skirtumas tas, kad suvienodinant pinigus, dokumentus, procedūras ir t.t. pastangų reikia minimaliai, ne daug daugiau, nei jų reikia gimtojoje šalyje. Ne tik pačioms pačiausioms, bet ir vidutinėms žmogoms tiesiog patogu gyventi ir kažką veikti bet kur ES. Ilgesnį laiką praleidus Vakarų Europoje, mėgaudavausi tuo, kaip lengvai galima judėti per sienas: puikiai sujungti geležinkelių tinklai, bendra valiuta, keliakalbiai užrašai… Tokie dalykai atrodo antraeiliai, bet jie sumuojasi. Prisiminkime, kokiais kiekiais suomės važiuoja į Estiją linksmintis: svarbiausia čia, žinoma, tai, kad Estija arti, lengva nuvykti, o kainų skirtumas didžiulis. Tačiau prisideda ir tai, kad nuvargus ar prisigėrus galima susikalbėti gimtąja kalba (padavėjos dažniausiai būna pramokusios suomiškai), susigaudyti užrašuose, o dabar netgi naudoti savo pinigus. Važiuodamos linksmintis, suomės Estijoje jaučiasi kaip namie, o ne egzotiškuose Rytuose, kur nesuprantamumas ir keistumas yra nuotykio dalis. Kai Estijoje pasilinksminusių suomių paklaus, ar estės europietės, ar vis dėlto rytietės, didesnė tikimybė, kad nuspręs, jog Estija jau yra tikra Europos, kaip ją supranta, dalis.

Sąmoningai nerašiau apie investuotojų pasitikėjimą ir panašius dalykus, nes būtent socialinės ir psichologinės prekybos pusės dažnai ignoruojamos diskusijose apie eurą. Parašyti šį įrašą mane iš dalies įkvėpė puikus CEU studijuotas kursas Kapitalizmo kultūros, kuriame studijavome apie tai, kaip pinigai (kaip materialus bei simbolinis objektas) įsitraukia į žmogų kasdienybę, šventes ir kitas kultūrines praktikas.