Perskaičiau labai įdomų interviu su Ilze Butkute, dirbančia reklamos srityje ir rašančia eiles. Ji neseniai išleido patarimų knygą darbuotojoms, kurios greitai neteks darbo, apie tai, kaip išsikovoti kuo daugiau iš darbdavio ir išvengti išnaudojimo. Interviu pasirodė žurnale „Moteris“ – turbūt progresyviausiame į moteris orientuotame žurnale Lietuvoje. Todėl truputį nusviro rankos matant, kaip žurnalistė, tam tikru būdu tarsi flirtuodama su pašnekove, stumia ją apibrėžti savo santykį su stereotipais. Neklijuodama etikečių, leisdama pašnekovei atskleisti savo individualybę, bet visgi nė per žingsnį neatitrūkdama nuo stereotipų ir taip tarsi patvirtindama jų aktualumą.
Ryškiausiais pavyzdys:
Klausimas: Ar Jums patinka būti moterimi?
Ats.: […]Vis dėlto būti moterimi man labai patinka. Ir ne tik nagus lakuotis ar kablus avėti.
Klausimas: Turite kokių nors moteriškų svajonių? Pavyzdžiui, sukurti gražią šeimą, namus su pelargonijomis, auginti kelis vaikučius?..
Ats.: Esu pernelyg didelė hedonistė ir pernelyg džiaugiuosi dabartiniu savo gyvenimu, kad galvočiau apie vaikus – juk jie šį gyvenimą pakeistų negrįžtamai.
Ironija klausime labai jaučiasi. Pelargonijos simbolizuoja senamadiškumą. Pakankamai akivaizdu, kad žurnalistė nelaiko šuų svajonių siekiamybėmis. Tačiau ji vis tiek bando pašnekovę įtalpinti į vieną iš tipų: arba kietuolė, kuri giliai širdyje romantiška, arba laisvuolė, kuri demonstratyviai atsiriboja nuo „klasikinio“ moteriškumo. „Visada žaidžiau su berniukais“ ir „Vyrai mane laiko sava“ – tai irgi poza, kurioje nėra nieko išlaisvinančio. Ja teigiama, jog tam, kad būtų „kieta“, moteriai reikalingas vyrų pripažinimas, kad vyrams priskiriamos veiklos pagal apibrėžimą vertingesnės. Laimė, I.Butkutė atsako originaliau: draugai atsipalaiduoja, „pamiršta“, kad turi vaidinti lyčių vaidmenis. Tačiau vis tiek juos vaidina – „nešvankūs“ anekdotai paprastai būna mizoginijos (neapykantos moterims) ir patriarchalizmo koncentratas. Kai kada juose pašiepiamos smurto aukos. Tačiau rašytojos asmeninis gyvenimas yra jos reikalas – sunku būti revoliucioniere net ir savoje kompanijoje, taigi palikim tai jai. Šiai rašytojai tikrai nereikia tų dirbtinių patvirtinimų ir vyrų palaiminimo, kad žinotume, jog ji „kieta“, – matome iš to, kokią knygą ji parašė ir kaip atkakliai apsigynė darbovietėje.
Pokalbis iš principo juk apie knygą, bet nuspręsta pakalbėti ir apie autorės gyvenimą. Kodėl gi ne, skaitytojoms dėl to tik įdomiau. Tačiau kokiu pagrindu galvojama, jog skaitytojos tikėsis rašytojos atitikimo stereotipams? Galbūt abi dalyvės žino, kad niekas to nesitiki. Tai yra tam tikras žurnalistės profesinis flirtas su pašnekove: ak, tu tokia ypatinga, tik pažiūrėk, nei čia netelpi, nei čia… Betgi kodėl turėtų tilpti?
Išrankiojau kitas vietas, kur žurnalistė stumia pašnekovę apibrėžti/pasigirti savo santykiu su stereotipais:
- „Poetams tarsi nelabai būdinga rašyti knygas socialinėmis temomis…“ [o gal tokios poetės tiesiog neišpopuliarėja ir nėra garbstomos renginiuose?]
- „šitokia įžūli mintis daugeliui, ko gero, net į galvą nešautų“ [užtai ir nedarote interviu su „daugeliu“]
- „juk mūsų visuomenėje vis dar keroja pasyvumas bei viltis, kad malonesnį gyvenimą ant lėkštutės atneš gera valdžia“ [tai dabar dar reikia ir liberalizmą išpažinti?]
- „realybėje atrodote gan tvirtai stovinti ant žemės ir nedaug bendra turinti su padebesiais skrajojančios nepraktiškos bohemščikės įvaizdžiu, ar ne taip?“
Labai matosi, kad į kiekvieną klausimą laukiama atsakymo„ ot ir ne, ot ir ne“. Bet jeigu norime atsikratyti stereotipų, yra tik vienas būdas – neigti jų aktualumą, o ne jų galiojimą konkrečioms žmogoms. Net ir turint geriausių ketinimų, galima taip netyčia prisidėti prie stereotipų įtvirtinimo. Juk visame interviu žurnalistė bandė atskleisti, kad rašytoja išskirtinė, netipiška. Būtų, žinoma, atradimas, jeigu ji staiga prisipažintų turinti „standartinių moteriškų“ svajonių – kai kurias moteris tai tikriausiai paguostų ir padrąsintų, kad štai, išgarsėjusi rašytoja tokia pat kaip aš. Betgi ji tai padaro ne kaip stereotipinė moteris, o kaip darbuotoja. Knyga ir interviu sklidini solidarumo ir, kiek galiu susidaryti įspūdį, nuoširdaus noro dalytis patirtimi. To užtenka. Kam čia kišti tuos lytinius dalykus?
Po tuo stereotipų išmėginimu slypi ir kiek gilesnis reiškinys – naujojo „have it all“ moteriškumo paieška. Šis žiniasklaidos propaguojamas moters tipažas pripažįsta daugiau gyvenimo būdų, nei „tradicinė“ lyčių tvarka, bet kartu daro moterims milžinišką spaudimą. Jos privalo būti sėkmingos darbuotojos/viršininkės, pritrenkiančiai atrodyti, būti užburiančios meilužės, puikios mamos ir aktyvios visuomenininkės. Iš pažiūros gali atrodyti, kad tokie pavyzdžiai įkvepia paaugles, bet teko skaityti mokslinių straipsnių, kad taip nėra. Tyrėjos parodė paauglėms nuotraukų, kur vaizduojamos gražios ir „susitvarkiusios“ mokslininkės, taip pat nuotraukų, kur mokslininkės atitinka stereotipą – be makiažo, paprastų bruožų. Paauglėms gražių mokslininkių su makiažu nuotraukos neatrodė įkvepiančios rinktis mokslininkės karjerą – priešingai, kėlė įtampą, kad teks dėti labai daug pastangų ir būti labai sėkmingai visose srityse. Vaizduodama savo herojes kaip supermoteris, kurios gali/turi viską, žiniasklaida gali pakenkti, kaip ir vaizduodama vien „pupytes“. Daug aktualiau būtų vaizduoti, kaip pastangos, padaryti pasirinkimai, gebėjimas susitvarkyti su nesėkmėmis, bendradarbiavimas su kitomis įvairiose situacijose padėjo sėkmingoms žmogoms kažko pasiekti.
Pabaigai – pamėginkime įsivaizduoti, kaip skambėtų, jei vyras reporteris klaustų vyro rašytojo: „Apie knygą tiek, o dabar papasakok, ar turi kokių vyriškų svajonių? Pvz., apie namą, „tačką“ prie jo, kelis vaikus?“ Gal ir galime įsivaizduoti, bet turbūt ne tame pačiame pokalbyje, kuriame pristatoma nauja knyga.
Comments 4
Author
Greičiausiai žurnalistas nevadintų šių dalykų vyriškomis svajonėmis.
Paskutinė pastraipa tikrai įspūdinga – iš pirmo žvilgsnio. Bet iš antro, štai galvoju dabar – yra gi ir „vyriškos svajonės” stereotipas, jeigu taip galima pavadinti. Karjera – bet kurioje srityje, taipogi ir mene – yra vyriška svajonė, siekis. Taigi vyro rašytojo net nereikia klausti apie „vyrišką svajonę” atskirai – vyro bet kuri svajonė yra „vyriška”. Nežinau dėl „tačkos”, bet „pastatyk namą, pasodink medį, užaugink vaiką” – yra tokia, ir apie ją klausiama ir vyrų menininkų, ne tik statybininkų…
O štai kai moteris dirba stereotipiškai vyriškoje vietoje – o Lietuvoje kartais atrodo, kad bet kurioje darbovietėje dirbanti moteris yra vyro vietoje, nes šiaip jau jai reiktų prie puodų ir vaikų suktis – tai pakalbėjus apie „vyriškas” jos svajones (knygos išleidimą), imama klausinėti apie „moteriškas”.
Aš pati esu rašytoja. Jei (kai) kalbuosi su žurnalais, skirtais moterims, visiškai atsipalaiduoju ir pasakoju, kaip aš išgyvenu savo moterystę. Nes skaitytojoms tai rūpi. Ir man pačiai tai rūpi. Nes, kad ir kaip norėčiau apsimesti, jog esu laisva ir nepriklausoma nuo moterystės „žmoga”, aš galvoju apie tai, kaip gyvenime suderinti karjerą ir gimdymą, galvoju apie artėjantį klimaksą, ir noriu būti seksualiai patraukli, nes sekso tai norisi!
Beje, mano vyras padėjo tuo, kad ne kartą prisipažino, jog neskiria, kada aš esu su makiažu, o kada be, kada kvėpinuosi, kada ne. Todėl prieš metus nustojau daryti ir tą, ir aną. Dabar į mano veidą pasižiūrėjęs bet koks reporteris turbūt neišdrįstų klausti, kokios mano grožio paslaptys, nes jos akivaizdžiai ne išorinės… Lakuoti nagai ir kablai? Jau nepamenu tokių dalykų. Įtariu, kad moterys visaip kaip ginkluojasi ir maskuojasi labiau ne dėl vyrų, o dėl moterų…
Ačiū, smagus įrašas 😉
Taip, paskutinis palyginimas puikus! O tie stereotipai, man rodos, galvojant klausimus limpa, kai bandai padaryti ta tarsi „naturalu” pokalbi, o juk snekini nepazistama zmogu. Kai ko nors nezinom, tai ir lenda stereotipai, deja. Labai ju nekenciu, bet va pereita syki darydama interviu su smuikininku labai tvirtai sau zadejau nelyginti kamerines muzikos su „pokalbiu”. Ir vis tiek palyginau… Neuzrasiau, regis.
„Apie knygą tiek, o dabar papasakok, ar turi kokių vyriškų svajonių?“ — pats geriausias pavyzdys. Nors labai stengėtės paaiškinti, man vis tiek nebuvo lengva įvardinti, kuo cituojamieji klausimai yra netinkami. Tačiau va šis pavyzdys kaip pirštu į akį iliustruoja lyčių asimetriją visuomenėje.