G.Grušaitės knyga „Neišsipildymas”

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Didžiausia romano stiprybė, sakyčiau, įdomiai sukabintas įvykių sūkurys. Daug kas atrodo sunkiai tikėtina, bet skaityti įdomu, kartais net sunku atsitraukti. Šiek tiek koją kiša stilius: autorės personažių gyvenimai šuoliuoja, o rašymo stilius vinguriuoja vietoje, lyg ji bandytų tapti ir A.Škėma, ir G.Garcia Marquez’u, ar dar nežinia kuo, kurių aprašomų įvykių ritmas daug lėtesnis, ir įsuka kontempliavimą į Ray Loriga’os stiliaus pasakojimą: vakar pabudau čia, šiandien ten, sutikau dar vieną… Atrodo, kad, sugalvojusi kažkokį epizodą, autorė nori juo pasimėgauti, plėtoja jį maždaug taip: „štai – pastipęs paukštis! štai – mano personažė skuba gatve! štai – transcendentinės realybės reliatyvusis aspektas per kontempliatyviąją prizmę!“ Tai kontrastuoja su personažių atsainumu, bet iš principo netrukdo tiek, kad nebūtų įdomu skaityti. Tikiu, kad ilgainiui autorė lavins plunksną ir rasyk.lt jaunuolių stiliaus maksimalizmo atsisakys. Kai kada tie pasvarstymai, nutolstant nuo įvykių, pasitaiko visai įdomūs, o kai kur „užsukta“ tiesiog puikiai. Pasižymiu citatą: „Giltinė pavargo pjauti mūsų pernelyg išsikerojusią populiaciją ir pradėjo vartoti antidepresantus.“

Pagrindinės personažės (biseksualių lietuvių pora, kurių viena kalba pirmu asmeniu, o kita yra verpetas, aplink kurį sukasi visi įvykiai ir sukrinta visi kiti personažai) yra smagiai „nurautos“. Jeigu joms kažkas nepatinka, jos tiesiog išvažiuoja. Jeigu jos kažko užsinori, eina ir pasiima. Viena jų yra muzikantė, kuri knygos eigoje neįtikėtinai išgarsėja. Tiesiog taip. Dvi personažės tinginiavo, tinginiavo, kol vieną jų atrado prodiuseriai ir ji pasidarė pasaulinė superžvaigždė. Dar įdomesnis kitos personažės variantas – ji niekada nedirba, tarsi nieko neveikia, viskam abejinga, išskyrus mylimajai, bet pinigai kažkaip patys atsiranda, o vyrai krinta jai po kojomis. Tiesą sakant, pažįstu tokią merginą, kuri visur, kur pasisuktų, traukia dėmesį, vyrai dėl jos alpsta ir yra pasiryžę kryžiaus žygiams, nors ji turi savyje daug tragizmo ir visokių komplikacijų. Tačiau ji turi ir guvų protą bei geismą gyventi – sunku įsivaizduoti tokią stiprią įcentrinę jėgą turinčią personažę be tos energijos ir iš jos trykštančio gyvybingumo. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip toks traukos centras derėtų su lietuviška melancholija, nuoboduliu ir abejingumu, kurių autorė prisodrino savo personažę. Bet kodėl gi ne.

Todėl lengviausia skaityti šį romaną kaip emigrantišką fantazijų pasaulį, kur dviem lietuvėms užtenka emigruoti, ir visas pasaulis joms jau po kojomis. Karjera, namai, įtakingi ir bohemiški draugai ir joms nė iš tolo neprilygstančios draugės, gerbėjai – viskas ateina savaime, be pastangų. Nors ir paskanintas bohemos, purvo, skvotų ir lengvų narkotikų prieskoniais, tenai, didžiosiose Europos šalyse, plyti nuostabus pasaulis – tereikia ištiesti ranką ir jį pasiimti. Manyčiau, kad personažės būtų daug paveikesnės, jei gautų truputį pakovoti, pasiplėšyti ir paieškoti savo vietos, kaip iš tikrųjų ir nutinka emigrantėms, o ne vienu žvilgsniu pakerėtų ir BBC, ir Niujorko prodiuserius, ir Barselonos skvotininkus. Visos aprašomos kančios yra tos, kurias personažės pačios susikuria, sėdėdamos ir kontempliuodamos. Skaitant atrodo, kad jos labai kankinasi, bet taip yra tik dėl to, kad jos nuolat apmąsto savo tuštybę, o gal joms tiesiog per daug viskas sekasi. Joms nereikia leidimų dirbti, namų, darbų, visos su jomis nori bendrauti (beje, kartais neaišku, ar jos moka visas pasaulio kalbas, ar tiesiog be pastangų sutinka tik puikiai kalbančias angliškai), jokių nepatogumų joms nesukelia ir netradicinė seksualinė orientacija – jos net nesusimąsto apie tai. Vienos jų gyvenime daug spontaniško sekso, bet ji niekad nepagalvoja, kad gali kažkuo apsikrėsti, ir niekada nerizikuoja pastoti (o atrodo, mūsų kartos žmogų smegenyse tokia signalizacija jau turėtų būti įmontuota). Taigi turime dvi lietuves, implantuotas į R.Loriga’os „Tokijas mūsų nebemyli“ pasaulį, kur vieną dieną atsibundi vienam pasaulio didmiesty, sutinki benamių, kitą atsibundi kitam, sušniaukšti kokaino, tada nuleki į trečią, kažką nusikabini… Tik autorė tą pasaulį išpureno ir pritręšė savo personažėms, kad tik jos visur būtų laukiamos. Tik Londone, kur yra gyvenusi ir autorė, jų gyvenimas būna realistiškesnis.

Tai tam tikri spąstai, kuriuos personažėms paspendžia autorė, per daug jas įsimylėjusi. Įsimylėti savo personažes pavojinga. Vienas požymis, kai vyrai rašytojai įsimyli savo personažus, būna toks: jie personažus kankina ir fiziškai, ir dvasiškai, bet niekada neleidžia suabejoti vienu – personažas visada yra ir bus sekso gigantas. Tam neturi imuniteto net madingasis Milan’as Kundera. Gana nyku skaityti. Man buvo įdomu pamąstyti, kaip šis santykis keisis, kai pagrindinė veikėja – moteris. Tam tikra prasme ji irgi gigantė – nukabina visus, į ką pažiūri ilgiau nei tris sekundes, visi eina iš jos iš proto ir nori dar. Tačiau, skirtingai nei vyrų personažų, kuriuos prisimenu, nėra tokio galios lauko, taigi truputį įdomiau.

Autorei linkiu sėkmės – tikiu, kad apie ją dar išgirsime.