Anądien su susidomėjimu perskaičiau Delfi straipsnį apie elgetas, nuo kurių negali atsiginti lauko kavinių lankytojos. Vos prieš dieną ar dvi pati sėdėjau kavinėje Pilies gatvėje (taip būna retai), kur teko pora žodžių ar ignoravimu nuginti ne tik elgetas, bet ir įkyrų flirtuotoją su mano kompanione. Praėjo ir jau kurį laiką Vilniaus centre uždarbiaujantis jaunuolis su žaizda ant blauzdos, kuris, atrodo, nesikeičia, ir jo žaizda nesikeičia metams bėgant. Man pinigų negaila, bet iš principo verčiau jų duočiau kitoje erdvėje, ne lauko kavinėje, nes puikiai žinau, kaip visas erzina susiklosčiusi kultūra būtent ten elgetauti, ypač po to, kai elgetavimas uždraustas ir elgetos su daug mažesniu pasitikėjimu įkuria „štabą“ kurioje nors pastovioje vietoje, o verčiau klajoja. Bet tiek to, palikime klausimus, duoti ar neduoti elgetoms pinigų, kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Manau, nereikia duoti tam, kad pasijustume geruolėmis šventuolėmis. Nereikia duoti nei dėl savęs, nei dėl gailestį skatinančios elgetos – tik dėl kartais išties širdį gniaužiančio neteisingumo suvokimo. Bet dabar – apie straipsnį.
Pirmiausia jame nekritiškai sulyginamos elgetos ir benamės. Gausiai cituojama viena maitinimo įstaigos darbininkė. Štai ji teigia: „Pusė egletaujančių yra pakankamai darbingi žmonės, tikrai nėra kokie neįgalūs. Yra keletas pensininkių močiučių, jų galbūt ir gaila. O visa kita – narkomanai, cigarečių prašantis jaunimas, čigonai iš taboro, vaikai. Manau, kad jie elgetauja ne iš blogo gyvenimo, tiesiog toks jų gyvenimo būdas.“ Kita restorano darbininkė pasakoja, kad „prie klientų nuolat kabinėjasi savo žaizdotą koją rodantis narkomanas, vaikus atsivedančios romų tautybės moterys“, ir kad dauguma elgetų kalba rusiškai. Štai jums ir pilnas vartoti paruoštas komplektas – elgetauja tos „kitos“, visu kuo kitokios nei mes, svetimos, užribinės. Cituojamos darbininkės, žinoma, dirba savo darbą, patiria daug įtampos jame, kurią tik padidina įkyrios elgetos, ir nieko nuostabaus, kad nelaiko savo darbu gilintis į sociologinį elgetavimo ar urbanistinės plėtros aiškinimą. Užtat žurnalisčių pareiga, profesionaliai renkant, analizuojant ir skaitytojoms pateikiant informaciją, – mobilizuoti geriausias prieinamas ekspertines žinias. Suprantu, kad ne eilinės darbininkės darbas galvoti, kaip išvengti ir nepalaikyti stereotipų visuomenėje. Tačiau žurnalistės darbas – nuolat galvoti apie savo darbo rezultatų poveikį.
Gali būti, kad darbininkių sutiktos elgetos tikrai vartoja narkotikus ir tikrai yra iš taboro, gali būti, kad daugelis neturi plika akimi matomų negalių. Gal ir rusakalbių elgetų Vilniuje neproporcingai daug. Tačiau mes to nežinome ir nesužinome iš straipsnio – dviem darbininkėms suteiktas eksperčių vaidmuo, ant jų spėjimų statomas visas straipsnis, šie spėjimai nei patvirtinami, nei atremiami informacija iš kitų šaltinių apie tai, kas, kodėl ir kaip elgetauja.
Kaip pasakojo antropologė Rasa Indriliūnaitė iš VDU, tyrinėjanti benamystę, tarp benamių išties yra dvi stambios grupės, viena vartoja alkoholį, kita – narkotikus, tarpusavyje jos nesutaria. Benamės, kiek ji pasakojo, dažnai užsidirba rankiodamos skardines, butelius, metalus iš šiukšlynų ir pan. Tapatinti elgetas ir benames būtų tiesiog nesigaudymas situacijoje, nors kai kurios benamės ir elgetauja. Norėčiau paskatinti žurnalistes drąsiai ieškoti akademikių ir kitokių eksperčių pagalbos, rašant apie tokias jautrias temas kaip elgetavimas ir benamystė. Ekspertės tikrai noriai padeda. O kol kas norėčiau surašyti keletą neekspertinių komentarų, apie kuriuos kviečiu pagalvoti, rašant ar diskutuojant šiomis temomis:
- Blogiausias galimas priėjimo prie temos būdas – įsivaizduoti, kad žinome viską apie elgetą, nes… apžiūrėjome elgetą. Jei smirda, benamė. Jei nerišliai kalba, „apsinešusi“. Jei tamsios odos – iš taboro. Kviečiu pripažinti, kad daug ko nežinome apie šias žmogas, ir nuo to pripažinimo reikėtų pradėti. Štai vienas jautrios žurnalistikos apie benamystę pavyzdžių. Mačiau, kad Vitas irgi dabar jau kartais ištiesia ranką praeiviams.
- Didelė dalis benamių, kaip patvirtino Rasa, o aš numanau, kad nemaža dalis ir elgetų sunkiai ar net nepagydomai serga. Dažniausiai fizinės ar psichinės ligos ir pastūmėja tokiam gyvenimo būdui. Todėl naivu ir nejautru mėtytis įprastais „Tegu eina ir užsidirba“. Ne, gerbiamosios, nenueis ir neužsidirbs. Yra daug visokių sutrikimų ir ligų, kurios pakerta valią ir kūno kontrolę, ypač tokią, kuri reikalinga disciplinuotam samdomam darbui. Net ir viduriniajai klasei taip būdinga klinikinė depresija gali turėti tokį poveikį. Tokio gyvenimo būdo sukeltos psichinės ligos sustiprina somatinius simptomus, žmoga atbunka aplinkai. Tokioje padėtyje žmoga nėra pajėgi išeiti iš susidariusios padėties savo valios jėgomis, o ir nemato, kaip ir kodėl. Priversti gydytis šiais laikais niekas negali, o ir kainuoja tai nemažai ir nesu tikra, ar būtų dengiama valstybės. Tačiau neįveikus tokios fizinės ir psichinės būklės, disciplina, reikalinga samdomam darbui, sunkiai įmanoma.
- Priminsiu, kad priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų – tai ne hedonizmas ir nuolatinis pavydėtinas kaifas, o sunkus ir daug jėgų atimantis susirgimas, išsekinantis žmogą ir skatinantis bejėgiškumą ir rezignaciją. Net ir viduriniosios klasės žmogos sunkiai susitvarko su šiomis priklausomybėmis be profesionalių pagalbos, o dažnai – net ir su ja.
- Taigi pasilaikykite sau tą teisuolišką „Negaliu duoti pinigų – juk už juos elgeta pirks narkotikų, dar ką sumuš…“ Tai – tik pasiteisinimas prieš save. Tai, kad keliais centais nepadėsite įsigyti narkotikų, nereiškia, kad išgydysite priklausomą žmogą nuo narkotikų. Nė viena žmoga, kiek teko girdėti, nepasveiko nuo priklausomybės, teisuolei pasakius: „Ei tu, nevartok narkotikų“. Priklausomybė nesusilpnės net jei absoliučiai niekas neduos pinigų. Kai kurioms žmogoms galima padėti, laiku suteikus profesionalią pagalbą. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tuo niekas nepasirūpins (PSD nesumokėtas), ir žmogos, kurios šiandien iš jūsų prašo pinigų, po kelerių metų tyliai nusibaigs. Iki tol daug prisikankins, ir jūs galite kiek palengvinti kančias, sutrumpindami abstinencijos laikotarpį. Tačiau netapsite gelbėtojomis, net ir davę pinigų. Jų užteks tik tam kartui. Suprantu, kad kyla etinė dilema, duodant pinigų priklausomiems. Todėl, jei nenorite duoti pinigų priklausomai nuo narkotikų ar alkoholio žmogai ir norite padaryti gera, paremkite žalos mažinimo NVO.
- Dėl anksčiau minėtos priežasties nesuveiks ir gudrios abonentinės „duok elgetai taloną, tegul gauna sriubos“ iniciatyvos ar dažnai geriausių norų vedamas pasirinkimas „neduosiu pinigų, geriau nupirksiu bandelę“. Visų pirma pagalvokite apie tai, kad bandelė yra visiškai bevertis ir nesveikas maistas. Visų antra, kodėl įsivaizduojate geriau žiną, ko žmogai reikia? Visų trečia, jei žmoga priklausoma nuo alkoholio ar narkotikų, tai rinks pinigus tol, kol galės įsigyti šių prekių, o nuo bandelės bus nei šilta, nei šalta (maisto galima nemokamai susirasti, o alkoholio ir narkotikų – ne).
- Taip pat ne džiaugsmas ir „tūsas“ – maldauti turtingesniųjų, išstatyti save pajuokai, paniekai ar gaižiam globėjiškumui. Jei sunku įsivaizduoti, prisiminkite paskutinį savo pokalbį dėl darbo arba sandorio su stambiu klientu, kai prieš eidamos šlifavote padlaižiavimo techniką, dirbtinai ryškinote savo turimas ir neturimas nuostabiąsias savybes ir tikėjotės, kad galią turinčiosios bus jums maloningos. Tada padauginkite tą jausmą iš kokių dešimties.
- Jūs nežinote, kas pastūmėjo stebimas žmogas persimesti prie tokio „gyvenimo būdo“, kas įstūmė į rezignaciją. Tai galėjo būti nelaimė, liga, patirta fizinė ar seksualinė prievarta, vienatvė ištikus beviltiškai situacijai, dar kažkas ar šių dalykų derinys. Vien apžiūrėjusios elgetą jūs nieko nežinote. Taip pat nežinote, kokie disciplinos reikalavimai galėjo pastūmėti žmogą tolyn nuo samdomo darbo. Kiek man pasakojo su romais dirbančių NVO darbuotojos, kartais tai būna viršininkų ir bendradarbių svaidomi įžeidimai darbo vietoje.
- Elgetavimas Vilniaus centro kavinėse iš sociologinės perspektyvos man atrodo kaip didėjančios socialinės atskirties ir kontrastų ženklas. Kai prieš 10 metų atsikrausčiau gyventi į Vilnių, lauko kavinėse nemačiau elgetaujant. Elgetų dažniausiai būdavo prie bažnyčių, ypač prie Aušros vartų, kartais šen bei ten šiaip gatvėse. Pastebėkite, kad elgetų nėra Justiniškėse, Lazdynuose ir pan. Elgetos eina ten, kur didelė savo turtu besimėgaujančių, atsipalaidavusių žmogų koncentracija. Kai prieš 10 metų atsikrausčiau į Vilnių, Rotušės aikštė buvo jaukesnė ir atviresnė visoms. Sėdėdavome ten ir valgydavome ledus senųjų medžių pavėsyje, ir į mus nespitrijo nesvietiškai brangių madingų parduotuvių vitrinos. Naktimis, einant iš šoninėse gatvelėse kiurksančių klubų į „Amatininkus“ ar „Čili picą“, kur buvo galima sulaukti rytinio viešojo transporto, pro šalį nešvysčiodavo tiek limuzinų. Tam tikrose Vilniaus centro vietose susiformavo besidemonstruojančio turto salos. Ten ir traukia elgetos, tikisi, kad kažkas nubyrės, pagal liberalų mėgstamą nubyrėjimo (trickle down) teoriją.
- Ne paskutinėje vietoje ir savivaldybės draudimas elgetauti (pagal viešosios tvarkos taisykles), pastumėjęs daugiau elgetų klajoti.
- Paskaitykite šitą knygą. Kai ką įvertinsite kitaip.
- Ir galiausiai – aš ne tik neteisinu smulkaus vagiliavimo ar kabinėjimosi prie žmogų, bet ir neneigiu, kad kai kurios elgetos yra sukčės, manipuliuotojos ir apgavikės. Tačiau kad ir kiek gyvenimo būtumėte mačiusios, niekada nežinote visos istorijos, ir neapsimeskite, kad žinote, vos apžiūrėjusios prieš jus ištiesta ranka stovinčią žmogą.
Kodėl rašau moteriškąja gimine, paaiškinta čia.