Viename iš internetinių feminizmo forumų kilo diskusija apie protingas ir nemažai pasiekusias žmogas, kurios rengiasi stereotipiškai pupytiškai: aptemptais, rausvais, blizgančiais drabužiais, avi vien aukštakulniais, tepasi storą makiažo sluoksnį ir… piktinasi, kad į jas žiūrima kaip į „tuštutes“, o ne tai, kas jos yra profesinėje veikloje. Kilo diskusija, ką gi tos žmogos daro – ar atlieka lyties stereotipo primestą ritualą, ar visgi išreiškia save, ir taip jau supuola, kad iš joms prieinamų repertuarų pasirenka būtent tokį, pupytiškąjį. Nors iš pažiūros atrodo, kad tai tik dar viena bereikšmė diskusija apie drapanas, kai aplink pilna svarbesnių problemų (smurtas, diskriminacija, siūlomi įstatymų projektai ir pan.), manau, šioji yra svarbi, nes ji padeda apibrėžti ir visuomenei paaiškinti feminizmo santykį su „turėk visa tai“ (have it all) ideologija.
Sąmoningai šią frazę verčiu būtent taip, o ne „turėti viską“ (tuoj paaiškinsiu). Turėk visa tai ideologija – tai idėja, kad moteris šiais laikais gali aprėpti ir seną, ir naują vaidmenį, arba kelis iš jų. Gal kas esate mačiusios tokį pirkinių maišelį su moterimi, kuri vaizduojama daugiarankė kaip Šiva? Viena ranka laiko keptuvę, kita – blonknotą, trečia – kūdikį ir t.t. Feminizmas prisidėjo prie šios ideologijos atsiradimo, kai pasirinko evoliucinį, o ne revoliucinį kelią, ir kai didelė dalis aktyvisčių ėmė rūpintis feminizmo marketingu kuo platesniuose visuomenės sluoksniuose. Iš sveikintino supratimo, kad visuomenė nepasikeis per naktį ir svarbi kiekviena sąjungininkė, gimė mintis, kad moterys gali pasilikti kai kuriuos senosios tvarkos primestus vaidmenis, jei jie joms mieli, bet tegu laužia ledus, kad tų vaidmenų būtų kuo daugiau, kuo įvairesnių ir kuo prieinamesnių. Kapitalizmas greitai prarijo ir pasisavino šią idėją, paversdamas ją ta „turėk visa tai“ ideologija, kurią žinome šiandien. Feminisčių iškelta mintis, kad mergaitėms trūksta įkvepiančių pavyzdžių, kai žmogos, kurios atrodo ir elgiasi panašiai kaip jos, pasiekia kažko įspūdingo, išsivystė į vadinamųjų teigiamų pavyzdžių (role models) kultą. „Nesijaudink, neturi tapti nei raumeninga galiūne, nei maišu apsirengusia moksliuke, nei nuo vyrų per 5 metrus besilaikančia šventuole. Ir tu, tokia, kokia esi, gali daug pasiekti ir būti feministė,“ – skelbė mokymo priemonės, televizija ir politikės. Groteskiškiausias šių pastangų pavyzdys – apgailėtina Europos Komisijos socialinė kampanija „Mokslas yra mergaitiškas“ (Science – it’s a girl thing):
Stop. Įsiklausykime dar kartą. Ir tu, tokia, kokia esi, gali daug pasiekti ir būti feministė. Antras dėmuo kažkur pasimetė, nors daugybėje feministinių tinklalapių žmogos vis dar vargsta, kad visuomenei įrodytų, jog feminizmas gali būti šmaikštus ir seksualus, kad feministės būna gražios ir dar visokios. Jei mėgsta tuo užsiimti, tegu. Aš patarčiau nešvaistyti jėgų, bet tiek to. Geriau pakalbėkime apie „daug pasiekti“. Didžiausias didelės dalies feminizmo pralaimėjimas praėjusiame amžiuje buvo leisti kapitalizmui apibrėžti, ką reiškia daug pasiekti.
Dabar grįžkime prie vertimo. Kas įeina į tai (it), turėtų būti tarsi intuityvu, galima savaip įsivaizduoti, bet iš tiesų tai yra gana griežtai apibrėžtas objektas. Ši frazė nesako turėk „viską, ko tau reikia“ arba „turėk viską, kas tau svarbu“. Daug pasiekti – tai padaryti karjerą, dar geriau – išgarsėti. Šalia viso to – sukontroliuotas, išskulptūrintas kūnas, sveiki ir išauklėti vaikai, patenkintas vyras, tvarkingi namai. Ar prisimenate, kai prieš dešimtmetį ar kiek daugiau visi žurnalai rašė apie „tai“ principą? Idėja tokia, kad kai kurios žmogos turi „tai“ – kažką ypatingo, kažką, kas traukia kitas žmogas. Tai ne vien grožis, ne vien protas ir ne vien sugebėjimai, o „kažkas tokio“ – tyčia neapibrėžto. Nespėjus nė mirktelėti, moterims jau buvo privaloma turėti „tai“. „Tai“ suniveliavo anksčiau labai skirtingoms moterims skirtas veiklas. Dabar jau ir misės renkamos esą ne vien pagal standartinį grožį, bet pagal „tai“ ir turi pademonstruoti nusimanymą politikoje beigi talentus. Kai rašoma apie išgarsėjusią ir daug uždirbančią aktorę ar manekenę, būtina įrodyti, kad ji nėra nei tiesiog graži, nei tiesiog gabi, o turi „tai“. Vos tik anksčiau buvusi nestandartinė talentinga persona pasiekia standarto (tarkim, suplonėja, kaip Kelly Osbourne), žurnalai tiesiog trimituoja – tai bent „tai“! Realybės šou pluša, kad priverstų advokates šokti, verslininkes dainuoti, o visa tai darant – atrodyti kaip nulietoms. Politikės, kurios dar ir standartiškai atrodo arba turi sėkmingas šeimas, tiesiog garbstomos. Moterims iš pažiūros atsirado naujų kanalų pasiekti galios ir užsidirbti. „Tegul tik tos moterys dirba, užsidirba pinigų ir įgyja galios,“ – nusileido dalis feminisčių.
Tai leido kapitalizmui sukurti savo jaukų, nepavojingą, nerevoliucinį feminizmą. Beje, sovietiniam socializmui taip pat – šį procesą taikliai demaskuoja Chanie Rosenberg knygoje „Moterys ir Perestroika“ (kas mane pažįstate, galiu paskolinti). „Turėti visa tai“ tapo nebe teise, o įsakymu (kaip Coca Cola paliepimas „mėgaukis“). Kaip dabar jau žinome, moterims ta „turėk visa tai“ privalomybė kelia milžinišką stresą. Tokie reiškiniai kaip Facebook jį dar labiau sustiprina. Dabar visos yra misės ir žvaigždės, kurių kažkoks slaptas virtualus balsas prašo parodyti visam pasauliui, kad jos turi „tai“: „dievinu savo darbą – štai foto su vakarine suknele (120 like’ų) – štai mano ūtiūtiū kūdikis…“ Daug kam atrodo, kad turėti visa tai – pati tikriausia feminizmo pergalė. Tačiau šitaip feminizmą į dėžutę įspraudusiame kapitalizme nutiko taip ir štai taip. O kaip nutiko sovietiniame socializme, žinome iš mamų ir knygų. Pervargusios po dvigubo darbo našta, po TSRS griuvimo moterys masiškai ieškojo būties ir buities palengvinimo senesniuose vaidmenyse – religijoje, motinystėje, besaikiame gražinimesi. Vakarų kapitalistinėse visuomenėse vis daugiau moterų taip pat atsigręžia į senovės lyčių vaidmenis arba juos sau pritaiko: save išreiškia širdelėmis puošdamos kepinius ir juos instagramindamos, atmeta karjerą ir didžiuojasi namų šeimininkės vaidmeniu ir pan. Nes tai yra sritys, kurias jos gali suvaldyti. Nes šie vaidmenys yra lengvesni nei gaudyti neapibrėžtą, bet įsakmų „tai“.
Labai dažnai, kai feministės kritikuoja tiek „turėk visa tai“, tiek naujuosius senuosius moterų vaidmenis, kas nors užsipuola: ko čia kabinėjiesi, juk moteris renkasi. Taip, gerai, kad renkasi. Ne mano galioje anei valioje kartą ir visiems laikams apibrėžti, kas yra feminizmas, o kas jis nėra. Bet feminizmo negali būti be jo esminių komponentų: lyčių sistemos, kurioje moterims tenka blogesnė padėtis nei tokių pat parametrų vyrui, demaskavimo, tokios sistemos pasmerkimo ir siekio ją pakeisti. Jei kažkuri feministė mano, kad „have it all“ yra jėga ir nori man mesti iššūkį – laukiu. Bet aš esu kairioji feministė ir noriu pasakyti: kapitalizmo teikiamas pasirinkimas – tai kaip pasirinkimas tarp sušaudymo ar nunuodijimo. Atėjo laikas paaiškinti visuomenei, kad feminizmas neturi būti tapatinamas nei su karjera, nei su pasirinkimu tarp kapitalizmo siūlomų variantų. Bent jau mano feminizmas nesiūlys „turėk visa tai“. Jis sakys: „turėk kai ką kita – visų pirma save“.
Susiję įrašai: apie pasipuošimą ir susitvarkymą, apie Mis Lietuva, apie kompromisinius pasirinkimus, apie feminizmo ir IQ santykį.