Seksistinius kuilius patraukė gyvūnėlių teisės: savaime suprantama ar keista?

Visą praėjusią savaitę praleidau su draugėmis veganėmis. Ne kartą diskutavome apie mitybą, eksperimentavome virtuvėje. Jau kurį laiką mokausi iš veganių, kaip keisti mitybą, tikiu ir matau, kad puikiai galima gyventi be įprastų produktų, ypač kai dėl sveikatos turėjau atsisakyti to, ką labiausiai mėgstu. Gerbiu veganes ir mokausi iš jų: manau, kad jos teisios, valgyti mėsą yra įprotis ir konformizmas, o šiuolaikinės technologijos ir žinios leidžia be jos apsieiti. Kaip ir daug kur gyvenime, mėsos atžvilgiu vadovaujuosi moto „70 proc. tobulai“. Tik va, turiu taisyklę: kaskart, kai išgirstu apie PETA, vienos populiariausių gyvūnų teisių lobistinių organizacijų, kampanijas, privalau suvalgyti burgerį PETA’os garbei. Kodėl? Pažiūrėkite per google ir negeneruokite šio apgailėtino tvarinio puslapiui paspaudimų. Suprantu, kad mano mini akcija naivi. Gyvūnai nekalti, kad juos ginti pasišovė seksistinių kuilių šutvė, o ir PETA’i tokiu būdu jokio nuostolio padaryti negaliu. Kurį laiką buvau ją ir pamiršusi, bet šiandien, skaitydama Ugnės blogą (Ugnė yra ir tinklaraščio Ką valgo veganai bendraautorė), pamačiau, kad ji atnaujino ir seną įrašą, kuriame yra nuoroda į naujausią PETA kampaniją. Santrauka: paaiškėjus, kad populiarus kontraceptikas neveikia daugiau nei tam tikra riba sveriančių moterų, lobistinė organizacija ėmė spangti, kad moterys, kurioms neveikia preparatas, turėtų pereiti prie veganiškos dietos ir taip numesti svorio. Tai man priminė veganizmo propaguotojo iš Izraelio pasisakymą, kad žmogų teisės jam nerūpės tol, kol žmogų mėsgaliai nekiūtos tarp svogūnų griežinėlių. Taigi ir nusprendžiau, kad šiam klausimui reikia skirti šiek tiek savo negausaus laiko.

Prieš pradedant reikia turėti galvoje, kad seksistinio kuilio (modifikacija iš angl. male chauvinist pig) etikete aš nesišvaistau. Jei įmanoma, kritikos taikiniu renkuosi elgesį, o ne individę. Tačiau individei ar šiuo atveju kolektyviniam vienetui etiketę esu pasiruošusi klijuoti tais atvejais, kai elgesys pasikartojantis, sąmoningas ir piktybiškai kenkėjiškas. Šiuo atveju, jei yra nuoseklūs, veganai seksistai ir taip neįsižeistų, pavadinti seksistiniais kuiliais, nes juk gyvūnėlis – nieko bloga. PETA atveju būtent taip ir yra. Feministinės organizacijos šiuos lobistus ne kartą įspėjo dėl seksizmo jų kampanijose, bet rinkodaros skyrius, matyt, užsikimšo ausis. Kodėl seksizmas? Akivaizdu. Jei ir vyrai būtų vaizduojami taip, kaip čia vaizduojamos moterys, tai būtų tiesiog blogas skonis. Tačiau matome kitokią tendenciją. Iš pažiūros atrodytų, kad už jos slypi įsitikinimas, jog žmogos atsibus ir supras, kaip kenčia gyvūnai, tik jei pamatys paralelę su savimi, o istoriškai moteris būdavo laikoma neva arčiau gamtos. Jau tai yra sexismus vulgaris. Bet įžvelgiu čia ir kai ką gilesnio – ir, kaip matote iš Ugnės cituojamo straipsnio, ne tik aš. PETA pasišovė dalyvauti masinėje kaltės industrijoje, į kurią būtent moterys dėl savo padėties visuomenėje įslysta lengviau, dažnai to nepastebėdamos. Ugnės surinkti propagandiniai paveiksliukai, kuriuose teigiama, kad žaliavalgystė yra seksuali, o veganų kūnai savaime išpuoselėti, ir forumų detalės, kai tyčiojamasi iš neliesų veganių, taip pat PETA ilgametė strategija naudoti nuogas plonas garsias moteris visuomenei įtikinėti, kad veganauti – kieta, o stambesnės moterys pačios kaltos – tegu meta valgyti gyvūnėlius, – visa tai feminizme vadinama kūnų policija.

Tokiu policininkavimu užsiima reklamos, žurnalai, įvairios patarimų skiltys, galų gale ir drabužių parduotuvės, siūlančios tik tokių formų (nors ir skirtingų dydžių) drabužius, kurie išryškina nestandartinės figūros kitoniškumą ir daugelį moterų verčia galvoti: „ai, gal numesiu svorio ir tilpsiu“. Taigi ne vyrams skirtos PETA reklamos su nuogomis garsenybėmis, tikintis, kad jie lyg primityvūs Pavlovo šuneliai apsiseilėję nušliauš paskui kiekvieną nuogą krūtį (juk rinkodarininkai, tikėtina, po truputį atsibunda, kad, kaip esama įrodymų, nuogas kūnas ir seksas nepadeda parduoti – priešingai, nukreipia dėmesį ir pablogina prekės ženklo įsiminimą). Taikinys akivaizdžiai yra kaltės industrijai pasidavusios ir kūnų policijos bijančios moterys. „Tik pažiūrėk: plona garsenybė nevalgo gyvūnėlių. Gėdos turėtum – ne tik neatrodai kaip plona garsenybė, bet ir gyvūnėlius valgai“ (beje, dėl panašių priežasčių feminisčių kritikos sulaukia ir judėjimas Femen, kuris politinėms kampanijoms ir patekimui į medijas naudoja vien jaunus, plonus, įgalius, apravėtus, sutvarkytus kūnus).

Saldus pažadas, kad, neskriausdama gyvūnėlių, galėsi pagaliau nebesigėdyti savo kūno prieš reiklią visuomenę, yra pats kvailiausias argumentas už gyvūnų teises. Tik kyla klausimas, ar gyvūnų teisių gynėjos linksta prie seksistinių nesąmonių (nes akcentuoja gamtą, natūralumą, prigimtį), ar šie judėjimai tiesiog pritraukia kenkėjiškas seksistinių pažiūrų žmogas? Tarp tokių, žinoma, ir daug moterų – net esant panašiems visuomenės lūkesčiams ir neteisingumui lyties pagrindu, yra daug veiksnių, kurie padeda standartinio kūno moteriai aršiai policininkauti nestandartinį kūną turinčios moters atžvilgiu, nematant, kad taip įsiteikinėdama galios struktūroms ir tikėdama, kad dėl kūno sudėjimo gauna šiųjų palaiminimą, ji dalyvauja netiesioginėje priespaudoje ir prieš save, ir vos jai kryptelėjus galios struktūros ją išspjaus ir sumindžios, kaip ji dabar mindžioja nestandartinio kūno moteris.

Man asmeniškai neįtikinamai skamba ir argumentas, kad reikia liautis valgyti mėsą, nes juk gyvūnėliai yra ūtiūtiū, va, kaip gailiai žiūri. Ar viskam, kas neūtiūtiū, galima nukapoti snapus ir laikyti suspaustą narvelyje, kol sulauks nužudymo valandos? Mano draugės veganės laikosi kitokios politikos: parodyti, kad tai patraukli alternatyva, kad taip gyventi logistiškai įmanoma, tai padeda tobulinti savo asmenybę ir pagaliau yra etiška. Jei kam padėti supras krikščioniškas principas, – verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga. Daugelis veganių yra progresyvių pažiūrų ir puikiausiai solidarizuojasi įvairiais pagrindais su kitaip besimaitinančiomis žmogomis įvairiais klausimais. Tačiau vis populiarėjančios jų bendruomenės sudaro priedangą seksistinių pažiūrų žmogoms apsigaubti progresyvumo aura, suteikti savo nesąmonėms kilnumo. Jeigu PETA neužsakytų seksistinių reklamų, ar tokių reklamų autoriai (o gal ir -ės) eitų kurti neseksistinių kampanijų už gyvūnų teises? Ne, greičiausiai eitų kurti seksistinių reklamų telefonams ar skalbimo mašinoms. Anglų kalboje yra toks terminas whitewashing – bandymas „nuskaistinti“ savo pažiūras ar elgesį, nukreipiant jį į kokią nors kilnią idėją.

Parodykit man bent vieną veganę, kurią visiškai atsisakyti gyvūninės kilmės produktų įtikino plonos garsenybės pavyzdys ar kvietimas neskanaujant gyvūnėlių numesti svorio. Dažniausiai žmogos, kurias patraukia veganizmas, turi tam tikrų etinių prielaidų. Kampanijos gali patraukti nebent madų besivaikančias žmogas, kurias galima įtikinti užeiti į naują žaliavalgių restoraną vietoje kokios keksiukų kepyklėlės ir išleisti ten pinigų. Kitą dieną jos tikriausiai eis valgyti lašišos kepsnio, nes irgi kažkur skaitė, kad sveika ir padeda numesti svorio. Taigi čia yra tam tikros rinkos formavimas ir pelno kažkam nešimas. Suprantu, kad Ugnei kova su tokiu veganiškų bendruomenių atsisakymu įžvelgti ir pakeisti diskriminacines nuostatas pasirodė per sunki, bet galbūt laikas susiprasti ir platesniems bendruomenių sluoksniams. Laikas atsikratyti seksistų – kaip sakoma šio epizodo pabaigoje, tegu ruošiasi – your type will soon be extinct 🙂 Laikykis, Ugne.