Visą mėnesį susilaikiau nuo diskusijų Facebook’e. Tiesą sakant, apskritai mažai dalyvavau diskusijose. Taigi buvo proga jas stebėti tarsi iš šalies ir apmąstyti, kaip žmogos diskutuoja.
Ar pastebėjote, kokia paplitusi ši nuodinga diskutavimo strategija?
A: „Veiksmas X neteisingas, netinkamas.“
B: „Pati tu netikusi, ir tavo draugės netikusios, ir tavo darbas netikęs!!!“
Ir dar:
A: „Skaičiau laikrašty apie veiksmą X – dabar jį aptarsiu.“
B: „Ko čia aptarinėji ir reiški savo nuomonę??? Pirma padaryk tokį veiksmą, tada galėsi aptarinėt!!! Nieko nedarai, o aptarinėji čia…“
Laikas priprasti, kad mūsų pasisakymai ir kūriniai, vos tik ištrūksta į viešumą, priklauso jau viešumai, o ne mums. Jei iš lanko paleidome strėlę, negalime bėgti iš paskos ir saugoti, kad neapsibraižytų skriedama. Reikia tam pasiruošti. Politikių darbas – formuoti politiką, biurokračių – administruoti, žurnalisčių ir tyrėjų – kritiškai analizuoti. Ne kartą girdėjau, kad NVO kritikuoja politiką ir nepasiūlo sprendimų, kad žurnalistės kritikuoja viešas personas ir pačios nesiima kažko keisti, galiausiai – kad daugybė žmogų kiurkso Facebook’e ir kritikuoja, nesiimdamos aktyvizmo. Dalyvavimas nėra bilietas, kurio galima reikalauti, prieš suteikiant teisę reikšti nuomonę. Kai kurie dalykai matosi tik iš šalies. Žinoma, aš esu už tai, kad prieš kritikuodamos gerai pagalvokime, kada, kaip ir kam tai išsakoma. Kai kada tikrai nesunku kritiką išsakyti asmeniškai, o ne pulti trimituoti į populiarius žiniasklaidos kanalus. Tačiau labai kenksminga priimti kritiką kūriniui kaip asmeninį smūgį. Sveika išmokti pripažinti, kad kai kas nepavyksta, kai kurios žinutės į viešumą ištransliuoja visai ne tai, ko tikėtasi. Tiesiog taip yra. Pasiklausom, pasimokom ir darom dvigubai geriau.