Seniai sakiau, kad ne vien romės turi integruotis į nusistovėjusias švietimo praktikas, bet įvairios jų patiriamos problemos galėtų tapti proga pasvarstyti, ką galima pakeisti mokyklose ir kaip geriau organizuoti švietimą. Mano bičiulė dr. Vita Petruškauskaitė apie tai komentuoja žiniasklaidai. Lietuvos moksleivių pasiekimai mažėja. Pagal UNICEF gerovės indeksą Lietuva tarp turtingų šalių yra pačiame gale (nors matau daug problemų su tuo indeksu). Pagal tarptautinius pagrindinių gebėjimų vertinimus (žemėlapyje paspauskite Lietuvą) Lietuvos moksleivės atsilieka nuo vidurkio ir patiria daugiau streso nei dauguma vadinamojo pirmojo pasaulio moksleivių. Problemos, apie kurias kalba Vita tame interviu (mokyklų tingėjimas prisitaikyti, socialinių santykių ignoravimas, patyčios) yra bendros visoms, tik dėl kultūrinių, socialinių ir kitokių priežasčių tarp kitų tautybių moksleivių statistiškai yra mažesnis noras priešintis sistemai.
2011 m. lankiausi Airijoje (straipsnis Delfi), kur mus nuvežė į sėkmingą itin sudėtingame rajone dirbančią Dublino mokyklą. Dauguma moksleivių auga bedarbių šeimose, tame rajone klesti narkotikų gaujos. Tačiau protingas ir jautrus švietimo paslaugų planavimas padėjo įspūdingai padidinti lankomumą ir pagerinti rezultatus. Kai kada nuo švietimo sistemos nutolusias moksleives sudomina sportas ir kitokia veikla, tai padeda priprasti prie mokyklos. Tokia, kokia yra, ugdymo sistema išlieka daugiausiai dėl to, kad visos esame prie tokios pripratę. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji neturėtų keistis.