Šią savaitę ėjau į grupės Altai Khangai koncertą VDU. Tai buvo ne akademinei bendruomenei skirtas, o komercinis renginys, bet buvo įdomu pagalvoti ir apie tai, koks svarbus kultūrinis centras VDU tapo.
Pirmą kartą gerklinį dainavimą išgirdau prieš kokius 12 metų, kai vienas draugas atsivežė tokio tibetietiško dainavimo pavyzdžių. Skambėjo įdomiai, bet nebuvo kažkas, ko klausyčiau dėl estetinio malonumo. Tokio dainavimo grožį man atskleidė virtuali pažintis su Tuvos grupe Huun Huur Tu. Todėl nedvejodama nuėjau pasiklausyti ir jų kolegų iš Mongolijos.
Štai kaip skamba Altai Khangai.
O čia – mūsų studentų TV reportažas
Grupę sudaro Ganzorig Nergui – vokalas, morin khuur smuikas, tobshuur liutnia; Garavkhuu Badmaabazar – yoochin citra ir šamaniški būgneliai; ir Naranbat Suuribat – morin khuur smuikas.
Skirtingai nei mano anksčiau girdėtas tibetiečių vienuolių gerklinis dainavimas, kuris yra tarsi sukoncentruotas į save, Tuvos ir Mongolijos grupių dainavimas skamba taip, lyg reikėtų susišaukti per stepę. Be to, toks dainavimas nuolat varijuoja tarp su niekuo nepalyginamo gergžgdžiančio ir subtilaus paukštiško.
Mėgstu, kai vokalas yra kaip dar vienas instrumentas. Nesuprantant žodžių, galima susitelkus klausyti kerinčio balsų vinguriavimo. Altai Khangai padainavo ir porą dainų su dviem lietuvių liaudies dainų atlikėjomis. Skambėjo galingai ir labai įdomiai.
Pasibaigus šiam dvišaliam numeriui galvojau, kad į kultūros sąvoką reikėtų grąžinti nemirtingumo siekį. Tiek tradicinė, tiek vadinama aukštoji kultūra tokią ambiciją turi. Ko gero, mes antropologijos moksle klystame, kai kultūra vadiname viską, kas gyvenime remiasi nusistovėjusiais įpročiais, nesvarbu, ar šie įpročiai geba pergyventi daugiau nei vieną kartą, ar ne.
Tikiuosi, kad į Lietuvą atvyks ir daugiau tokio žanro atlikėjų.