„Kauno žinios“ išleido mano straipsnį apie padalytą Nikosiją: ką mes matėme jos turkiškoje bei graikiškoje dalyse ir buferinėje zonoje. Buvo proga prisiminti ir prieš beveik ketverius metus Kembridže išklausytas paskaitas.
Ne viską pavyko apžiūrėti, ką norėjosi, bet visokių pastebėjimų turiu daugybę. Šiaurės Kipras, kaip dabar ir Izraelis, nebeantspauduoja pasų, o duoda atskirą lapelį. Turėsiu jį atminimui: jame net po keturis atvykimo ir išvykimo antspaudus, beveik visi iš Nikosijos patikros punktų. Viena pora – pirmasis atvykimas į Šiaurės Kiprą ir galutinis išvykimas. Bet kiti – įžengimas į graikiškąją Nikosiją su turkiškosios gyventoju ir du įžengimai vien tik į buferinę zoną. Ilgam įsimins, kaip ėjome zonos parodyti (nes mes gi jau veteranės) naujai pažįstamai iš Ukrainos ir kartu pasitikti iš Pietų atvykstantį mus pasisvečiuoti priėmusio šiauriečio CSerio draugą (nebuvome jo anksčiau mačiusios, bet nesunkiai atpažinome ir pašaukėme).
Nikosijoje praleidome daugiau dienų nei kituose miestuose, nors turistiškai ją apžiūrėti užtektų ir vienos ar pusantros. Bet buvo įdomu tiesiog šniukštinėti, kalbėtis ir treniruoti antropologinius „raumenis“.