Neseniai „Delfi“ išleido mano tekstą apie patyčias ir žodžio laisvę. Jame mėginu išsiaiškinti sąvokas ir apžvelgti tendencijas. Pagrindinės mintys yra tokios: pirma, autoriai-šaipūnai linkę save laikyti politinės satyros šviesuliais, nors iš tiesų, kritikuodami veikėjas, kurioms pasitaikė gimti moterimis, griebiasi atsibodusių klišių; antra, jiems, kaip ir kraštutinės dešinės laisvės šaukliams, žodžio laisvė rūpi tik tada, kai patys sulaukia kritikos.
Sulaukiau daug teigiamų komentarų apie šį tekstą. Patiko bičiulio L. pastebėjimas, jog reta, kad šiose diskusijose kas nors keltų principų, o ne jausmų klausimą. Palikus ramybėje lietuviškas aktualijas, čia galima atidžiau apžvelgti spaudos laisvės padėtį pasaulyje.Komiteto žurnalistams ginti duomenimis, per penkerius metus žuvo 273 žurnalistės. Didžioji dalis žuvo šalyje, kurioje dirba. CPJ duomenų bazėje matyti, kad tos, kurios žuvo misijoje užsienyje, dažniausiai dirbo konfliktų zonose Vidurio Rytuose. Išimtys – paragvajietis radijo žurnalistas, su kuriuo, kaip įtariama, susidorojo Brazilijos valdžios pareigūnai, tinklaraštininkas su JAV pilietybe, dirbantis Bangladeše.
Kadangi CPJ leidžia parsisiųsti ir „papjaustyti“ duomenis, padariau infografiką. Žinome, kad žūva nemažai karo reporterių, bet kas nutinka, kai jų neskaičiuojame? Matyti, kad toms, kas rašo apie korupciją, rizika irgi didelė. Kadangi neturėčiau laiko gilintis į daugybę atvejų, paiešką dar labiau apribojau: atsirinkau tik tas, kurioms prieš nusikaltimą buvo grasinta. Matome, kad tokių nusikaltimų geografija kiek kitokia nei bendroji. Patenka daug Lotynų Amerikos šalių, Sirija ir Afganistanas nebefigūruoja.