Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau apie Astos Stašaitytės-Masalskienės laidą BTV, kai eterio gavo atviras nacis ir apie paplitusią idėją, kad, demokratiškai surinkus kuo įvairesnių personažų asorti, laikoma, kad viskas gerai, net jei tarp jų atstovaujamos ir radikalios, neapykantą skatinančios nuomonės. Kita vertus, puikiai suprantame, kad pažinti šį visuomenės segmentą, suprasti, kas jame vyksta, taip pat privalome. Auditorijoje buvęs Deutsche Welle korespondentas Vašingtone Miodrag Soric′ius nusprendė pamokyti ir mane: Vakaruose, kur žurnalistės profesionalios, jis teigė, nenutiktų taip, kaip nutiko A.Stašaitytės-Masalskienės laidoje, o joje taip nutiko, nes Lietuvoje žurnalistės nelabai geros ir daug jų yra homosovietikės. Pamatęs, kad išpūčiau akis, jis tęsė: „Taip taip, aš pažįstu tas šalis, esu ten ne kartą buvęs.“

Kad žiniasklaidos standartai labai skirtingi, visiška tiesa. Lietuvoje yra mažiau aišku, kur baigiasi žurnalistika ir prasideda bulvaras, nors ribos nyksta ir Vakarų Europoje. Tačiau kaip vertingą ir kažką naudingo diskusijai duodančią sąvoką vartoti homo sovieticus – čia jau įdomiau. Apie tai, kaip ši etiketė yra pasitelkiama ne tik tam tikroms praktikoms, bet ir socialiniams sluoksniams represuoti, esu parašiusi akademinį straipsnį. Gaila, kad žurnalas Focaal nėra atviros prieigos, bet, jei turite priėjimą prie akademinių duomenų bazių, galite susirasti:

• Repečkaitė, Daiva, “Austerity against the Homo Sovieticus: Political control, class imaginings, and ethnic categorization in the Vilnius riots of 2009.” Focaal, 2011, 59: 51-65.

Šia proga norėčiau pacituoti CEU dėstytoją Don′ą Kalb′ą, kuris rašo:

By regularly invoking the Homo sovieticus syndrome, liberal intellectuals displaced workers out of the bounds of Europe and into a timeless Asia (Don Kalb, “Conversations with a Polish Populist,” American Ethnologist 36, no. 2 (2009): 213)

Jis turi galvoje, kad kai jau kažką pavadini homo sovieticus, simboliškai įgyji teisę tokią žmogą mokyti, vadovauti, nepriimti jos nuomonės, nes ji iš principo netinkama. Pavadinta homosovietike, žmoga esą turėtų susigėsti ir daugiau savo nuomonės nebereikšti. Nida Vasiliauskaitė apie tai rašo kaip visada taikliai ir aštriai.

Mano akademinis domėjimasis homo sovieticus kaip tam tikrą socialinę kontrolę pateisinančia ideologija nesibaigė Vilniaus riaušėmis. Turėjau galimybę patyrinėti, kaip šie dalykai pasireiškia ir Izraelyje. Štai kaip kairysis autorius Yossi Gurvitz′ius pasitelkia homo sovieticus, kad perteiktų savo kritiką ir kartu kultūrinę panieką kraštutinių dešiniųjų pažiūrų buvusiam užsienio reikalų ministrui (beje, apsilankiusiam ir Lietuvoje) Avigdor′ui Lieberman′ui, kuris yra gimęs jidiš kalbančioje šeimoje Moldovoje ir persikėlė į Izraelį prieš keturiasdešimt metų:

It refers to someone who accepted basic Soviet thinking, including blind acceptance of claims made by authority and isolation from and hatred of the outside world. You could add several other symptoms of the Soviet systems – disregard of human rights, contempt for democracy and the democratic process, and rampant racism towards “uncivilized people”, such as Asians or Muslims – and you would have described Avigdor Liberman, as well as most of his followers, to a T.

Metų gale turėtų pasirodyti mano publikacija apie tai. Tarp minėtų citatų yra kažkas bendra. Bet kodėl DW korespondentui A.Stašaitytės-Masalskienės radikalų asorti pasirodė ne šiaip niekam tikęs, neprofesionalus, o būtent homosovietiškas pasirinkimas?

Homo sovieticus yra apibrėžiama kaip tam tikrų kultūrinių praktikų suformuota žmoga, kurios pagrindinis požymis – tai, kad, kaip apibūdino Th.H.Eriksen′as, ji yra nepajėgi ar neįgali naujai sukurtos kapitalistinės ekonomikos reikalavimų akivaizdoje (‘inept or handicapped’ vis-à-vis the demands of the newly established capitalist economy, Thomas Hylland Eriksen, “The Cultural Contexts of Ethnic Differences,” Man, New Series 26, no. 1 (1991): 136).

Gaila, kad neturėjau laiko korespondento paklausti, ką konkrečiai jis turėjo galvoje, taip pasakydamas, nes jis anksti išėjo. Galiu tik spėti, kad yra susidaręs nuomonę, jog postsovietinė žurnalistika tiesiog fiksuoja ir cituoja bet ką, nečirškina pašnekovių klausimais, neišprovokuoja taip, kad jos atskleistų savo neišmanymą arba veidmainystę. Kuo tai sovietiška? Gal tuo, kad žiniasklaida tų laikų taip pat tik fiksavo ir dokumentavo. Tai būtų tiesa – Lietuvos žiniasklaida tikrai turi tokią problemą. Tačiau esminis nuomonių asorti formato pavojus nėra tame. Klausinėk kiek nori, svarbiau čia yra tai, koks vaidmuo suteikiamas dalyvėms.

Ir vis dėlto man atrodo, kad tas pastebėjimas nekapstė taip giliai. Homo sovieticus labai dažnai apibrėžia bet kokį nepageidaujamą elgesį, kurį atlieka Rytų europietės. Nepakankamai kritikuoja, per daug kritikuoja, daug dirba, nes bijo autoriteto, mažai dirba, nes įprato „chaltūrinti”… Bet kokia problema paaiškinama tuo, kad gyvenome ten.

Mano pagrindinė kritika šiam terminui susijusi ne su sovieticus, o su homo. Šioje sąvokoje toks represinis potencialas slypi kaip tik dėl to, kad ji individualizuoja visuomenės problemas ir užsimerkia prieš galios santykius. Žmoga, atliekanti kažkokią nepageidaujamą praktiką, vaizduojama kaip asmeniškai sutepta ir užsikrėtusi tuo, kad gimė ten. Ji yra atskiras žmogų porūšis. Vakarų intelektualės nedrįstų ko nors iš Šiaurės Afrikos pavadinti homo colonicus, bet Rytų Europai sugalvoti atskirą žmogų porūšį leistina net akademinėse diskusijose. Bet kuri neigiama savybė tampa neva įgimta, sunkiai nuplaunama dėmė.

Bijau, kad visų verktinių kontekste tokią strategiją sugėdinti ir išstumti tam tikrus diskusijos dalyvius matysime vis dažniau. Ir ne tik tarp vokiečių.