Kartą susipažinusios su kritine teorija ir/arba pradėjusios į pasaulį žiūrėti analitiškai, sunkiai grįšime prie tos kitos tabletės „Matricoje“, kuri leidžia gyventi lyg niekur nieko. Vienas sunkiausių ir daugiausiai socialinio atstūmimo sulaukiančių uždavinių – mikroagresijų analizė. Tačiau ją atlikti būtina, nes ji atskleidžia, kaip funkcionuoja visuomenė, kodėl iš įvairių sričių dingsta talentai ir kaip atsiranda tam tikrų reiškinių kaupiamieji padariniai.
Apie tai susimąstau nuolat, nes Twitteryje ir kitur seku daug feminisčių autorių. Anglakalbiuose šaltiniuose vartojami tokie terminai kaip, turbūt reikėtų sakyti, vyraiška (mansplaining , ačiū Nidai Vasiliauskaitei už vertimą) ar vyrtraukimas (manterruption) – kasdienės mikroagresijos, kuriose atliekami veiksmai yra įvairūs, gali būti atliekami bet kokios demografinės kategorijos žmogos prieš bet kurią kitą demografinės kategorijos žmogą, bet kai tarp dalyvių atsiranda lyties dėmuo, toks elgesys įšoka į tam tikrą modelį. Kad čia yra daugiau nei atsitiktinis individų elgesys, niekada nepasimatys individualiu atveju. Vyrai globėjišku būdu aiškina ir kitiems vyrams, moterys dažnai pertraukia kitas moteris. Tačiau fiksuojant didelį skaičių atvejų, išryškėja tendencijos ir struktūriniai panašumai, atsirandantys nepaisant to, kad dalyvaujančios individės labai skirtingos. Pamėginkime įsivaizduoti taip: vienoje nuotraukoje debesys, kitoje katinas, viena stačiakampė, kita kvadratinė, bet matyti, kad abi apdorotos ta pačia programine įranga su jai būdingais filtrais.
Neseniai rašiau apie smulkų, bet iškalbingą atvejį, kai skelbime apie renginį Vilniaus universitetas lyg niekur nieko pareiškė, kad jo patalpose vyks pasaulinė filmo premjera, kai premjera ir susitikimas su filmavimo grupe vyksta diena anksčiau Kaune. Šis atvejis smulkus, bet jis man priminė kitus pavyzdžius, sukauptus per maždaug dešimtmetį, kurio didelę dalį buvau entuziastinga VU studentė, debatų klubo ir studentų mokslo draugijos narė, įvairių iniciatyvų organizatorė ir dalyvė, o vėliau – darbuotoja-valandininkė už gal kokiam „Drogo“ kalėdiniam čekiui prilygstantį atlyginimą, bet nepaisant to, įdėjusi daug pastangų, kad kiekvienas seminaras būtų įdomus ir praturtinantis. Žvelgdama atgal, klausiu: galbūt ir aš dalyvavau tame procese, kuriame negarbingai cementuojamos VU turimos privilegijos? Galbūt dalyvavau tame iš pažiūros nekaltais juokeliais apie kitus universitetus, nesivarginimu domėtis jų renginiais, jei apie juos informacija VU nebuvo platinama, ir tarp studenčių paplitusiu susireikšminusiu kalbėjimu, kad universitetų per daug, reikėtų juos apkapoti ir, žinoma, mes, tos gerosios, išliksime ir blizgėsime? Galiausiai išeina taip, kad atvykęs užsienietis žurnalistas, matyt, su fikserės ar vertėjų patarimais „prarijo“ prielaidą, kad jei VU yra aukščiausiai reitinguojamas universitetas, tai visiems kitiems absoliučiai viskas sekasi tik blogiau, net jei tikrovėje taip nėra (kaip analizuoju šiame tinklaraščio įraše).
Kuo tai susiję su feministiniu diskursu? Panašu, kad privilegija turi bendrą kalbą, ar ji būtų konstruojama lyties, ar klasės, ar vietovės pagrindu. Greičiausiai to įrašo apie filmo premjerą nebūčiau parašiusi, jei tai nebūtų susisieję su neseniai skaitytu žurnalo „Time“ straipsniu apie kalbėtojas pertraukiančius vyrus. Straipsnis priminė daugybę mano pačios matytų ir iš kitų girdėtų pavyzdžių, kai kalbėtojos, kurioms pasitaikė gimti moterimis, buvo pertraukiamos, „statomos į vietą“, joms globėjiškai aiškinama ir panašiai. Mano juokingiausia patirtis buvo tada, kai lankantis Šiauliuose vienas studentas susireikšminusiu tonu ėmė aiškinti kažkokias pievas apie japoniškus rašmenis. Prieš tai jis man ir kitai dalyvei bandė pavyraiškinti dar porą dalykų. Aš leidau jam išsikalbėti, o paskui paaiškinau, kaip yra iš tikrųjų, jis paklausė, ar kalbu japoniškai, ir, sužinojęs, kad taip, daugiau vyraiškinti nebedrįso. Tačiau toms darbuotojoms (ar ieškančioms darbo), kurių karjera ir ateitis priklauso nuo savo idėjų pateikimo kalbant, tikriausiai visai nejuokinga. Tai yra kasdienybė. Kalba akademikas – žemu balsu, reikšmingai, studentės klauso ir linkčioja. Kalba tokios pat ar aukštesnės kvalifikacijos akademikė – studentės pertraukia su klausimais, šiurena popierius, išeina atsiliepti telefonu.
Mikroagresijos sunkiai apčiuopiamos, bet kiekviena, kuri išdrįsta jas kritikuoti, sulaukia dažniausiai nervingo atsako: įrodyk. Tikriausiai įsivaizduojate, kad suregistruoti tokius dalykus ar juolab apskaičiuoti kokias nors koreliacijas būtų Sizifo darbas. Kažkokių įrodymų galima išgauti laboratorijoje, dirbtinai sukuriant panašią situaciją ir stebint, kaip elgsis dalyvės, bet tokie tyrimai reti ir ne visada tikslūs. Prieš pastebėjimus apie tokias tendencijas pasitelkiamas vadinamasis okaipgizmas (whataboutism), taip pat kaltinimai perdėtu jautrumu, kabinėjimusi prie smulkmenų, negatyvumu, neapykanta kažkam. Mano mėgstama australė autorė Clementine Ford sulaukia daug neapykantos žinučių, esą ji nekenčianti vyrų, nes dažnai rašo apie tai, kaip daugybės vyrų elgesys yra valdomas tam tikrų struktūrų. Lietuvių kalboje dažnai vartojami tokie žodžiai kaip nuoskauda ar įsižeidimas, kurių šaknys nurodo į beveik fizinį skausmą, o reikšmė – į emocingą reakciją. Tarsi apie mikroagresijas nebūtų galima kalbėti iš moralinės pusės, užfiksavus, kad kažkoks reiškinys pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus.
Bandymai pateikti individualius mikroagresijų pavyzdžius taip pat susilaukia audringos reakcijos, nes spontaniško individualaus elgesio neišeina perkelti į laboratorinę aplinką („įrodyk tu man, kad būčiau elgęsis ne taip pat, jei kalbėtojas būtų buvęs vyras“). Be to, mikroagresijos dalyvė pasijunta asmeniškai užpulta ir apkaltinta („tu ką, man, man pripaišai patriarchalizmą?“), nors neturi jokių sąmoningų kėslų prieš žmogas, prieš kurias nukreipta mikroagresija. Tokios reakcijos sulaukia, pavyzdžiui, dr. Rivera, tinklaraštyje analizuojantis mikroagresijų poveikį kasdienybėje. Kad niekas neįsižeistų, kritikuoti mikroagresijas patogiau abstrakčiai, bet tada argumentai skamba neįtikinamai. Viskonsino universiteto tinklalapyje radau dažniausių JAV rasinių mikroagresijų lentelę, siūlau perskaityti.
Kad ir koks būtų pagrindas, privilegijos kalba yra neturėti emocinio, o dažnai – ir intelektualinio santykio su objektu, prieš kurį nukreipta mikroagresija. Atsisakyti turėti tokį santykį, nematyti objekto, nepastebėti. Nepripažinti pasiekimų arba pripažinti juos su gaižiu globėjiškumu („matai kaip, ir tokioms pasitaiko“). Konfrontacija santykiui suteikia dirbtinos simetrijos (aš-tu), kurią privilegija gali išnaudoti sau sustiprinti. „Aš tai neįsižeisčiau tavo vietoje“, „Aš tai nekreipčiau dėmesio į tokias smulkmenas“, „Negi neturi, ką veikti? Negi manęs nesiklausei, o ieškojai privilegijos apraiškų?“ Na, žinoma, kad neįsižeidei. Juk būtent kai turi privilegiją, tai galimybė gauti sau svarbius išteklius ir galią visai nepriklauso nuo smulkmenų. Kažkodėl nebegaliu rasti straipsnio, kad David′o Cameron′o kvailiojimas su kiaulės dvėsena ar George′o Bush′o prisipažinimas, kad rūkė žolę, jų karjerai nieko nekainuoja, o neprivilegijuotos jaunuolės panašiose situacijose baudžiamos visam gyvenimui. Lygiai taip pat kalbėtoja labiau rizikuoja negauti paaukštinimo už „auditorijos nevaldymą“ nei jos kolega, kuris nieko ypatingo nedaro, bet auditorija jo klausosi kitaip. Jei dr. Rivera išgirsta „Tu labai protingas pagal savo rasę“, tai nėra izoliuotas incidentas, už jo stovi šimtmečių trukmės istorija, nelygūs ištekliai ir atstovavimas valdžioje. Privilegija – tai socialinės tvarkos palaikoma galia paskirstyti pozicijas visiems santykio dalyviams. Galia parodyti, kad kitas gali stengtis („kaip miela“), bet niekada nepaklius į privilegijos olimpą. Išgirsti tam tikras idėjas, padailinti ir prisiimti nuopelnus sau.
Jei man kas nors pasakytų, kad prieš kažką vykdau mikroagresiją, galbūt irgi iš pradžių sureaguočiau emocingai (ką? aš?), bet vėliau perskaityčiau dar kartą ir apgalvočiau. Džiaugiuosi, kad socialiniai tinklai suteikia tokią galimybę. Tad siūlyčiau, jei jus kaltina mikroagresija, pasidėti tą informaciją iki to laiko, kol praeis emocija, ir paanalizuoti be išankstinio nusistatymo, esą tai negali būti tiesa.
Į tinklaraščio įrašą apie VU gavau dviejų skirtingų specialybių atstovų atsiliepimus, kad panašias mikroagresijas jie yra patyrę arba liudiję. Jei sukaupsiu daugiau duomenų, grįšiu prie šios temos.