Teismas už akciją per rugsėjo 1-osios eitynes? (atnaujinta)

Mokslo metų pradžios šventėje grupelė VDU studenčių (kodėl moteriškoji giminė?), alumnių ir kitų bendruomenės dalyvių nusprendė paimprovizuoti: ironiškai perspėjo, kas laukia baigus mokslus, sukdamos laimės ratą, nešėsi plakatus, kuriame aukštasis mokslas sulyginamas su prekybos centru, atkreipė dėmesį į Darbo kodekso pataisas.Dabar jų laukia teismas. Tai ne juokas, todėl akademinė bendruomenė turi tuojau pat apsispręsti, kas jai šiuo atveju svarbiau.

Akcija atrodė taip:

Kaip praneša žiniasklaida ir pasakoja dalyvės, vos prasidėjusią akciją nutraukė policija. Paklaustas, ar akcija yra mokslo metų pradžios šventės dalis, rektorius atsakė, kad ne. Štai čia yra pateikiama aktyvisčių versija. Kadangi renginiui nebuvo pasirūpinta leidimu, surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ir aktyvistėms gali tekti stoti prieš teismą. VDU rektorius Juozas Augutis parašė atsakymą, kuriame teigia nežinojęs apie akciją, todėl negalintis jos pripažinti šventės dalimi, ir dėl savo galbūt būsimo teistumo susirūpinusias aktyvistes pakvietė… padiskutuoti. [Atnaujinimas spalio 12 d.] Na, gerai, sutinku, kad vadinti tai teistumu yra ne visai tikslu – niekas pagal BK studenčių teisti neketina. Tačiau, kaip kalbėjau „Žinių radijo“ laidoje, teismas siunčia labai aiškią žinutę akademiniam jaunimui, nes kyla rizika ilgam būti surandamai Google paieškoje su informacija apie iškeltą bylą, atsirasti policijos įskaitoje. Šiame Kauno dienos straipsnyje rašoma štai kas apie pareigūno elgesį: „Vienas iš jų prasitarė, kad policija renginyje – neatsitiktinai. Keistai nusišypsojęs jis patikino sekęs visą jaunuolių pasiruošimą akcijai „Facebook“ profilyje.“ Tai yra gąsdinimas panoptikumu – ypač toms, kas nėra pasišventusios aktyvistės, kurioms svarbu, kad ateityje neigiamas internetinis pėdsakas gali padaryti žalos, ieškantis darbo. [atnaujinimo pabaiga]

Teisinis rebusas gali būti keblokas. Iš dalies suprantu nenorą sudaryti tokį precedentą. Tam tikra prasme akcija yra šventės sabotažas. Jos tikslai yra priešingi tam, kas tą dieną švenčiama. Sudarius tokį precedentą, galima pagalvoti, leidimas bet kokiam renginiui automatiškai taptų leidimu anti-renginiui. Pvz., protestas prieš Darbo Kodekso pokyčius automatiškai leistų protestuoti už juos, sabotuoti profsąjungų eitynes ir tyčiotis iš jų. Jei LTJS gauna leidimą nacionalistinėms eitynėms [gal, pasikeitus savivaldybių taryboms, nebegaus?], kuriose nešiojami perbraukti euro simboliai ir šaukiami Europos Sąjungai priešiški šūkiai, tai Europos federalistės, išeitų, gali įsilieti į eitynes su ES vėliavomis ir skanduoti šūkius už ES „po“ tuo pačiu leidimu – ir atvirkščiai, kokiame nors įstojimo į ES minėjime taptų automatiškai leistina skleisti tautininkių propagandą ir sabotuoti renginį.

Tačiau čia yra esminis skirtumas. Viena, kai kažkuri organizacija išsirūpina leidimą, o kita, priešingų tikslų siekianti organizacija, ima trukdyti renginiui. Visai kas kita – kai tos pačios organizacijos narės (o studentės formaliai ir yra universiteto bendruomenės narės) pasirenka nesankcionuotą būdą dalyvauti renginyje. Kol tai nėra smurtą ar kitus įstatymų (paliekant nuošalyje susirinkimų įstatymą) pažeidimus kurstantis raiškos būdas, nesutampančios skirtingų grupių vizijos, kaip dalyvauti renginyje, yra organizacijos vidaus reikalas.

Pagal susirinkimų įstatymą „Susirinkimo organizatoriai ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių“, o leidimą turintis susirinkimas nutraukiamas, jei dalyvės „pažeidžia viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, kėsinasi padaryti ar padaro nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai ar kitas tyčines nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, teisės normose įtvirtintiems dorovės principams, nuosavybei, asmens garbei ir orumui, visuomenės saugumui, valdymo ir viešajai tvarkai“. Iš turimos informacijos nematau jokių įrodymų apie viešosios tvarkos pažeidimą.

Lietuvoje bausmės dažnai būna perteklinės. Smurtinių nusikaltimų nagrinėjimas užtrunka ir būna vilkinamas, užtat nesmurtiniai, praktiškai netyčiniai nusižengimai baudžiami taip, kad baisu apskritai ką nors daryti. Būtų sunku patikėti, jei paaiškėtų, kad Lietuvoje yra teisėčiau šaukti „komunistai – ant šakos, kosmopolitai – lauk iš Lietuvos“ nei viešai ironizuoti apie ateitį, kuri laukia, baigus universitetą.

Mano žiniomis, kai sovietinė valdžia sulaikė ir bandė įbauginti būrį studenčių, dalyvavusių Romo Kalantos savižudybės metinėse, rektoriai užtarė savo bendruomenės nares ir derėjosi, kad jos būtų paleistos. Tais laikais universitetų vadovybė tikrai nenorėjo problemų su represyvia sovietine valdžia, taip pat, tikėtina, nepalaikė nei R.Kalantos veiksmų, nei aktyvisčių sprendimo juos heroizuoti. Tačiau suprato, kad pūdyti jaunas žmogas kalėjime už demonstraciją – kad ir karštakošišką ar, jų požiūriu, naivoką – yra absurdas ir gėda. Dabar vadovybė turi progą parodyti, kad galbūt nelaiko studenčių poelgio šauniu ir maloniu, bet teisinis persekiojimas būtų perteklinis.

Kviesti diskutuoti apie aukštąjį mokslą tada, kai kritiškos aktyvistės užsiėmusios advokačių paieška ir pasiruošimu savo bylos svarstymams – jau nebe laikas ir nebe vieta. Prie to bus galima sugrįžti, bet dabar reikia pasirūpinti, kad už netyčinius ir niekam žalos nepadariusius nusižengimus pirmą kartą pakaktų blogiausiu atveju įspėjimo. Universitetas galėtų savo bendruomenės narėms suteikti teisinę konsultaciją apie jų teises ir pažadėti, kad organizacijos vidaus klausimus išspręs viduje, o teisiškai persekioti tikrai nereikia – verčiau skirti policijos išteklius smurtinių nusikaltimų ir jų propagandos prevencijai.