Jau rašiau apie labai įdomią Generalinę asamblėją, kurios aktyvistės iškėlė studijų ir mokslo problemas. Šiandien skaičiau įdomų studentės tinklaraščio įrašą. Kol kas nesileisiu į diskusijas apie prioritetus ir kitus dalykus (pati dirbau nuo antro kurso vidurio – žinau, ką reiškia pavargus ateiti į reiklių dėstytojų seminarus, bet niekada nebūtų kilusi mintis dėl to iš dėstytojų reikalauti lengvatų). Įdomiau yra tai, kad studentės, atrodo, nelabai informuotos apie savo kaip darbuotojų teises – galbūt dėl to, kad save mato kaip uždarbiaujančias studentes, o ne darbuotojas, kurios studijuoja. Kitaip tariant, bendraudamos su universitetu, jos į viršų iškelia darbovietę ir jos reikalavimus (kovoja už teisę bet kada atlikti užduotis, nes dirba, kas reiškia, kad dėstytojos turi kiekvienai pagal pageidavimą paruošti kolokviumą, bet kuriuo metu skaityti namų darbus), bet kai bendrauja su darbovietės vadovybe, vengia reikalauti net tų teisių, kurios jau iškovotos.
Kol neprasinešė centro, hm, kairės vyriausybės vykdomos neoliberalios socialinio modelio reformos, atminkite, kad pagal dabartinio Darbo kodekso aktualią redakciją yra taip:
181 straipsnis. Mokymosi atostogos
- Darbuotojams suteikiamos mokymosi atostogos stojamiesiems egzaminams į aukštąsias mokyklas pasirengti ir laikyti – po tris dienas kiekvienam egzaminui, disertacijai, baigus mokslo doktorantūrą, arba meno projektui, baigus meno doktorantūrą, ginti – po vieną dieną.
- Darbuotojams, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas, pagal šias programas vykdančių švietimo tiekėjų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos:
1) eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti – po tris dienas kiekvienam egzaminui;
2) įskaitoms pasirengti ir laikyti – po dvi dienas kiekvienai įskaitai;
3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi – tiek dienų, kiek nustatyta mokymo planuose ir tvarkaraščiuose;
4) diplominiam (bakalauro, magistro) darbui baigti ir ginti – trisdešimt kalendorinių dienų;
5) valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti – po šešias dienas kiekvienam egzaminui.
- Darbuotojams, kurie dalyvauja neformaliojo suaugusiųjų švietimo programose, suteikiamos iki penkių darbo dienų per metus mokymosi atostogos dalyvauti neformaliojo suaugusiųjų švietimo programose šalių susitarimu.
182 straipsnis. Kūrybinės atostogos
Kūrybinės atostogos suteikiamos disertacijai užbaigti, vadovėliams rašyti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kūrybinių atostogų trukmę, suteikimo ir apmokėjimo tvarką reglamentuoja įstatymai, darbo ir kolektyvinė sutartis.
Taigi kasmetinių mokamų atostogų naudoti sesijai nereikia. Darbuotojai reikia pasirinkti, kas svarbiau, neprarasti kelių eurų atlyginimo ar nepatirti tos gėdos prieš dėstytoją, kad nusišnekėjai per egzaminą nesusigadinti pažymio, kuris lems išvykimą į Erasmus ar stipendiją. Visiškai galiu įsivaizduoti, kad darbovietės vangiai įgyvendina darbuotojų teises ir vengia apie jas informuoti. Esu girdėjusi, kaip darbdavės trukdė darbuotojoms pasinaudoti pagal įstatymą priklausančiais vadinamaisiais mamadieniais arba žmogoms su negalia priklausančiomis papildomomis atostogomis. Tačiau kur išgaruoja jaunų žmogų veržlumas, vešintis bendraujant su dėstytojomis, kai reikia iš darbdavio išsireikalauti savo teisių? Kur dingsta argumentų grandinės? Kur išgaruoja įprotis nešti skundus vadovybei? Reikalaukite, skųskite. Jei nepavyksta vienoms – stokite į profsąjungą. Jei nėra profsąjungos – kurkite. Jei darbovietė nesuteikia mokymosi atostogų, trukdo steigti profsąjungą, kelia kažkokius nepagrįstus reikalavimus, kreipkitės į Valstybinę darbo inspekciją (galima net per Facebook). Kažkodėl nelabai norisi patikėti, kad nuo to sulaiko tik baimė prarasti studentišką darbą. Net jei tokia grėsmė yra, grėsmė ne tokia pat kaip vyresnėms žmogoms, kurias sulaiko būsto paskola ir vaikos.
Sunku būtų patikėti, kad studentėms pareikalauti savo teisės derinti darbą ir studijas trukdo kultūriškai sąlygotos baimės ar rizikos, su kuriomis susiduria labiau nuo finansinio stabilumo priklausomos vyresnės darbuotojos. Manau, kad čia slypi kažkas giliau – dirbančių studenčių klasinė savimonė jau yra susiformavusi pagal jų kaip mažai apmokamų darbuotojų, o ne akademinės bendruomenės narių tapatybę. Jos nesidomi savo padėtimi ir teisėmis pirmajame darbe, nes tikisi, kad šios sąlygos yra laikinos, o baigus universitetą, lauks viduriniosios klasės darbas. Tačiau vieningai ir agresyviai kažko reikalauti drįsta tik iš akademinės bendruomenės (kaipgi kitaip – juk yra paslaugą perkančios klientės).