Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.
Tuoj sueis dešimt metų nuo to laiko, kai pradėjau dalyvauti žydžių istorijos ir kultūros tyrimuose. Turėjau labai daug klausimų ir labai daug ką norėjau suprasti. Vaikystėje į kur nors parodytas žinias apie žydžių kultūrą išgirsti klausimai „tu gal turi kokių… ryšių?“ kvietė svarstyti, kodėl normalu nežinoti, o žinoti – keista. Prisimenu suaugusiųjų pokalbius apie Rusijos estrados žvaigždžių kilmę, prisimenu vieną vakarą, supantis ant taburetės virtuvėje, tėvui užduotą klausimą: „kaip atskirti, kas yra žydai, o kas ne?“ ir gautą atsakymą, kuris leido suprasti, kad būna pačios įvairiausios žmogos – žmogos kaip žmogos… tik kad žydės. Ir man niekaip neaiškėjo, kodėl visuomenėje normalu kažką išskirti, akcentuoti kilmę, jei tas skirtumas toks trapus ir sunkiai pagaunamas, ir kodėl normalu nežinoti, kaip tos žmogos gyvena. Galiausiai po daugybės metų viename Couchsurferių susitikime išėjo toks dialogas su sutiktu keliautoju:
– Šiek tiek laiko gyvenau Japonijoje…
– Ooo, kaip įdomu, ir kokie įspūdžiai?
– … Po to gyvenau Izraelyje.
– Hmm, o tu ten gal giminių turi ar kokių, hm, ryšių [„ryšiai“ – tai politiškai korektiškas būdas paklausti, ar aš žydė, kurį taiko įvairios kilmės žmogos – D.R.]? [Pagalvojęs] Betgi čia kažkoks latentinis rasizmas iš mano pusės. Kodėl aš nesistebiu, jog baltaodė mergina susidomi Japonija ir užsimano ten pagyventi, bet gyvenimui Izraelyje paaiškinti būtinai ieškau kilmės sąsajų?
Tarp vaikystės pokalbių ir šio aš labai daug mokiausi – kaip ir kur tik galėjau. Kaip Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro praktikantė klausinėjau vyresnio amžiaus žmogų, ką prisimena apie gyvenimą iki karo. Man sakė, kad berniukų gimnazijoje gaujos kilmės pagrindu kartais ir akmenimis apsimėtydavo, bet tais laikais antisemitizmo krūvis buvo kitoks – miestelyje galėjo būti tarpusavyje lygios gaujos. Dar man pasakojo, kad legenda apie kraują macuose galbūt tiesa, bet tai nesutrukdę jų paragauti pas kaimynę, nes matyt ji specialiai paruošusi svečiams, hm, veganiškai. Man kalbėjo, kad žydė komunistė direktoriaus pavaduotoja klausydavosi už durų, ar klasėje nesimeldžia, ir įskųsdavo, bet kai užklausiau, ar judėjoms irgi trukdydavo melstis, pašnekovė atsakė apie tai nesusimąsčiusi.
Kad pasiruoščiau pirmajam projektui, beveik visą 2006-ųjų vasarą praleidau apsikasusi istorijos knygomis. Vėliau dar kalnus teko perskaityti Budapešte, kur lankiau labai kokybiškus atminties politikos ir Holokausto istorijos per lyties prizmę dalykus, skaičiau grožinę literatūrą šia tema, žiūrinėjau nuotraukas. Kai sutikau nueiti į pasimatymą su pamėgtos Budapešto kavinės padavėju ir paklausta, kokia paskaita man kitą rytą, atsakiau, kad Holokausto studijos, jis lyg niekur nieko pasakė: „Tai aš galiu tau tokią paskaitą išdėstyti – mano senelė buvo Aušvice.“ Kaip Lietuvoje, taip ir Vengrijoje turbūt niekas nebūtų nuspėjusios, kad senus prietarus ir įvairių socialinių bei ekonominių veiksnių sustiprinamą įtampą tarp visuomenės grupių būtų galima taip mobilizuoti kai kurių iš jų masiniam naikinimui. Bet Vengrijoje buvo visiškai kitokios atminties vietos ir atminties bendruomenės. Tęsiant Timothy Snyder′io citatą, Vengrijoje Aušvico močiutės pasakojo savo išgyvenimo istorijas ir rodė tatuiruotes, o Lietuvoje apie žvyrduobes pasakoja tik vienas kitas aptriušęs ženklas miškų vidury.
Kai dar po poros metų nuvykau į Izraelį, hebrajų k. mokykla padovanojo mums ekskursiją į Jeruzalę, į kurią įėjo apsilankymas Jad vaŠem muziejuje. Mūsų gidas Mošė, gimęs Austrijoje, per visą kelionę stengėsi mus ir truputį pagąsdinti, ir pakelti nuotaiką. „Štai šitą kelią truputį apšaudydavo, bet nesijaudinkite, dabar viskas saugu ir gerai, jums čia viskas eisis puikiai,“ – kalbėjo jis autobuse. Garsiajame kupole su aukų nuotraukomis jis tarė: „Žiūrėkite į juos, žiūrėkite, kokie jie gražūs.“ Daugeliui tai pakelti buvo sunkiau nei perskaitytas istorines tiesas. Kai išėjome į kiemą, nešdamosi savyje slogią vidinę tylą, guvusis Mošė puolė prie raudoniausių akių ir ėmėsi raminti: „Sunku, aš žinau, bet praeitis nėra svarbiausia – svarbiausia tai, kad jūs čia gyvensite, kursite šeimas ir verslus,“ – kalbėjo jis, manydamas, kad važiuoja tik naujosios žydų imigrantės ir nelabai žinodamas, kad grupėje būta ir studenčių, ir nežydiškos kilmės izraeliečių sutuoktinių, ir keliautojų. „Pas mus žmoga iš Holokausto švietimo paprastai išsineša vieną iš dviejų žinučių, – vėliau komentavo N., kai papasakojau apie šią patirtį. – Arba kad tai daugiau niekada neturi nutikti žydėms, arba kad tai daugiau niekada neturi nutikti žmonijai.“
Dar Izraelyje turėjau progą daryti interviu su geto kaliniais iš Lietuvos, bet „Atgimimas“ užsilenkė ir tie straipsniai liko tik spausdintu pavidalu. Tel Avive sutiktas Dovid′as Katz′as papasakojo, kaip jo pažįstami Didžiojoje Britanijoje komentavo mano anglišką tinklaraštį, kuriame buvo matyti tvirta pozicija prieš tuo metu Lietuvoje iškilusį antisemitinį incidentą. Tie žmogos spėliojo, kokie gi galėtų būti mano „ryšiai“. Milžiniška mozaika plėtėsi, bet vis tiek man niekas nepaaiškino, kodėl ir čia, ir grįžus namo yra keista ieškoti tiesos ir žinoti apie tą Kitą, kurį, okupacinei valdžiai lyg mygtuką paspaudus, tyčia ar netyčia imtasi naikinti, o išnaikinus – nepastebėti, kad kažko trūksta.
Grįžusi iš visų studijų ėmiau galvoti, kad galbūt jau daug išmokau ir laikas žinias naudoti. Ar dėstant? Ar šviečiamojoje veikloje? Ar rašant (kas kartais turi politinių pasekmių)? Viena žinau: net jei išklausysite visus pasaulio klezmerius ir suvalgysite visus pasaulio beigelius, bet apsisukusios teigsite, kad čia ir dabar Lietuvoje nėra vietos padėti toms, ką ištiko nelaimė, nes jos kažkokios nefainos, keistai rengiasi, kitaip valgo ir meldžiasi, tai reikš, kad nieko neišmokote. Kaip jau ne kartą sakiau, mane gąsdina tendencija Lietuvoje gailėti žydžių dėl to ir būtent dėl to, kad jos buvo tokios produktyvios, prikepė tiek riestainių, prirašė tiek knygų. Tarp žydžių buvo pramonės darbininkių (ir taip, kai kurias traukė socializmo idėjos), išlaikomų namų šeimininkių, asmenų, kurie vien meldžiasi ir „nesiintegruoja“, prostitučių ir socialinės rizikos žmogų – bet tai nieko nereiškia, nes nė vienos iš jų neturi nukentėti dėl savo kilmės. Didžiausia pamoka, kuri itin akivaizdi čia, Rytų Europoje, pilnoje „okaipgizmo“ apie vieną ar kitą žydiškos kilmės komunistą, yra ši – kolektyvinė bausmė yra blogis ir niekada, niekur neturi būti taikoma.
Todėl šiandien adekvačiausia, ką galiu sugalvoti sukauptoms žinioms čia ir dabar pritaikyti, yra Pagalba pabėgėliams Lietuvoje.