Jei manęs paklaustų, kas yra geras darbas, pateikčiau tokią formulę: tai toks darbas, kuris leidžia oriai gyventi, naudojant savo geriausius įgūdžius kurti kažkam, ką laikote esant naudinga. Kaip tokį rasti – sudėtingas klausimas. Esu turėjusi gerai apmokamų užsakymų, kuriuos atlikdama jaučiausi neadekvačiai ir turėjau daug dalykų mokytis nuo nulio, žinodama, kad vėliau juos tuoj pat pamiršiu. Esu dirbusi įkvepiančių darbų, už kuriuos buvo atlyginama beveik vien socialiniu kapitalu. Dar dažniau esu dirbusi darbų, kurie atitiko visus kriterijus, bet truko trumpai ir niekada nebuvo aišku, kada gausiu panašų užsakymą. Su tokia tikrove susiduria daug žinių sektoriaus darbuotojų, ypač patekusių į vadinamąjį prekariatą, visame pasaulyje. Todėl aš daug skaitau apie tai, ką daro panašioje padėtyje atsidūrusios žmogos (apie mano tinklaraščio kalbos politiką čia).
Verslų pasirinkimai ir visokios rinkos keistenybės lemia, kad atlyginimai vis mažiau priklauso nuo kvalifikacijos, įdedamo darbo, ekonominės ar socialinės naudos, o vis daugiau – nuo procedūrų, standartų ir/arba gebėjimo įtikinti, kad reikia tiek mokėti. Iš to atsirado keli tarptautinio masto reiškiniai. Vienas iš jų angliškai yra vadinamas bullshit jobs. Lietuviškai, jei leistina pavartoti slengo, vadinčiau juos briedadarbiais, o jei ne – niekiniais darbais. Diskusijų apie juos banga prieš trejus metus nuvilnijo per pasaulio spaudą, įskaitant The Economist ir The Guardian.
Termino autoriumi įvardijamas antropologas David′as Graeber′is. Jis primena, kad ankstesnės pranašystės numatė, jog technologijos leis žmogoms dirbti mažiau ir sutaupytą laiką skirti laisvalaikiui ar visuomeninei veiklai, bet įvyko priešingai. Postindustrinėse visuomenėse žmogos vis dar užsiėmusios ir išvargusios visą dieną, tik vis didesnis jų sluoksnis mano, jog vykdo visiškai nereikalingą veiklą. Daugybė darbininkių pasaulyje vargsta, nešiodamos popierius, dalyvaudamos susirinkimuose, kuriuose niekas nenusprendžiama, bet jie privalomi pagal procedūrą, ir pildydamos visokias ataskaitas. Savo mėgstamiausius pavyzdžius mačiau Vengrijoje ir Egipte – pirmu atveju pašto darbuotojas paspaudžia mygtuką ir paduoda numeriuką, kuris neatsiranda ant jokios švieslentės ir reikalingas tik statistikai, kitu atveju vienas darbuotojas paima pinigus už bilietą ir duoda kvitą, o kitas paima kvitą ir duoda bilietą į muziejų. Dvi darbo vietos. D.Graeber′is pažymi, kad tokių darbų paplitimas socialistinėse ekonomikose gal ir logiškas, bet kodėl juos išlaiko į kaštų mažinimą orientuota kapitalistinė sistema?
Dar yra darbuotojos, kurios gal išspaudžia šiek tiek pasitenkinimo ir prasmės pojūčio, kai stebi tarptautinių rinkų virpčiojimus, galvoja, kaip čia padaryti, kad kažkokios įmonės prekinis ženklas keltų teigiamas emocijas šiek tiek didesniam žmogų skaičiui, arba įtemptai galvoja, ką įkelti į įmonės socialinį tinklą. Apie pastarųjų darbuotojų jausmus ir būsenas rašo Joshua Ferris′as romane Then we came to an end. Šis romanas puikiai iliustruoja antropologo mintį: žmogos gal ir nelaimingos savo darbuose, bet įsikimba į juos dantimis ir nagais, kai iškyla grėsmė juos prarasti. Taip ir sukasi sistema.
Tačiau dar yra ir kitokia darbų rūšis, kurią pavadinčiau žaisliniais darbais. Jie papildo niekinius darbus ir tam tikra prasme yra dvi medalio pusės. Tai darbai, kuriuose žmogos ieško savo tikrojo pašaukimo ir savirealizacijos. Turbūt neskaičiusi nei D.Graeber′io, nei britų žiniasklaidos, beveik tuo pat metu pagrindinę problemą su tokiais darbais suformulavo Delfi skaitytoja. Sociologijos filosofas Pierre′as Bourdieu daug rašė apie tai, kad be finansinio kapitalo yra socialinis ir kultūrinis, o šios rūšys gali būti konvertuojamos viena į kitą. Tačiau visuomenėje vis daugiau socialinių santykių tampa piniginiais (tokie verslai kaip AirBnB ar Uber komercializuoja viešnagę ir pavėžėjimą), o gyvenimo, ypač būsto kaštai vis auga. Bohemiškoms asmenybėms, kurios anksčiau garsėdavo pabrėžtinai kukliu gyvenimo būdu ir slapstydavosi nuo kreditorių, vietos lieka vis mažiau. Ir bendrai – vis sunkiau yra gyventi su mažu pinigų kiekiu, kad pasaulis kiekviename žingsnyje neprimintų: žiū, turi labai mažai pinigų, o kas bus, jei rytoj turėsi dar mažiau?
[Atnaujinimas: šiame Guardian straipsnyje kalbama apie mano kartos darbo pasirinkimus ir pristatomas angliškas žaislinių darbų termino atitikmuo – playbour.]Iš visų darbų, kuriuos gyvenime esu turėjusi, visada labiausiai vertinau žurnalistiką. Pradėjau dirbti dar studijuodama, kai gyvenau bendrabutyje ir visur naudojausi nuolaidomis. Kai, klestint prieškrizinei infliacijai, dingo nuolaidos, nusprendžiau pasiieškoti kito darbo. Jis buvo įdomus ir naudingas, bet reikalavo tikrai ne mano geriausių sugebėjimų, be to, buvo perkimštas procedūrinių veiklų. Vėliau su Audra Čepauskaite iš LRT rengėme diskusiją apie tai, kodėl žurnalistės sprunka į kitus sektorius. Bet ką čia maža neturtinga Lietuva, jei tą patį patiria ir Pulitzerio prizo laimėtojos? Prieš kelerius metus tą patį pradėjau stebėti akademinėje aplinkoje. Apie problemas ir kolegių patirtis viską gerai surašė Ugnė.
Dalį problemos gali paaiškinti… pati paprasčiausia ekonomikos teorija apie paklausą ir pasiūlą. Daugėjant žmogų su socialinių ir humanitarinių mokslų išsilavinimu, o kapitalui linkstant jas naudoti niekiniams darbams, šios žmogos alksta ir trokšta patekti į prasmingas, save realizuoti leidžiančias sritis. Kai žiūrinėju pažįstamų Twitter ir LinkedIn paskyras, pastebiu, kad dažnai jos vietoje savo pagrindinės darbovietės nurodo širdžiai artimesnį, bet anaiptol oraus gyvenimo neužtikrinantį darbą. Taip kaip Delfi skaitytojai, taip ir būriams žmogų visame pasaulyje norisi mesti niekinį darbą ir pasinerti į prasmingąjį, bet per daug baisu. Ypač toms, kas turi paskolą ir vaikų. Taip prasmingieji darbai tampa žaisliniais.
Taip jau yra, kad niekiniams darbams dažnai samdomos žmogos, kurios yra išsilavinusios, mėgsta skaityti ir klausinėti. Žinodamos, kad turi, iš ko rinktis, darbdavės užsiprašo aukštesnės kvalifikacijos, nei reikia darbui atlikti, ir gauna darbuotoją, kuri nuolat klausia „ką aš čia veikiu?“ ir svajoja, kaip gerai būtų šiuo metu būti kitur. Dar daugiau, „dirbk ką mėgsti“ ideologija, susimaišiusi su individualizmu ir neoliberalizmu („visko gali pasiekti – jei kažkas nepavyko, vadinasi, per mažai stengeisi“), verčia kūrybiško darbo geidžiančias žmogas nepasitikėti savimi (gal mano kūrybiniai gebėjimai nieko verti?). Taip ir išeina, kaip J.Ferris′o romane, kad dailininkė visą dieną paišo balvonus reklamai, o rašytoja galvoja banalius šūkius.
Atsidūrus tokioje padėtyje, yra du pasirinkimai: arba savirealizacijos trūkumą kompensuoti uždirbamų pinigų suteikiamomis galimybėmis (kelionėmis į Šri Lanką, keksiukais Instagrame ir t.t.), arba lygiagrečiai susirasti žaislinį darbą.
Žaislinių darbų masto nesuvokiau, kol nepasikeitė mano pačios padėtis. Kai, šnarant drungnam Viduržemio jūros vėjui, su drauge švilpiau taksi Tel Avivo gatvėmis, prieš tai sulaukusi atsakymo į laišką iš mano svajonių darbovietės, o draugė vokiečių kalba derino netikėtai nukritusio reportažo detales, nutariau 2013 metus paskelbti sugrįžimo į žurnalistiką metais. Mes privalome šiemet suklestėti, – pasakiau draugei. Tais metais draugė įstojo į savo svajonių magistratūrą. Aš pasirašiau sutartį su savo svajonių darbdaviu – tiesa, tik projekčiukui. Bet iš to pradėjo rutuliotis kiti dalykai. Tuo pat metu pradėjau socialiniuose tinkluose stebėti kitas žmogas panašioje padėtyje, vis rasdavau lyg ant smilgos suvertų pareigybių eilutes. „Fotografė, žurnalistė ir socialinių tinklų specialistė“. „Filosofas, rašytojas ir žurnalistas, doktorantas…“ „Vertėja, žurnalistė, rašytoja, tinklaraštininkė“. Skaitant iš šalies atrodo: ak, kokia Renesanso asmenybė! Viskam žmogos užtenka… Kol nesupratau, kad tą patį atsitiktinės socialinių tinklų skaitytojos mano apie mane. „Kaip tai nerandi žurnalistinio darbo? Juk esi tarptautinio žurnalo Cafe Babel reporterė!“ Istorija nutyli, kad už darbą ten man mokėjo tik socialiniu kapitalu – rekomendacijomis, pagalba tvarkant tekstus, praplėstu portfolio ir galimybe konkuruoti dėl stipendijų keturioms dienoms važiuoti į kurią kitą šalį. Ačiū ir už tai.
Šiais laikais viduriniosios klasės žmogos ieško darbo ne tik tam, kad pragyventų, bet ir tam, kad turėtų, su kuo tapatintis. Turint žaislinį darbą, socialiniai tinklai atrodo puikiai. Žiūrime LinkedIn: „Žurnalistė, [prestižinių leidinių] X ir Y laisvai samdoma darbuotoja“. Dveji metai. Penki straipsniai. Akivaizdu, kad nuomą ji moka iš kažkokio kito pajamų šaltinio. Dažniausiai tokiu šaltiniu tampa įvairios stipendijos, bet tada laukia milžiniškas darbas siųsti paraiškas į dvylika, tikintis gauti kokią vieną. Taip pat galima nuolat būti pačiai sau reklama ir vis siūlytis naujiems darbdaviams, tikintis, kad iš dvidešimties vienas leidinys patikės. Galima užsiimti kažkokia susijusia veikla. Arba galima imtis niekinio darbo. Daugybę problemų su žaisliniais darbais žurnalistikoje šiandien suformulavo mano mėgstamas apžvalgininkas iš JAV:
I’ve been thinking of myself as a journalist, but should’ve been thinking more on the terms of media personality who can also report.
— Terrell J. Starr (@Russian_Starr) March 10, 2016
Tas pats ir akademiniame pasaulyje. Pažįstu daugybę bankų, konsultacinių ir verslo įmonių darbuotojų, kurios geidžia dėstyti. Kad galėtų įmerkti kojos pirštą į aukšto socialinio kapitalo verslus – universitetus, jos už mažai pinigų plėšosi po pagrindinio savo darbo. Kartais pasiskundžia, kad sunku, bet tęsia, nes kitaip neįsivaizduoja. Viename vakarėlyje susipažinau su paklausios kalbos dėstytoju, kuris nuomą netoli Vilniaus centro moka vesdamas kursus įmonėse, bet kartu dėsto šią kalbą universitete. Marx′o, o gal Graeber′io plunksnos verta situacija: universitetas ištraukia aukštą pridėtinę vertę iš šio darbuotojo ir moka grašius (lieka pinigų administracijai ir kitiems niekiniams darbams), nes įmonės de facto subsidijuoja universiteto verslo modelį. Jei ne įmonės, šis darbuotojas pasiieškotų ko kito veikti, nes algos neužtektų nuomai mėgstamame rajone.
Žmogos su žaisliniais darbais daug kenčia. Jos pervargsta, žaislinių darbų užduotims išeikvoja kasmetines atostogas iš savo pagrindinių darboviečių, be to, jaučiasi, kad nesugeba nei vieno, nei kito daryti tinkamai. Tačiau jos retai pagalvoja (ir atitinkamai solidarizuojasi) apie tai, kam dar tai sukelia kančių. Ogi žmogoms, kurios nori, kad aukštos savirealizacijos (ir socialinio kapitalo) srityse būtų nežaislinių darbų. Vėlgi Ugnės tinklaraštis čia labai informatyvus ir mes dažnai kalbamės apie tai. Aš tai teoriškai žinojau, bet tik pradėjusi anksčiau buvusiais žaisliniais darbais užsiimti visu etatu gyvai pajaučiau, ką dariau anksčiau. Taip, aš dempingavau kolegių darbą. Turėdama reikiamą titulą, galėjau konkuruoti dėl finansavimo žurnalistinėms komandiruotėms ar akademinėms konferencijoms. Nespaudžiama profesijai būdingų terminų, galėjau pamiršti apie metrikas ir kiekvienam darbui skirti tiek laiko, kiek reikalinga.
Daugybė žmogų su žaisliniais darbais be jokios blogos valios ir toliau užsiima tokiu dempingu. Socialinio kapitalo ekonomikoje joms gerai moka. Ką studentės geriau vertins – ar persidirbusią lektorę, kuri milžiniškiems srautams dėsto įvadą į įvado įvadą, kad susidarytų reikiamas krūvis, pildo mokslingumo lenteles, rašo tyrimų projektų paraiškas su mažai tikimybių laimėti, ar specialistę tiesiai iš valstybinės institucijos arba konsultacinės kontoros su tona praktinės patirties ir šimtais istorijų? Kieno ekonomikos tendencijų analizė surinks daugiau patiktukų – kelias spaudos konferencijas per dieną aplėkusios reporterės, kuriai reikia išmanyti viską apie viską, ar kostiumuotos banko analitikės, kuri tekstą į dienos šviesą išleis tik gerai apmąsčiusi, o leidiniui gal net atiduos už dyką? Norėdamos save realizuoti, nesusijusius darbus dirbančios žmogos imasi žaislinių darbų kaip vestuvių fotografės, rankdarbių dizainerės ir pan.
Verslams tai patogu, todėl žaisliniai darbai tam tikruose sektoriuose tapo norma ir plinta normalių darbų sąskaita. Žaislinių darbų darbuotojos nestoja į profsąjungas ir nereikalauja savo teisių, nes nėra priklausomos nuo to darbo. Tiesa, visa tai prasidėjo dar prieš krizę. Viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius vienu metu buvo tapęs kampanijos sulyginti žurnalistes ir tinklaraštininkes balsu. Vartotojoms irgi patogu: nereikia mokėti, galima skaityti įdomią analizę iš apžvalgininkių, kurios nuomai užsidirba kažkur kitur. Vienu metu atrodė, kad taip jau ir bus – apžvalgininkes pakeis savo apmokamuose darbuose nepakankamai save realizuojančios tinklaraštininkės, o reporterių liks tik tiek, kad užtektų pagrindiniams renginiams apibėgti. Laimei, krizė baigėsi ir žurnalistika su tuo susitvarkė. Blogosferos saulė nusileido, diskusijos persikėlė į greitai interneto platybėse ištirpstančius socialinių tinklų įrašus, o žiniasklaidos priemonės ėmė suprasti, kad už kokybę reikia mokėti. 15min sukūrė tyrimų skyrių, Delfi išrideno vieną projektą po kito, jų angliška versija Lithuania Tribune eksperimentuoja su prenumeratos modeliu, grįžtama prie gražaus dizaino, kokybiškų žurnalų. Tačiau nors dabar jau yra darbų, kur žurnalistė neprivalo papildomai būti reklamų rašytoja ar dėstytoja, ji privalo būti savo „produkto“ pardavimų specialistė.
Užtat akademiniame sektoriuje kol kas viskas tik blogyn. Laimei, kažkokie judesiai ta linkme prasidėjo – akademinė profsąjunga paskelbė mokslininkių apklausą apie darbo sąlygas. Tačiau bendraudama su kolegėmis šiame sektoriuje matau, kaip paplitęs lūkestis kalnus darbo atlikti nemokamai — kalbėti, komentuoti, tikrinti ir taisyti, analizuoti, „viešinti“ savo atradimus… Dėl to, kad juk savirealizacija.