Šiemetinėje knygų mugėje „Kitos knygos“ savo stende išdidžiai, bet labai pigiai siūlė Lietuvoje mažai žinomos autorės knygą su gote (?) ant viršelio. Susigundėme ir mes su D. šia knyga pasidalyti. O kai papasakojau britui draugui, ką skaitau, jo reakcija parodė, kad J.Winterson savo tėvynėje labai garsi. Greičiausiai dėl to, kad pagal jos ankstesnę knygą pagamintas serialas.
Skaitydama pradžią, norėjau, kad ši knyga būtų pas mane atėjusi mokyklos laikais, galbūt netgi būtų privalomoje programoje. Aišku, jeigu Lietuvos privalomojo ugdymo programoje atsirastų romanas apie tai, kaip sudėtingo charakterio knygų graužikė lesbietė auga trenktoje religingoje šeimoje, pradėčiau dairytis pro langus kokių kosminių laivų. Bet niekada nežinai, kas šaus į galvą programų sudarinėtojoms – ko aš išmokau kokioje septintoje klasėje iš savo lytinį organą dažnai matuojančio Adriano Moulo, negaliu įvardyti, bet istorijos apie jį buvo privalomosios literatūros sąraše. Gal dėl to, kad šis moters rašytojos sukurtas veikėjas labiausiai panašėjo į „kūno ir kraujo“ paauglį, o ne rašytojų fantaziją. Tačiau, artėjant prie pabaigos, paaugliškas knygos aktualumas pamažu išsisklaidė kaip migla, liko brandžios žmogos pamąstymai ir patyrimai.
Knygos stilius – labai narciziškas ir sujauktas, dažnai primenantis minčių srautą. Tačiau tai, anot The Guardian kritikės, suteikia romanui emocinio intensyvumo. Daugybė nuorodų ir meta-pasakojimų apie autorės pirmąją knygą, su kuria J.Winterson ir išgarsėjo. Laimei, pakanka paaiškinimų, kas ten ir kaip, bet vietomis toks jausmas, kad autorė norėtų, jog susigėsčiau neskaičiusi jos ankstesniojo šedevro. Kartais atrodydavo, kad autorė tarsi užsižaidžia giliamintiškais išvedžiojimais. Pasakojimas labai asmeniškas, vietomis lyg psichoterapeutei, kitur – lyg jau praėjus psichoterapijos etapą ir pasiruošus eiti į madingą pokalbių laidą pasakoti „kaip aš nugalėjau savo demonus“.
Neseniai kaip tik skaičiau straipsnį apie tai, kaip amerikietės žiniasklaidos industrijoje specialiai tam sukurtose formose pažymi, ką keisto ir skausmingo yra patyrusios, o tada redaktorės prašo apie tai parašyti straipsnį, už kurį mažai moka. Negalėjau suprasti, kodėl žmogos save velia į tokius dalykus, bet kiekvienai savi kompromisai. Viena mintis liko su manimi ilgam – išties, moterys daug dažniau samdomos papasakoti apie save, tyrinėti save ir į save panašias. Iš jų knygų ir trumpesnių pasakojimų dažniau tikimasi, kad jie bus išjausti, patirti asmeniškai, o ne išgalvoti. Tokie lūkesčiai atsispindi konkrečiuose praktiniuose sprendimuose – kas gaus užsakymų, kas išgarsės, ką pasamdys nuolatiniam darbui laikraštyje ar antropologijos studijų programoje. Viena pažįstama pasakojo, kad bendramokslėms buvo sunku suprasti, kodėl ji domisi lyčių studijomis, neturėdama, ką ypatingo šia tema pasakyti apie save. Skaitant man išties atrodė, kad net tokia garsi autorė kaip J.Winterson lyg nebyliai judesio trajektoriją atkartojančių turėklų prisilaiko asmeninės patirties, nenorėdama per daug keisti veikėjų, ko nors prikurti.
Tačiau tai nepaneigia, kad knyga, pavadinta veikėjos motinos citata, yra pagaulus pasakojimas apie vienatvę ir… normalumą. Apie tai, koks normalus paauglei atrodė labai trenktas gyvenimas antisanitarinėmis sąlygomis su tirone mama, prie kurios ji vėliau, viską permąsčiusi, įdomiai sugrįš pabaigoje. Motinos klausimas, kodėl ji renkasi nebūti normali, skirtas kalbėti apie merginos orientaciją, bet vaikystė, kurią įrėmino viską kontroliuojanti motina, nepasiūlė absoliučiai nieko, ką laikytume normalumu. Po viso to mergina užaugo tik su vienu kitu panikos priepuoliu.
Galima įžvelgti ir daug socialinės kritikos, permaltos per asmeninę patirtį, – apie darbo klasę, apie studijas prestižiniame universitete, apie biurokratiją ir visuomenės lūkesčius. Tačiau kas galėtų būti kokio nors pokyčio veikėjos, užuominų nėra – gal ir nereikia. Knygoje, kad ir kiek ji narstytų asmeninę patirtį, laimei, nėra pop-psichologizmo ar dvasingų giliamintysčių. Vertimas, tiesa, vietomis truputį medinis, galima užčiuopti labai tiesiogiai išverstas angliškas frazes, bet aiškus ir daug apie britišką kontekstą nenusimanančiai skaitytojai. Manau, tikrai buvo verta susipažinti su šios rašytojos kūryba.