Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.
Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro.
Apimtis, deja, neleido labai išskleisti visų pozicijų. Biurokračių paaiškinimai yra suprantami – pinigus skirstė pagal nustatytus prioritetus. Tačiau čia labai svarbus yra Dainiaus Pūro pasiūlymas tai spręsti vyriausybės lygmeniu, nes, išstudijavus surinktus duomenis, man pasirodė, kad galimybių studija nugulė į stalčių, nors joje buvo tikrai gerų patarimų. Kalbant apie NVO, jų (pvz., „Vilties“) sukurtiems globos namams pinigų išties atsirado. Bet ne sprendimų ieškojimui kartu ir ne NVO įsitraukimui į paramos planavimą, stebėseną ir vertinimą, kaip kad rekomenduoja Europos Komisija.
Iš dalies aš suprantu investicijas į betoną – pagarsėję korupcijos ir švaistymo atvejai supurtė pasitikėjimą ES fondų skirstymo sistema Lietuvoje, todėl institucijos linksta taip sudėlioti taisykles, kad plika akimi matytųsi investicijų poveikis. Tačiau ES investicijos turi padėti įgyvendinti valstybės strateginius prioritetus, o deinstitucionalizacija yra valstybės įsipareigojimas iki 2020 metų. O tai, kad Europos Komisija žada išsireikalauti lėšas, kurios valstybėse nueina segreguotam žmogų su negalia gyvenimui išlaikyti, turėtų priversti suklusti ir tas, kas šiaip jau nemato jokio kito argumento už deinstitucionalizaciją.
Naujasis paramos laikotarpis neseniai prasidėjo, taigi tikiuosi, kad išvysime rimtų pokyčių. Tik netgi aš, anksčiau dirbusi ES paramos tyrėja ir vertintoja, gavau gerokai paklaidžioti dokumentų labirintais, o žurnalistei, nežinančiai sistemos, prišokti ir įsigilinti į administravimo lygmenis, atsakomybės sritis ir dokumentų pinkles būtų dar sunkiau. Tvarkydama duomenis skaičiuoklėje, analizuodama įvairių lygmenų dokumentus (nuo nacionalinių strategijų iki projektų finansavimo sąlygų aprašymų ir ataskaitų), jaučiausi savo komforto zonoje – užtat, kai reikėjo bendrauti, gavau visiškai iš jos išeiti. Kaip kalbėti su viską, ką turėjo, į pagalbą savo sūnui investavusia šeima? Kaip elgtis, kai berniukas su autizmu akivaizdžiai pyksta, kad po įstaigą vaikšto svetima žmoga, ir meta žaislą? Kaip, įsijautus į sudėtingą kiekvienos pašnekovės padėtį, išlaikyti kritišką žvilgsnį? Dabar žinau, kokių klaidų nedaryti, ir galėčiau kam nors patarti. Taip pat žinau, kokius mokymus norėčiau išklausyti ateityje ir apskritai galvoju apie tiriamosios žurnalistikos studijas.
Ketinu toliau čia pateikti nuorodas į publikuotus tekstus apie šį tyrimą ir šiek tiek žalios medžiagos – sekite naujienas.