Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“
Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.
Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.