Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.
Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.
Švaros kaip siektinos simbolinės tvarkos sąvoka įsiskverbė į menus (švarus garsas, vaizdas – reiškia, be trukdžių, kurie gali atsirasti, kai tarp kūrėjos ir vartotojos įsiterpia technika). Netrukus ji apėmė ir dizainą (Ikea, Apple produktai pasižymėjo vienspalvėmis plokštumomis, glotniu paviršiumi, išgrynintomis spalvomis – būtent tai siejama su „švariu“ dizainu. Netikite, kad tai tapo manija? Štai). Net ir nevartojant žodžio „švara“, daugybė kūnų vertinimo ir simbolinio kūnų patruliavimo (body policing) veiksmų remiasi simbolinės švaros principais, simboline higiena. Moterų kūnai laikomi paruoštais viešumai tik tada, kai yra nuravėti, nugludinti, ploni (pavyzdys). Pabandžius diskusijoje suabejoti šiomis kultūrinėmis normomis, kas nors būtinai paminės higieną, pvz., nuskustos pažastys skleidžia mažiau kvapo, nugludintose pėdose nesiveisia grybelis ir t.t. Jei bakterijos ir ligos čia iš tiesų būtų esmė, iš vyrų būtų reikalaujama to paties.
Tiesa, paskutiniu metu viduriniosios klasės vyrai ėmė savanoriškai taikyti sau ir kitoms glotnumo kaip simbolinės švaros reikalavimus. Pagūglinusios forumus ar paskaičiusios vakarietiškus gyvenimo būdo žurnalus, nesunkiai sužinosite ir tai, kokių seksualinių praktikų viduriniojoje klasėje nenusipelno visų lyčių partnerės, jei atitinkamai neapdoroja kūno.
Daugybė miestiečių vyrų meta jiems pagal lytį leidžiamus „nešvarius“ įpročius – rūkymą, riebaus ir nesveiko maisto vartojimą (žr. Ugnės įrašą apie specifinį vyrų veganų judėjimą). Abiejų lyčių viduriniosios klasės asmenims tampa svarbu, kad maistas būtų simboliškai švarus – ekologiškas (be teršalų), pagamintas be medžiagų, kurios pripažintos kaip kenksmingos. Remiamasi moksliniais argumentais, bet procesas, kuriame argumentai atsirenkami ir naudojami buityje, yra visiškai kultūrinis ir ritualinis. Tai būtų daugybei žmogų geriau gyventi padedantis procesas, tik va, tokioje aplinkoje atsiranda dirva aršioms patyčioms iš kūnų, kurie neatitinka ritualinės švaros reikalavimų savo svoriu ir tekstūra. Ankstyvoji šio polinkio kregždė progresyviojoje stovykloje buvo gėdinga kino festivalio kampanija „Nebūk Juozas“. Ją dabar nerangiai kopijuoja paskolų teikėjo kampanija „Nebūk Aldonas“, kurioje patyčių objektas – su privalomais neplautais plaukais.
Jau seniai priklausomybę išsigydžiusios alkoholikės ar narkomanės vadinamos „švariomis“, bet šiemet sužinojome, kad sporte vieną kartą užvartojus draudžiamų preparatų, visiems laikams būsi vadinama nešvaria, kaip matyti iš diskusijų apie Julijos Jefimovos dalyvavimą olimpinėse žaidynėse (čia atsiribokime nuo kolektyvinių bausmių būtinumo ar nebūtinumo klausimo – susitelkime į retoriką). Šitą mintį pasiskolinau iš interviu pašnekovės teisininkės, apie kurią netrukus išgirsite daugiau, jei tas interviu bus publikuotas. Apie olimpiečių „švarą“ buvo kalbama taip, tarsi pavartojus preparato metų metus jų kūnuose plaukiotų draudžiami elementai, visiems laikams paženklinę kūnus kaip netinkamus.
Buitinėms ritualinės švaros normoms (glotnus, išpuoselėtas, atletiškas kūnas, neperkrauti, lygiais paviršiais žvilgantys namai, ekologiškas garintas ar žaliavalgiškas maistas, visa ko minimalistinis dizainas) itin imlios viduriniosios klasės liberalių pažiūrų žmogos. Tačiau privalomos švaros sfera plečiasi, apimdama vis daugiau privataus ir viešo gyvenimo sričių. Todėl bet kas, kas gimininga, jų supratimu, žodžiui „nešvaru“, tuoj pat nusipelno pasmerkimo. Jei kas iš jų augina tokią barzdą, kurioje gali užstrigti makaronai ir kas nors apsigyventi, jei išpuoselėtą šunį pasodina ant baro, jei dviračiu ką nors aptaško ar, nesivalydamos rankų, ima keksiuką, visur gulinėjusį išmanuolį, ir vėl keksiuką, tai nebus laikoma nešvara. Užtat nešvara bus bet koks nukrypimas nuo blizgios ir glotnios normos. M.Douglas paaiškintų tai – svarbiausia, kad objektas būtų jam numatytoje vietoje. Todėl aprašytos pilietės nesipiktina, kai iš miestų centrų išgujamos benamės, viduriniosios klasės reikmėms užimami neturtingi rajonai, vargingiau gyvenančios žmogos nebegali įpirkti savo mėgstamų produktų (gyvūnų teisių lobistė organizacija PETA ne kartą pasižymėjo kampanijomis, kuriomis bando įteigti, kad gyvūnų nevalgančios yra plonos, glotnios, patrauklios ir ten viską, o valgančios – nepatrauklios ir gimdo socialiai neįprastas žmogas). Šių pažiūrų žmogos pritaria daugybei progresyvių idėjų, kurios galėtų sumažinti simbolinės nešvaros (visuotinis švietimas, labdaringa pagalba skurstančioms, netgi šiukšlių rinkimas miestuose), bet negaili tų, kas nesutinka šioje simbolinėje tvarkoje užimti priskirtos vietos.
Todėl jos drąsiai romių taborą vadina pūliniu, šaiposi iš standarto neatitinkančių kūnų (kaip Ugnės pasakojime), entuziastingai pasisako už tai, kad viešasis sektorius atsitrauktų ir nebeteiktų pagalbos toms, kurių gyvenimo būdas galėjo prisidėti prie ligų („kodėl turėčiau savo mokesčiais remti geriančių/rūkančių/riebiavalgių/mėsėdžių gydymą???“), mėgsta prisiminti, kas visiems laikams „susitepė“ kokiu nors poelgiu, palaikyta pozicija ar idėja. Dažnai kova su korupcija šiai klasei taip pat yra ritualinės švaros valstybėje dalis (policijos kampanija „Kyšis išpurvina – būk vyras, mokėk baudą“ yra koncentruotas stereotipų rinkinys, bet bendravimo su šia klase prasme pataiko į dešimtuką, o reklamą greičiausiai ir kūrė šias vertybes išpažįstančios PRščikės). Tik va, elito susitarimų prie šampaniuko, palankumo elitinės mokyklos bendramokslėms jos nelaiko korupcija.
Kad simbolinė švara lėkštėje, pažastyse ir mieste gali nesunkiai po savo sparnu priimti ir etninę „(ne)švarą“, parodė diskusijos apie Uberį vs. Vilniaus taksi (ne aš paviešinau šitą pasisakymą – jį radau viešame kito asmens FB įraše kontekste „laikas įgyvendinti pažadą“; citatos autorius buvo pažymėtas (užtagintas) ir tuo metu, kai skaičiau, neprašė nuimti citatos):
Šiame kontekste truputį nustebau ir nustebau, kad nelabai nustebau, kai išgirdau terminą „intelektualinė higiena“, – ne iš ko kito, o iš liberaliosios minties korifėjaus prof. Leonido Donskio. Nesinori jo minėti šiame kontekste, nes jam turbūt būtų atgrasi agresyvių liberalių ir kūnų patruliuotojų kompanija, bet būtent iš jo išgirdau šią sąvoką ir būtent toji diskusija (apie tai, kodėl jis, kaip teigiama, ištrynė Nidos Vasiliauskaitės komentarus) paskatino pagalvoti, kad švaros retorika apima jau ir internetinių diskusijų lauką (FB įrašas viešas).
Vėlgi, kol kas atsiribokime nuo svarstymų, kas teisus. Intelektualinė higiena! Ar ne pavojinga tokią siekiamybę iškelti algoritmiškai paskirstytų naujienų amžiuje? Jau ir taip FB rūšiuoja, ką mes matysime, pagal tai, į ką praeityje reagavome. Skaitydamos naujienas socialiniuose tinkluose, apie pasaulį vis dažniau sužinosime tik iš bendraminčių. „Užfollowinus“ (ėmus sekti) tik tai, kas „švaru“, ir „užbaninus“ (blokavus) tai, kas dirgina, kas nesuprantama, kas atrodo ne savo vietoje, ilgainiui atsibusime nesuprantamame pasaulyje, besibeldžiančiame į švaros burbulą. Iš kur tiek Trumpo gerbėjų? Iš kur tokie rinkimų rezultatai? Kodėl neperka mano puikaus produkto? Kodėl kritikuoja mano kruopščiai suplanuotą akciją? Kodėl nedėkoja už mano puikų geranoriškumą? Ir ko čia visos pyksta išvis?
Bus banalu, jei pasakysiu, kad už viduriniosios klasės burbulo plyti laaabai nehigieniškas pasaulis. Tai pabaigsiu siūlymu paskaityti antropologijos klasiką. Suprasime, kad savo ritualais nedaug skiriamės nuo Gango plaukikių.
Comments 3
Author
@Algirdas Davidavičius:
Daug kas daug ką trynė, bet tai pirmas mano matytas atvejis, kai tai aiškinama intelektualine higiena ir šis terminas pateikiamas kaip paaiškinimo nereikalaujantis pateisinimas. Taip teigti – ne tas pats, kas atskleisti savo žmogišką emocijų spektrą: pavargau, erzina, bijau, kad nori pakenkti, neturiu laiko ir noro užsiimti…
Būtų verta žinoma pacituoti ir ką trynė bei kaip komentavo Nida Vasiliauskaitė. Paradas ir sąrašas būtų manau nemenkiau iliustratyvus nei kolegos Donskio. Na, juk „intelektualinė higiena” atsiribojimų ir „righteous bubble” ar „echochambers” kūrimų prasme tampa neišvengiama soc. tinklų praktika – psichikos nuoseklumo ir individualumo ar kaip tik kolektyvinių tapatybių apsaugojimo sumetimai tą neišvengiamai lemia. Tokia technologiškai stiprinama fragmentacija ir poliarizacija.
Labai pritariu pastebėjimams priešpaskutinėj pastraipoj – man tai labai primena getų kultūrą, kai turtingo priemiesčio žmonės elementariai vengia net pravažiuoti automobiliu per neturtingą dėl jo pavojingumo, o saviškį stengiasi padaryti atitinkamai atgrasiu/nejaukiu skurdesniam žmogui net užsukti (jei išeina – net neprieinamu): savotiškas bottom-up kilmės apartheidas, nesprendžiant problemų long-term.
Dar daugiau, galima kalbėti ne tik apie socialinių tinklų naujienas, bet ir apie visas. Būtų dar pusė bėdos, jei žmogus tiesiog pats apsipašytų savo srautą (gal jis jautresnis, gal turi patirčių ir lengviau triggerinas’i – na, yra įrankiai atsiriboti ir jis juos naudoja. Jei dėl to jo žinios taps nekonkurencingos, ką darysi, preziumuojam, kad žmogus suaugęs ir rizikas numano). Tačiau ilgainiui kai kurie imasi įkalbinėti ar net spausti sau artimesnius (tam tikra prasme „bendraburbulius”) rinktis tik tam tikrus žiniasklaidos šaltinius, ar socialiniuose tinkluose „nedraugauti” su kitas politines pažiūras išreiškusiais žmonėm, t.y. burbule it organizme užsiveisia savotiška imuninė sistema. Jei procesas sėkmingas, t.y. burbulą pasiseka iškuopti ir išgryninti nuo nepageidaujamų įtakų, tada atsiranda drąsos eiti jau į ofenzyvą, sakykim, kritikuoti ir visai ne to burbulo žmonių šaltinius, taigi ir nuomones, išvadas.